Нора Робертс - Liudininkė

— Jūs — Jungtinių Valstijų maršalas.

— Taip. Šiandien, kiek vėliau, nuvešime tave į kitus saugius namus.

— Ar yra detektyve Grifit?

— Ji atvyks vėliau. Ji atvežė tau drabužių, kitų daiktų. — Vyras minutėlei nutilo; Elžbieta ir toliau į jį spoksojo. — Davei jai savo raktą, pasakei, kad gali nuvažiuoti į tavo namus ir paimti drabužių, dantų šepetėlį ir visa kita.

— Taip. Prisimenu.

— Tau būtinai reikėtų išgerti kavos ir aspirino.

— Aš... pirmiausia norėčiau nusiprausti po dušu, jei galima.

— Žinoma, — jis vėl nusišypsojo, padėjo kavinuką ir puodelį. Vyro akys buvo mėlynos, bet ne tokios, kaip jos motinos. Jo akys buvo sodresnės ir šiltos. — Atnešiu tavo krepšį. Mes čia kartu su maršale Teresa Norton. Noriu, kad jaustumeisi saugi, Elžbieta... Ar tave vadina Liza?

Akių kampučiuose jai susitvenkė ašaros.

— Džiulė mane vadino Liza. Džiulė taip į mane kreipdavosi.

— Apgailestauju dėl tavo draugės. Tau tikrai buvo nelengva, Liza. Mes su Teresa pasirūpinsime tavimi.

— Jeigu jie mane suras, užmuš. Viską suprantu.

Šiltos mėlynos akys žvelgė tiesiai jai į akis.

— Jie tavęs neras. Ir aš neleisiu jiems tavęs skriausti.

Elžbieta norėjo juo tikėti. Jis buvo gero veido — lieso, kaulėto, pats buvo liesas ir kaulėtas, sakytum, panašus į moksliuką.

— Kaip ilgai man reikės slapstytis?

Elžbieta kaip įbesta stovėjo toje pačioje vietoje, kol jis priėjo ir padavė kelioninį krepšį.

— Geriau paruošiu tau ko nors užkąsti, kol prausiesi, — pasiūlė Džonas. — Aš geresnis kulinaras nei Terė. Žinoma, šitai menkai ką tepaaiškina, bet pažadu tavęs nenunuodyti.

— Dėkoju. Jeigu jums nebūtų sunku...

— Nesunku.

— Atleiskite, nežinau, kur dušas.

— Štai ten, — parodė jis. — O tada suk į dešinę.

Jis žiūrėjo į nueinančią Elžbietą, paskui paėmė puodelį su kava ir įsispoksojo. Į virtuvę atėjus partnerei Džonas vėl padėjo puodelį.

— Ji jau atsikėlė, — pasakė Džonas. — Jėzau, Tere, jai greičiau dvylika nei dvidešimt vieneri. Į tą klubą jai nebuvo galima nė kojos kelti.

— Matei jos suklastotą pažymėjimą. Galėjo užsidirbti pragyvenimui. — Mažutė, tvirta, graži kaip ramunėlė Terė įjungė kavos aparatą. — Kaip ji laikosi?

— Sakyčiau, kaip už šiaudo. Mandagi kaip tavo antros eilės tetulė Marta.

— Jeigu turėčiau antros eilės tetulę Martą, ji būtų bjauri kalė.

— Ji nė nepaklausė apie motiną. Klausė apie Grifit, bet ne apie motiną. Šitai kai ką sako. Iškepsiu jai kiaušinienės su kumpiu.

Atidaręs šaldytuvą Džonas išėmė reikalingus produktus.

— Ar turėčiau susisiekti su prokuroru? Juk žinai, kad jis nori kuo greičiau su ja pasikalbėti.

— Leiskime jai įmesti į skrandį kelis kąsnelius. Taip, bus geriau, jei jis susitiks su ja dar iki išvežant merginą kitur. Bus geriau, jei ji ne iš karto sužinos, kad saugomai jai teks gyventi mėnesių mėnesius.

— Gal net metų metus. Ir kaip galėjo tokia sumani mergina, šešiolikos metų jau studijuojanti Harvarde, susipainioti su Volkovais?

— Kartais pakanka vien fakto, kad tau šešiolika, — Džonas čirškino keptuvėje kumpį.

— Paskambinsiu. Pasakysiu, kad mums reikia dviejų valandų, kad ji turėtų laiko apsirengti, pavalgyti, nurimti.

— Kai galėsi, pažiūrėk, kokiu laiku turėtų atvykti jos motina.

— Pažiūrėsiu.

5

Kai džinsais ir mėlyna plonų nėrinių šarma puošta trikotažine palaidinuke apsivilkusi Elžbieta grįžo į virtuvę, Džonas jau buvo prikrovęs į lėkštę kiaušinienės su kumpiu ir skrebučių.

— Ar detektyve Grifit tau atvežė viską, ko reikėjo?

— Taip. Neišmaniau, ką daryti su lagaminu. Sakėte, kad čia neužsibūsim.

— Dėl to nesijaudink. Valgyk, kol karšta.

Elžbieta spoksojo į lėkštę.

— Labai daug maisto.

Kiauliena? Jos dietologę ištiktų infarktas.

Įsivaizduodama tokią reakciją ji net nusišypsojo.

— Atrodai išalkusi.

— Ir esu alkana, — pakėlusi akis Elžbieta tebesišypsojo. — Bet neturėčiau valgyti kiaulienos.

— Kodėl?

— Perdirbtas maistas, natris, gyvūninės kilmės riebalai. Viso to man sudarytame valgiaraštyje nėra. Mano mama ir dietologe yra sudariusios labai ypatingą mitybos grafiką.

— Tikrai? Bet būtų labai negerai, jei viską tektų išmesti.

— Suvalgysiu, — kiaušinienės aromatas atviliojo Elžbietą prie stalo. — Jūs tiek vargot man gamindamas. — Ji atsisėdo, pasmeigė riekelę kumpio ir atsikando. Užsimerkė. — Skanu.

— Su kiauliena viskas skaniau, — prie Elžbietos lėkštės Džonas padėjo aukštą stiklinę sulčių ir tris tailenolio tabletes. — Nuryk ir užsigerk. Matau, kamuoja pagirios.

Šypsena išblėso.

— Mums nereikėjo gerti.

— Taigi, nereikėjo. Bet ar tu visada elgiesi taip, kaip turėtum elgtis?

— Taip. Na, iki vakar. Ir jeigu vakar būčiau elgusis taip, kaip turėjau elgtis, Džiulė būtų gyva.

— Liza, Džiulės nebėra, nes Jakovas Korotkis yra žmogžudys, nes Volkovai — labai blogi žmonės. Jūs su Džiulė iškrėtėte kvailystę. Ji nenusipelnė dėl to mirti. Ir tu nesi už tai atsakinga. Nuryk tailenolį, išgerk sulčių. Valgyk.

Elžbieta pakluso daugiau dėl įpročio nei iš noro. Bet... vaje, maistas tikrai labai skanus ir taip ramina.

— Gal galėtumėte pasakyti, kas dabar bus? Nežinau, kas bus toliau, o man visada ramiau, kai žinau, ko iš manęs tikimasi.

Džonas atsinešė prie stalo puodelį kavos ir prisėdo.

— Tai, kas bus toliau, labai priklausys nuo tavęs.

— Nes mano liudijimas apie tai, kas nutiko, ką mačiau ir girdėjau, yra būtinas, kad Jakovas Korotkis būtų patrauktas atsakomybėn už nužudymą, kitas vyriškis būtų apkaltintas kaip bendrininkas, o Ilja — kaip netiesioginis bendrininkas. Dar būtų galima įtraukti ir Sergejų Volkovą, nors liudijimas prieš jį būtų grįstas gandais, dėl jo nesu visiškai tikra. Jis ir būtų svarbiausias taikinys, nes, kaip atrodo, Sergejus Volkovas ir yra organizacijos vyriausiasis arba vienas iš vyriausiųjų.

Džonas atsilošė kėdėje.

— Atrodo, puikiai orientuojiesi susiklosčiusioje situacijoje.

— Klausiausi kelių kriminalinės teisės kursų ir daug skaičiau.

— Nuo vakar?

— Ne, — Elžbieta kone nusijuokė, bet juokas įstrigo gerklėje. — Nuo tada, kai pradėjau studijuoti koledže. Man įdomu.

— Bet tu ketini tapti gydytoja.

Elžbieta nudūrė akis į lėkštę ir kruopščiai pakabino šakute kiaušinienės.

— Taip.

Džonas atsistojo, atidarė šaldytuvą, ištraukė kolos skardinę, o paskui ir antrą. Jis klausiamai suraukė kaktą.

— Neturėčiau gerti kolos... Taip, prašyčiau. Mielai išgersiu.

Džonas atkimšo abi skardines ir atsisėdo; tada įėjo žema moteris šviesiais plaukais, suimtais į glotnią, žvilgančią uodegėlę.

— Liza, tai — maršale Norton. Tere, čia — Liza.

— Kaip šiandien laikaisi, Liza?

— Ačiū, jau geriau.

— Liza ką tik klausė apie tolesnį procesą, nors, atrodo, ir pati viską puikiai žino. Terė susisiekė su Jungtinių Valstijų prokurorais. Kol jie su tavimi kalbėsis, kartu bus ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, jeigu iki tol nespės grįžti tavo mama. Liza, tavo bendradarbiavimas turėtų būti savanoriškas, bet...

— Galėčiau būti traktuojama kaip svarbiausia liudininkė. Mano sutikimo nė nereikėtų. Privalau bendradarbiauti, turiu liudyti. Gal galėtumėte pasakyti, ar Volkovai tikrai yra Rusijos mafija?