Нора Робертс - Liudininkė

— Bet ir smirda kaip vištų šūdai.

— Na ir kas? Matai, kaip džiaugiasi mano melsvės? Ir plautės greitai pražys. Kiek daug paslapčių pavėsinguose šešėliuose.

Sergejus pakėlė galvą ir pašnairavo.

— Taigi. Radot ją?

— Dar neradom. Rasim. Mano žmogus Harvarde jau tikrina. Netrukus sužinosime jos pavardę, o tada turėsim ir ją.

— Ilja, moterys meluoja.

— Nemanau, kad ji man pamelavo, kur mokosi. Ten ji studijuoja mediciną ir studijomis nėra patenkinta. Čia, Čikagoje, jos mama dirba chirurge. Manau, šitai irgi tiesa. Ieškome motinos. — Ilja atsitūpė. — Į kalėjimą nesėsiu.

— Ne, į kalėjimą tikrai nesėsi. Ir Jakovas nesės. Ir aš savo ruožtu darbuojuosi. Tik man nepatinka, kad dabar cypėje sėdi vienas geriausių mano brigadininkų.

— Jis neprasižios.

— Šitai manęs nejaudina. Jis nieko nepasakys; ir Jegoras nieko nepasakys. Amerikos policija? Musor, 5 — mostelėdamas ranka Sergejus pabrėžė savo panieką. — Tokių jie niekada nepalauš. Jie ir tavęs nepalaužtų, jeigu mums nepavyktų įkalbėti teisėjų paleisti tave už užstatą. Bet man neramu dėl tos mergaitės. Ilja, man neramu, kad ji ten buvo ir tebėra gyva. Man neramu, kad Jakovas nežinojo, jog ji ir ta kita ten buvo.

— Jeigu manęs nebūtų užlaikę, būčiau ten viskam padaręs galą. Tada nebūtų jokių liudininkų.

— Bendravimas — štai kur tikroji bėda. Šią bėdą reikėtų šalinti.

— Tėti, liepei jį stebėti, laikytis arčiau, kol nebus pamokytas dėl vagysčių. — Ilja atsistojo ir nusiėmė akinius nuo saulės. — Aš ir pats būčiau nukirtęs jam ranką už tai, kad vagia iš šeimos. Tu jam davei viską, bet jo galvoje sukosi vienintelė mintis — gauti dar ir dar. Dar pinigų, dar kvaišalų, moterų ir linksmybių. Mano pusbrolis. Suka , — Ilja drėbė žodį, kuriuo vadinami išdavikai. — Jis nesiliovė spjaudęs mums į veidą. Tėti, tu jam buvai geras.

— Tavo motinos pusbrolio sūnus. Kaip galėjau dėl jo nesistengti? Turėjau vilčių.

— Tu jį priėmei — jį ir Jakovą.

— Ir Jakovas kartkartėmis įrodo esąs vertas tos dovanos. O Aleksis? — Sergejus patraukė pečiais. — Vištos šūdas, — šyptelėjęs puse lūpų pratarė jis. — Dabar jis bus trąša. Kvaišalai. Narkotikai ir buvo jo silpnybė. Todėl tau ir tavo seserims buvau toks griežtas. Narkotikai — tik verslas. Dėl kvaišalų — tai ir buvo svarbiausia priežastis — Aleksis iš mūsų vogė, mus, savo kraują, išdavė...

— Jeigu būčiau žinojęs, būčiau pasistengęs ten būti ir pažiūrėjęs, kaip jis maldauja lyg boba, kaip miršta.

— Informacija apie jo areštą ir apie to galvijo sandėrį su farais mus pasiekė tik tą vakarą. Su juo susidoroti reikėjo greitai. Pasiunčiau Jakovą ir Jegorą apžiūrėti jo namus, išsiaiškinti, ar jis ten. Galbūt tikrai su juo susidorota per greitai. Neišvengta klaidų, kaip sako amerikiečiai. Prie Aleksio ištvirkavimų tu neprisidėdavai. Jo skonis visada buvo ne toks rafinuotas kaip tavo.

— Turėjau nuolat būti šalia jo, — pakartojo Ilja. — O toji mergina mane tikrai suintrigavo. Šviežutėlė, nesugadinta. Liūdna. Truputį liūdna. Ji man patiko.

— Yra daugybė kitų. Ji jau mirusi. Pasiliksi vakarienės. Mama apsidžiaugs, aš irgi.

— Žinoma.

6

Praėjo dvi savaitės; prasidėjo trečioji. Vienos rankos pirštų Elžbietai pakako suskaičiuoti, kiek kartų jai buvo leista išeiti iš namų. Ir niekada negalėjo išeiti viena.

Ji niekada nebūdavo viena.

Jai, kažkada taip troškusiai draugijos, vienatvės stoka dabar atrodė labiau slegianti nei keturios kambario sienos.

Elžbieta turėjo nešiojamąjį kompiuterį. Jos elektroninio pašto dėžutė buvo užblokuota, negalėjo bendrauti pokalbių svetainėse. Iš nuobodulio ir smalsumo ji „nulaužė“ visus tuos blokus. Ne, ji neketino su niekuo bendrauti, tiesiog „nulaužusi“ pajuto pilnatvę.

Apie šį mažą triumfą niekam neprasitarė.

Sapnuose ji regėdavo košmarus, bet ir apie juos niekam nepasakodavo.

Elžbietai atnešdavo knygų ir muzikinių kompaktinių plokštelių. Tereikėdavo paprašyti. Ryte rydama populiarius romanus ir klausydamasi muzikos, apie kurią jos motina buvo susidariusi kategorišką neigiamą nuomonę, Elžbieta lyg ir turėjo pajusti laisvės skonį, tačiau knygos ir muzika tik dar aiškiau parodė, kiek daug ji buvo praradusi, kaip mažai išmanė apie tikrąjį pasaulį.

Mama jos nė karto neaplankė.

Kas rytą Džonas ir Terė pakeisdavo naktinę pamainą, kas vakarą vėl pasirodydavo Bilas ir Linda. Kartais jie gamindavo valgyti; pusryčiai buvo Džono arkliukas. Visgi dažniausiai pusryčius jie atsiveždavo — valgydavo picą arba mėsainius, vištieną arba kinų maistą. Jausdama kaltę — o gal ir savigynos sumetimais — Elžbieta pradėjo eksperimentuoti virtuvėje. Ji įsitikino, kad receptai — visai kaip formulės, o virtuvė — tarsi laboratorija.

Tokie eksperimentai ją išties patraukė. Merginai patiko pjaustyti ir maišyti, jai patiko kvapai ir faktūros.

— Kas meniu?

Įėjus Džonui tebesėdėdama prie stalo Elžbieta pakėlė akis.

— Nutariau pamėginti iškepti viščiuką.

— Skamba viliojančiai. — Džonas įsipylė kavos. — Mano žmona viščiuką kepa norėdama įkalbėti vaikus valgyti daržoves.

Elžbieta žinojo, kad jis su žmona Medi turi du vaikus. Septynmetis Maksfildas taip pavadintas tapytojo Maksfildo Parišo garbei, o penkerių Emilė — pagerbiant Emilę Brontę.

Išsiėmęs iš piniginės jis rodė Elžbietai vaikų nuotraukas ir pasakojo apie juos linksmas istorijas.

Ji suprato, kad tokiu būdu Džonas stengiasi daugiau papasakoti apie save. Jam pavyko; bet tuo pačiu Elžbieta buvo priversta labai aiškiai suvokti, kad apie jos vaikystę niekas negalėtų papasakoti jokios linksmos istorijos.

— Ar jie dėl jūsų nerimauja? Na, kad dirbate teisėsaugos srityje.

— Maksas ir Ema? Jie per maži nerimauti. Abu žino, kad aš persekioju blogus vyrukus; ir dabar jiems to pakanka. O Medi? — vyras atsisėdo laikydamas kavos puodelį. — Taip, šiek tiek nerimauja. Tai neišvengiama. Jai nėra lengva — mano darbo valandos ilgos, daug laiko praleidžiu ne namie...

— Sakėte, kad ji — stenografistė.

— Taip, buvo, kol gimė Maksas. Toji diena teismo salėje buvo geriausia mano gyvenime. Nors tada, kai šalia sėdėjo ji, vos įstengiau prisiminti savo vardą. Tai gražiausia kada nors mano matyta moteris. Neįsivaizduoju, kaip man pavyko įkalbėti ją nueiti su manimi į pasimatymą, ką jau kalbėti apie vestuves.

— Jūs — labai solidus vyriškis, — pradėjo Elžbieta, — fiziškai patrauklus. Esate geras, plačių pažiūrų, daug kuo domitės. O faktas, kad priklausote jėgos struktūroms ir nešiojatės ginklą, moterims jau savaime gali būti patrauklus.

Pro puodelio viršų besišypsančiomis akimis jis žvelgė į Elžbietą.

— Liza, tu visai nepanaši į kitas.

— Gaila.

— Nesigailėk. Tu — šauni mergina, net bauginamai smarki, drąsi, gailiaširdė, be to, irgi labai daug kuo domiesi. Net negalėčiau lygintis interesais. Mokslas, teisinė sistema, sveikata, mityba, muzika, knygos, dabar dar ir kulinarija... įdomu, kas toliau?

— Ar išmokysite mane naudotis ginklu?

Džonas nuleido puodelį.

— Iš kur toks noras?

— Gal tai viena iš daugelio mano interesų sričių.

— Liza...

— Sapnuoju košmarus.

— Oi, mieloji, — jis paėmė merginos delną. — Papasakok.

— Sapnuoju tą vakarą. Žinau, kad tai normali reakcija, kad to ir reikėjo tikėtis.

— Bet dėl to ne lengviau.