Нора Робертс - Liudininkė

— Nėra lengviau, — Elžbieta sėdėjo nudūrusi akis į kulinarijos knygą svarstydama, ar jos pasaulis kada nors bus toks paprastas kaip patiekalų sudedamosios dalys ir jų kiekiai. — Dar sapnuoju, kaip dalyvauju akistatoje. Mane mato tik jis, Korotkis. Žinau, kad jis mane mato, nes šypsosi. Jis užkiša ranką už nugaros kaip tą naktį, o kai išsitraukia revolverį, viskas sulėtėja. Niekas nereaguoja. Per stiklą jis į mane šauna.

— Liza, jis tavęs nematė.

— Žinau. Racionalu ir logiška. Bet kalbu apie baimę ir emocijas — pasąmonėje slypinčias baimes ir emocijas. Stengiuosi apie tai nemąstyti, stengiuosi nuolat kuo nors užsiimti, kad neliktų laiko blogoms mintims.

— Kodėl man nepakalbėjus su tavo mama?

— O kam?

Jį pribloškė nuoširdi Elžbietos nuostaba.

— Juk žinai, kad galime tau parūpinti psichologę. Esi sakiusi, kad nenori su ja kalbėtis, bet...

— Vis dar nenoriu. Kokia prasmė? Suprantu, kas ir kodėl vyksta. Žinau, kad mano sąmonė visą šį procesą turi iškęsti. Bet, matote, jis mane žudo. Arba tame name, nes sapne jis mane suranda, arba akistatos metu, nes jis mato kiaurai stiklo sieną. Vis bijau, kad jis mane suras, pamatys, nužudys. Ir jaučiuosi bejėgė. Neturiu jėgų, neturiu ginklo. Negaliu apsiginti. Noriu išmokti apsiginti. Nenoriu jaustis bejėgė.

— Ir manai, kad išmokusi šaudyti jausiesi turinti daugiau galių, būsi mažiau pažeidžiama?

— Manau, tai galėtų būti vienas iš atsakymų.

— Tada aš tave pamokysiu, — Džonas išsitraukė ginklą, išėmė dėtuvę ir pastūmė tolėliau. — Tai standartinis Glock 19. Dėtuvėje yra penkiolika šovinių.

Elžbieta paėmė jai ištiestą ginklą.

— Polimerinis. Tikrinau.

— Net neabejoju.

— Ne toks sunkus, kaip įsivaizdavau. Bet pistoletas neužtaisytas, todėl ir sveria mažiau.

— Dabar dar neužtaisysime. Pakalbėkime apie saugumą.

Elžbieta pažvelgė jam į akis.

— Gerai.

Pasakęs keletą esminių dalykų jis paprašė jos atsistoti, parodė, kaip nusitaikyti, kaip laikyti ginklą. Ir tada įėjo Terė.

— Džonai, Jėzau Kristau...

— Neužtaisytas, — paskubėjo pranešti Elžbieta.

— Kartoju, Jėzau Kristau...

— Liza, leisk mums minutėlę pasikalbėti.

— Aa. Gerai. — Nenorėdama labiau, nei galėjo įsivaizduoti, ji atidavė ginklą Džonui. — Būsiu savo kambaryje.

— Ką, po velnių, sau manai? — ėmė bartis Terė, vos tik Elžbieta išėjo iš virtuvės.

— Ji nori išmokti naudotis ginklu.

— Na, o aš noriu, kad mano lovoje atsirastų nuogas Džordžas Klunis, bet nesirengiu jo grobti. Ne dabar.

— Tere, ji sapnuoja košmarus.

— Paistalai, — Terė atidarė šaldytuvą ir paėmė kolos. — Džonai, man tikrai labai gaila, kad ta mergaitė taip įklimpo. Tačiau leisdamas naudotis savo tarnybiniu ginklu jokios išeities jai nepasiūlysi.

— O ji mano, kad tai ir yra išeitis. Liza nenori jaustis bejėgė. Ir kas galėtų ją kaltinti? Mes galime kiaurą dieną kartoti, kad yra saugi, kad apginsim, bet ji vis tiek bejėgė. Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip ji jaučiasi.

— Žinau, Džonai, žinau. Suprantu, kad ji įbauginta, kad ją kamuoja negeros mintys. Bet mes to tikrai nepakeisime.

— Tere, jos gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo, ir mes negalime to pamiršti. Negalime pamiršti, kad ji — ne tik liudininkė, bet ir paauglė. Jeigu jai padės žinios, kaip saugiai naudotis ginklu, aš tikrai pasirūpinsiu, kad ji visko išmoktų. Ko jau ko, bet ramaus nakties miego Liza tikrai nusipelnė.

— Paistalai, — pakartojo Terė. — Gerai, supratau. Tikrai. Bet...

— Bet?..

— Vis mąstau.

— Gerai, mąstyk ir toliau. O aš pamėginsiu paveikti viršininką tavo metodais. Noriu išsiaiškinti, ar mums leis naudotis šaudykla.

— Aš tegaliu palinkėti tau kuo didžiausios sėkmės.

Džonas nusišypsojo ir paėmęs telefoną nuėjo į kitą kambarį.

Terė giliai atsiduso. Minutėlę pasvarsčiusi ji paėmė antrą kolos skardinėlę, užlipo laiptais ir pasibeldė į Elžbietos miegamojo duris.

— Užeikit.

— Nuo žaidimų su ginklais mane visada ima troškinti, — Terė priėjo prie lovos, ant kurios sėdėjo Elžbieta, ir padavė kolos skardinėlę.

— Tikiuosi, nesupykote ant Džono. Tai aš kalta.

— Aš dar neišprotėjau, — Terė prisėdo šalia. — Praradau pusiausvyrą, štai ir viskas. Džonas sakė, kad sapnuoji košmarus. Tu išsigandusi. Galėčiau patarti nesibaiminti, bet, tiesą sakant, tavo vietoje ir aš bijočiau.

— Nieko negalėjau padaryti. Tuose košmaruose aš taip pat nieko negaliu padaryti, todėl jis mane ir nužudo. Noriu išmokti savimi pasirūpinti. Juk jūsų šalia manęs visą laiką nebus. Nei jūsų, nei Džono, Bilo, Lindos ar dar ko nors, ką sumanys pasiųsti. Ateis diena, kai jūsų visų nebebus, ir aš turėsiu žinoti, kad galiu apsisaugoti. Mano mama man nepadės.

— Tu nežinai...

— Žinau, — ramiai atsakė Elžbieta, nerodydama jokių emocijų ir pati stebėdamasi, kad yra tokia rami bei šalta. — Kai ateis laikas perkelti mane į kitą vietą, suteikite man naują tapatybę, kad ji su manimi niekur nevažiuotų. Jos gyvenimas čia, čia jos karjera. Greitai man sukaks septyniolika. Jeigu reikės, galėsiu užpildyti dokumentus, reikalaudama nepriklausomybės nuo motinos. Ji man bus suteikta. Kai sukaks aštuoniolika, gausiu pinigų iš draudimo fondo. O kai sukaks dvidešimt vieneri, bus dar geriau. Galiu studijuoti, dirbti. Dabar jau šiek tiek moku ir gaminti. Bet jeigu kas nors nutiktų, apsiginti negalėčiau.

— Tu esi ganėtinai sumani ir, neabejoju, pastudijavai mūsų vykdomos programos reikalavimus. Nepraradome nė vieno liudininko, kuris laikėsi saugumo taisyklių.

— Aš visą gyvenimą laikiausi man diktuojamų taisyklių ir esu prie jų pripratusi.

— Oi, Liza... Prakeikimas.

— Mano žodžiai nuskambėjo kaip pasyvi agresija, — atsiduso Elžbieta. — Atsiprašau. Bet juk jie niekada nesiliaus manęs ieškoję. Jie įsitikinę, kad būtina keršyti ir priversti už viską sumokėti. Žinau, padarysite viską, ką galite, kad tik jie manęs nerastų, bet turiu žinoti, kad nutikus blogiausiam ir jiems mane suradus galėsiu su jais susigrumti.

— Yra ir daugiau būdų susigrumti, ne tik pistoletas.

— Bet jūs nešiojatės būtent pistoletą.

— Du, — Terė paplekšnojo per kulkšnį. — Legalus atsarginis ginklas. Jeigu nori išmokti šaudyti, Džonas — tinkamas žmogus. Bet yra ir daugiau galimybių. Galėčiau pamokyti tave savigynos. Vienas prieš vieną.

Suintriguota Elžbieta atsilošė.

— Tikros kovos?

— Turėjau galvoje gynybinius veiksmus, bet... taip, tai tikra kova.

— Norėčiau išmokti. Aš gera mokinė.

— Pagalvosim.

Prie pravirų durų priėjo Džonas.

— Penktą ryto. Būk pasirengusi. Gavome leidimą pasinaudoti šaudykla.

— Ačiū. Labai labai.

— Tere?

— Penktą. Ryte. Po velnių. Būsiu.

Tris kartus per savaitę prieš patekant saulei Džonas ją vesdavosi į rūsyje įrengtą šaudyklą. Elžbieta pratinosi prie ginklo — prie jo formos, svorio, prie atatrankų. Jis mokė ją taikytis į žmogų, paskirstyti šūvius, užtaisyti pistoletą.

Sužinojusi, kad teismas nukeliamas, Elžbieta pasipiktinimą išliejo šaudykloje.

Kitomis savaitės dienomis Terė ją mokė savigynos. Elžbieta išmoko pasinaudoti priešininko kūno svoriu, sužinojo, kaip ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų, kaip smogti.

Ji vis dar sapnavo košmarus, bet ne kasnakt. Ir kartais sapnuose ji laimėdavo.

Praėjus pirmam mėnesiui senasis gyvenimas jau nebeatrodė esąs jos. Elžbieta gyveno tuščiame dviaukščiame name, aptvertame aukšta tvora, ir kiekvieną naktį miegojo saugoma maršalų.