Нора Робертс - Liudininkė

— Žinau tik tai, ką policijai išdėstė Elžbieta.

Šis chirurgų vadovės tonas, netoleruojantis jokių nesąmonių ir ginčų, nesileidžiantis į jokias diskusijas, Elžbietai buvo labai gerai pažįstamas.

— Man taip pat buvo pasakyta, kad tas vyras jos nematė, kad jam ir jo bendrams Elžbietos vardas nėra žinomas. Ketinu pasiimti dukrą namo, kur jai bus deramai išaiškinta, kaip netinkamai pasielgė.

— Jūsų ketinimai gali būti kokie tik norite, daktare Fič, bet Lizą saugo Jungtinių Valstijų maršalų tarnyba.

Džonas kalbėjo taip ramiai ir taip reikšmingai, kad Elžbieta tik spoksojo į jį apstulbusi.

— Šįvakar ji bus išgabenta į kitą vietą, kur, mūsų manymu, jūsų dukrai bus saugiau. Jūsų namai nėra saugi vieta, o Elžbietos saugumas — mūsų prioritetas. Manyčiau, ir jūsų.

— Išgaliu pasamdyti privačius apsaugininkus, jeigu tai būtina. Kalbėjau su savo advokatu. Elžbieta negali būti priversta liudyti.

— Jie manęs ir neverčia. Pati sutikau liudyti.

— Tavo sprendimai ir toliau nevykę. Dabar sprendžiu aš.

Jis į ją kreipėsi „Liza“, pagalvojo Elžbieta. Jis vadino ją Liza ir akivaizdžiai nepakluso daktarės Suzanos L. Fič direktyvoms. Vadinasi, ji ir bus Liza. Nepraskys kaip Elžbieta.

— Ne, ne tu, — Lizai ištarus šiuos žodžius pasaulis vis dėlto nenustojo suktis. — Privalau liudyti. Negaliu važiuoti namo.

Šaltą pyktį Suzanos veide pakeitė šokas.

— Ar bent nutuoki, kokios gali būti tokio liudijimo pasekmės? Negalėsi dalyvauti vasaros programoje ir rudenį negalėsi studijuoti Harvarde. Tu sugaiši laiko, suprastės tavo studijų kokybė, be to, savo gyvenimą, Elžbieta, savo gyvenimą tu atiduosi į rankas žmonių, kurie bet kokia kaina nori nuteisti tą vyriškį.

— Džiulės nebėra.

— Niekas to nebepakeis, tačiau toks sprendimas gali sugriauti tavo gyvenimą, suardyti planus, tavo ateitį.

— Ir kaip galėčiau grįžti namo, tarsi nieko nė nebūtų nutikę? Kaip galėčiau grįžti į ankstesnį gyvenimą? O planai... tai tavo planai, aš savųjų niekada neturėjau. Jeigu jų tikslas — nuteisti žudikus, tokiam tikslui pritariu. O tu siūlai nieko nedaryti, paklusti, gyventi tokį gyvenimą, kokį man suplanavai. Negaliu. Daugiau taip negaliu. Turiu pamėginti elgtis taip, kaip manau esant teisinga. Štai tokios visa ko pasekmės, mama. Ir su tomis pasekmėmis turiu susitaikyti.

— Ir vėl darai klaidą, apsunkini padėtį.

— Daktare Fič, — įsiterpė Džonas. — Federalinis prokuroras atvyksta pasikalbėti su Liza...

— Elžbieta.

— Išgirsite, ką jis turi pasakyti, ko bus imamasi. Jūs dar turite laiko. Suprantu, patyrėte šoką. Jus kartu su dukra nuvešime į kitą vietą, kur kelias dienas galėsite viską apsvarstyti, pasikalbėti.

— Nė neketinu su jumis važiuoti, aš niekur neprivalau važiuoti. Tikiuosi, po dienos kitos atgausi sveiką protą, — pasakė ji Elžbietai. — Ir tada suprasi, kokios susiklostė aplinkybės, kokios pasekmės tavęs laukia. Daktarui Friskui pasakysiu, kad sergi, bet paskui turėsi pasivyti kitus studentus. Gerai pamąstyk, Elžbieta. Neapgalvotai žengus žingsnį gali daugiau jau niekada negrįžti atgal.

Ji laukė; Elžbietai nesumetus, ką atsakyti, nusišiepė.

— Kai būsi pasirengusi vykti namo, paskambink man. Maršalai, — atsisveikindama tarė Suzana ir pasuko durų link.

Džonas ją sulaikė.

— Minutėlę, daktare, — jis pasiėmė radijo aparatėlį. — Barou, daktarė Fič išeina. Ją reikės palydėti į namus.

— Supratau. Pas mus ramu.

— Jūs nepritariate mano sprendimui, susiklosčius tokioms aplinkybėms, — pratarė Suzana.

— Jums mano pritarimo nereikia, jūs nė nenorite, kad pritarčiau, bet aš tikrai nepritariu. Nė iš tolo.

— Jūs teisus. Nei man reikia to pritarimo, nei aš jo noriu.

Suzana išėjo iš kambario nė neatsigręžusi.

Grįžęs Džonas pamatė ant Elžbietos kėdės ranktūrio prisėdusią Terę; ji buvo užmetusi ranką mergaitei ant peties.

— Išsigandę ir nerimaujantys žmonės reaguoja skirtingai, — paaiškino Džonas.

— Ji nebuvo nei išsigandusi, nei sunerimusi — ne tai jai svarbiausia. Dabar ji įpykusi ir nepatenkinta, kad viskas klostosi ne taip, kaip nori ji. Suprantu.

— Ji neteisi, — pasakė Terė. — Suprantu, ji — tavo mama, bet atrodo, kad ji nelabai gerai įvertino susiklosčiusią padėtį.

— Ji niekada nebūna neteisi ir niekada nebuvo mama. Ar nieko, jei valandėlei nueisiu į savo kambarį?

— Žinoma. Bet, Liza, — Elžbietai atsistojus pridūrė Džonas, — taip nebūna, kad žmogus niekada neklystų.

— Kalė, — tyliai leptelėjo Terė, kai Elžbieta išėjo iš kambario. — Kalė akmenine širdim; atėjo visa glotnutė, žibanti ir suspardė tą vargšę mergaitę.

— Ji jos nė nepalietė, — niurnėjo Džonas. — To vaiko nė neapkabino, nepaklausė, kaip jaučiasi, nepasidžiaugė, kad jos nesužeidė. Jėzau Kristau, jeigu toji mergaitė štai taip gyveno visą laiką, liudininko apsauga jai — tikra dovana.

Elžbieta dvi valandas kalbėjosi su ponu Pomerojumi, Jungtinių Valstijų prokuroru. Ji vėl turėjo viską išgyventi, kiekvieną tos nakties akimirką, tik šįkart ją pertraukdavo ir prašydavo ką nors paaiškinti ar patikslinti, grįžti atgal ar užbėgti įvykiams už akių, o paskui vėl grįžti. Su prokuroru atvyko dar trys žmonės, visi vilkėjo tamsiais kostiumais. Vienas jų viską užrašinėjo, nors interviu buvo įrašomas.

Atėjo ir detektyvai Railis bei Grifit, todėl dabar namelis atrodė išties labai mažas ir ankštas.

Vienu metu Pomerojus patogiau įsitaisė kėdėje ir suraukė kaktą.

— Elžbieta, jūs pripažįstate, kad išgėrėte ne vieną alkoholinį kokteilį. Kiek jų išgėrėte? Tris, keturis? Daugiau?

— Šiek tiek daugiau nei keturis. Paskutinio negalėjau baigti. Kai nuvažiavome pas Aleksą, atsigėriau vandens. Jis man sumaišė dar vieną taurę kokteilio, bet aš nenorėjau. Prastai jaučiausi.

— Ir jus supykino. Po šleikštulio priepuolio užmigote terasoje. Kaip dažnai geriate?

— Aš negeriu. Na, esu ragavusi įvairaus vyno, nes mano mama įsitikinusi, kad reikia ugdyti gerą skonį, bet niekada nesu maišiusi alkoholinių gėrimų.

— Vadinasi, tokio alkoholio gėrėte pirmą kartą, per vakarą išgėrėte beveik penkias taures, jums pasidarė bloga ir lauke jūs užmigote arba praradote sąmonę. Ir vis tiek teigiate galinti atpažinti į tuos namus atėjusius asmenis ir nušovusius Aleksį Gurevičių bei Džiulę Masters? Ir iš kokio atstumo šovė?

— Maždaug iš dešimties pėdų. Bet aš niekuo neabejoju. Juos labai aiškiai mačiau. Jie buvo apšviesti.

— Ar neturėjote būti pernelyg apsvaigusi nuo tiek alkoholio, kad net sublogavote?

Sugėdinta Elžbieta žvilgsnį įbedė į ant kelių sunertas rankas.

— Net neabejoju, kad išgėrus sulėtėjo reakcija, kad negalėjau tiksliai įvertinti situacijos. Tačiau regėjimas ir klausa tikrai nesuprastėjo.

Pomerojus linktelėjo vienam su juo atvykusių vyriškių. Tas žengė žingsnį į priekį ir padėjo ant stalo kelias nuotraukas.

— Ar atpažįstate kurį nors iš šių vyrų? — paklausė jis Elžbietos.

— Taip, — ji parodė į vyrą dešiniajame nuotraukos kampe. — Čia — Jakovas Korotkis. Tai žmogus, nušovęs Aleksą, o paskui ir Džiulę. Nuotraukoje jo plaukai ilgesni.

— Ar pažįstate šį žmogų? — paklausė Pomerojus. — Ar matėtės su juo anksčiau?

— Niekada nebuvau jo mačiusi. Mačiau jį tą vienintelį kartą, tą vienintelę naktį, kai jis nušovė Aleksą ir Džiulę.

— Gerai, — prokuroras paėmė išdėliotas nuotraukas, o tada tas pats vyriškis padėjo kitą nuotraukų krūvelę. — O iš šių ką nors atpažįstate?