Нора Робертс - Liudininkė

— Taip. Taip. O, Dieve. Jau matau, — Elžbieta klupinėdama ėjo apšviestos gatvės link. — Ačiū.

— Dabar jūs saugi, Elžbieta.

Jie norėjo nuvežti ją į ligoninę, bet pamatę, kad mergina pradeda vis labiau jaudintis, nutarė gabenti į poskyrį. Elžbieta susisupo į antklodę, kurią vienas patrulis buvo užmetęs jai ant pečių, ir sėdėdama ant galinės policijos automobilio sėdynės nesiliovė drebėjusi.

Jie nuvedė Elžbietą į kabinetą, kuriame buvo stalas ir kėdės. Vienas pareigūnas liko su ja, o kitas nuėjo atnešti kavos.

— Papasakokit, kas atsitiko.

Ji prisiminė, kaip pareigūnas prisistatė. Policininkas Bleiklis. Pareigūnas buvo rūstaus veido, nuvargusių akių, bet jis davė jai antklodę.

— Nuėjome į klubą. Abi su Džiulė nuėjome į klubą.

— Su Džiulė Masters.

— Taip.

— Į kokį klubą?

— “Warehouse 12“ Aš... — Ji turėjo pasakyti tiesą. Daugiau meluoti negalima. — Suklastojau abiejų vairuotojo pažymėjimus.

Viską užsirašydamas į nedidelį bloknotą policininkas beveik nesistebėjo.

— Kiek jums metų?

— Šešiolika. Rugsėjį sueis septyniolika.

— Šešiolika, — pakartojo jis žiūrėdamas į Elžbietą bereikšmiu žvilgsniu. — Kur jūsų tėvai?

— Turiu tik mamą. Ji išvykusi iš miesto; dalyvauja medikų konferencijoje.

— Reikėtų jos vardo ir pavardės, vietos, kur apsistojusi.

Elžbieta užsimerkė.

— Taip. Ji — daktarė Suzana L. Fič, užsiregistravusi „Westin Peachtree Plaza“ viešbutyje Atlantoje.

— Gerai. Jūs suklastojote pažymėjimą, kad patektumėte į „Warehouse 12“ klubą.

— Taip, atsiprašau. Galite mane suimti, bet jums vis tiek reikės rasti žmones, nužudžiusius Džiulę.

— Sakėte, kad buvote name, o ne klube.

— Su Aleksu susipažinome klube. Nuvažiavome pas jį į namus. Nereikėjo važiuoti. Gėrėm. Nereikėjo gerti. Man pasidarė bloga ir aš išėjau į lauką, nes... — Elžbietos skruostais vėl pasipylė ašaros. — Išėjau į lauką, tada atėjo du vyrai. Jie nušovė Aleksą, o kai į kambarį įėjo Džiulė, nušovė ir ją. Aš pabėgau.

— Jūs nežinote, kur yra tas namas?

— Galėčiau surasti. Galėčiau jums parodyti arba nubraižyti planą. Bet adreso nepažiūrėjau. Kvaila. Visiška kvailė. Labai prašau, negalime jos ten palikti.

— Ar žinote to Alekso pavardę?

— Aš... Taip! — ačiū Dievui. — Aleksas, bet žmogus, kuris jį nužudė, vadino jį Aleksiu. Aleksis Gurevičius.

Bleiklis tarsi sustingo, jo žvilgsnis pasidarė aštresnis.

— Jūs teigiate, kad buvote Aleksio Gurevičiaus namuose ir tapote dvigubos žmogžudystės liudininke?

— Taip. Taip. Taip. Prašau.

— Minutėlę, — Bleiklis atsistojo tuo metu, kai grįžo kava nešinas antrasis pareigūnas. Jis kažką sumurmėjo kolegai. Kad ir ką jis pasakė, Bleiklio partneris metė į Elžbietą žvilgsnį ir išskubėjo iš kabineto.

— Atsižvelgdami į jūsų amžių, — aiškino jai Bleiklis, — apie viską pranešime Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Su jumis tuoj pasikalbės detektyvas.

— Bet Džiulė... Gal pirmiausia galėčiau parodyti jums tą namą? Aš ją palikau. Aš ją ten palikau...

— Žinome, kur gyvena Gurevičius.

Policininkas Bleiklis išėjo, bet po penkiolikos minučių atėjo kitas žmogus ir atnešė jai puodelį vištienos sultinio iš aparato. Elžbieta nemanė, kad dabar įstengtų ką nors praryti, bet sulig pirmuoju gurkšneliu nukamuotas skrandis ėmė reikalauti dar.

Išgėrus sultinio ir kavos, mergaitę įveikė mirtinas nuovargis. Elžbieta padėjo ant stalo galvą ir užsimerkė.

Už kabineto sienų detektyvas Sinas Railis atsistojo greta savo partnerės prie stiklinės pertvaros.

— Vadinasi, ji — mūsų liudininkė.

— Elžbieta Fič, šešiolikos metų, daktarės Suzanos L. Fič, Silva Memorial ligoninėje dirbančios žinomos chirurgės dukra.

Brenda Grifit užsivertė Starbuck kavos puodelį ir nugurgė gerą mauką. Policininke ji dirba jau penkiolika metų, todėl telefono skambučiai vidurnaktį jai įprasti. Vis dėlto kava sušvelnina padėtį. Socialinė darbuotoja jau pakeliui.

— Ar nusikaltimo faktas jau patvirtintas?

— Gurevičiui paleista viena kulka į kaktą ir dvi — už ausies. Šauta iš arti mažo kalibro ginklu. Moteriškos lyties auka — Džiulė Masters, kaip rašoma pas ją rastoje kortelėje; jai — dvidešimt vieneri, bet liudininkės teigimu, jos amžius suklastotas. Nusikaltimo vietoje dirbantys pareigūnai pranešė, kad mergina nušauta dviem šūviais į galvą.

— Suknista šešiolikinė, — purtė galvą Railis, dvidešimt metų policijoje išdirbęs veteranas, kamuojamas lėtinių nugaros skausmų, jau retėjančių rudų plaukų. — Jai pasisekė, kad liko gyva.

— O jeigu jau liko, išsiaiškinkime, ką ji žino. — Brenda žengė prie durų. — Leisk pradėti man; nebūk šiurkštus. Jeigu nors pusė to, ką mergina papasakojo, yra tiesa, jai teko išgyventi pragarišką naktį. Štai ir socialinė darbuotoja.

— Atnešiu tam vaikui kolos, ar ko, — pratarė Railis. — Mėginsime kalbėtis švelniai.

Elžbieta nubudo krūptelėjusi iš siaubo ir įsižiūrėjo į gražią moterį juodais, į kuplią uodegą surištais plaukais.

— Atleisk, nenorėjau tavęs išgąsdinti. Aš — detektyve Grifit. Čia — ponia Petri iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Mano partneris tuoj ateis. Jis pamanė, kad gal norėtum kokio nors gazuoto gėrimo.

— Užmigau. Kaip ilgai... — Elžbieta pažvelgė į laikroduką. — O, Dieve, jau beveik rytas. Džiulė...

— Tikrai užjaučiu dėl tavo draugės.

— Tai aš kalta. Mums nereikėjo važiuoti. Supratau, kad blogai darom. Aš tik norėjau... Suklastojau vairuotojo pažymėjimą.

— Girdėjau. Gal parodytum savo pažymėjimą?

— Gerai, — Elžbieta išėmė iš delninuko pažymėjimą.

Grifit apžiūrėjo kortelę, pavartė rankose, kilstelėjo antakius ir pažvelgė į Elžbietą.

— Sakai, pažymėjimą pati padarei?

— Taip. Eksperimentavau, aiškinausi, kaip jie gaminami. O Džiulė norėjo nueiti į „Warehouse 12“, todėl juos ir padariau. Žinau, nusižengiau įstatymui. Nėra jokio pateisinimo. Ar aš suimama?

Grifit pažvelgė į Petri, paskui vėl į Elžbietą.

— Manau, susilaikysim. Ar iki vakar vakaro buvai pažįstama su Aleksiu Gurevičiumi?

— Ne. Jis priėjo prie mūsų stalelio. Gėrėme „Kosmą“, — Elžbieta rankomis užsidengė veidą. — Dieve, nejau visa tai nutiko iš tikrųjų? Prieš mums ten važiuojant, internete paskaičiau apie tą klubą. Niekada nesu lankiusis naktiniame klube. Perskaičiau kelis straipsnius, kuriuose buvo rašoma, esą įtariama, kad klubo savininkai priklauso Rusijos mafijai. Bet niekada nepagalvojau... kai jis priėjo, Ilja...

— Ilja? Ar tai Ilja Volkovas?

— Taip. Mes su jais šokome, sėdėjome atskiroje zonoje, jis mane bučiavo. Dar niekas nebuvo manęs bučiavęs. Norėjau sužinoti, koks tai jausmas. Jis man buvo toks malonus ir tada...

Ji nutilo; prasivėrus durims akyse vėl sužibo baimingos ugnelės.

— Elžbieta, tai mano partneris detektyvas Railis.

— Atnešiau kokakolos. Mano dukra negali pradėti ryto neišgėrusi kokakolos.

— Ačiū. Man negalima gerti... — Elžbieta pamėgino nusijuokti. — Kvaila, tiesa? Kol man nepasidarė bloga, gėriau alkoholį. Mačiau, kaip buvo nužudyti du žmonės. Ir vis tiek negaliu nepaklusti motinos nuostatoms nevartoti gazuotų gaiviųjų gėrimų.

Elžbieta atidarė kokakolą ir įsipylė gėrimo į plastikinį puodelį.

— Ačiū, — pakartojo ji.