Нора Робертс - Liudininkė

Paniekinamai prunkštelėjusi Džiulė nusipurtė Elžbietos ranką.

— Tai neįmanoma.

— Mums reikia eiti.

— Mums reikia likti ir švęsti!

— Aleksas sakė, kad mes abi turim su juo gultis.

— Vaaau, — prunkšdama iš juoko Džiulė vėl mėgino suktis. — Liza, jis tik kvailioja. Nebūk tokia pamokslaujanti nuoboda. Po kelių minučių čia bus ir tavo vaikinas. Išgerk dar taurę, atvėsk.

— Nebenoriu gerti. Man bloga. Noriu namo.

— Namo neisim. Nusišikt čia visiems. Eikš, Liza! Pašok su manim.

— Negaliu, — Liza prispaudė prie pilvo ranką; ją išpylė šaltas prakaitas. — Man reikia... — nebegalėdama susilaikyti ji puolė į kairę, bet dar spėjo pamatyti į terasos duris atsirėmusio Alekso vypsnį.

Klupinėdama ir kone kūkčiodama ji perlėkė virtuvę ir, darydama vonios kambario duris, vos nenukrito ant grindų plytelių.

Rizikuodama ji sugaišo pusę sekundės užsklęsdama duris, o paskui puolė ant kelių priešais klozetą. Ji vėmė rožiniais glitėsiais ir vos spėjo tarpais įkvėpti oro. Įsitvėrusi kriauklės ji mėgino atsistoti; iš akių upeliais liejosi ašaros. Lyg pusaklė Elžbieta atsuko šaltą vandenį, sriūbtelėjo į burną, apsišlakstė vandeniu veidą.

Drebėdama pakėlė galvą ir išvydo save veidrodyje — balta kaip vaškas, po akimis juoduoja nutekėjusio blakstienų tušo ir vokų pieštuko dėmės, panašios į mėlynes. Tušo žymės, lyg juodos ašaros, buvo nutepliojusios ir skruostus.

Kai ją vėl parklupdė naujas šleikštulio priepuolis, Elžbieta kamavosi dar ir dėl baisios gėdos.

Nuvargusi, svaigstančia galva ji susirietė ant grindų ir pravirko. Nenorėjo, kad kas nors ją tokią pamatytų.

Ji norėjo važiuoti namo.

Ji norėjo numirti.

Elžbieta gulėjo drebėdama, prispaudusi skruostą prie šaltų grindų plytelių, kol galiausiai nutarė surizikuoti ir atsisėsti. Vonioje dvokė vėmalais ir prakaitu; Elžbieta negalėjo išeiti nenusipraususi.

Ji čiupo muilą, atsuko vandenį ir trynė veidą, kol įraudo oda; stabčiojo kas minutę, vis pasilenkdama ir mėgindama įveikti niekaip nesiliaujančias šleikštulio bangas.

Dabar Elžbieta tikrai buvo labai išblyškusi, išmarginta dėmėmis; akys stiklinės, paraudusiais vokais. Jai drebėjo rankos, todėl nė nevertėjo mėginti pasidažyti iš naujo — jau geriau būti be makiažo.

Jai teks nuryti pažeminimą. Išeis į terasą, įkvėps gaivaus oro ir palauks, kol atvažiuos Ilja. Paprašys parvežti namo; Elžbieta vylėsi, kad Ilja ją supras.

Jis tikrai nebenorės jos matyti. Ilja daugiau niekada jos nebučiuos.

Priežastis ir pasekmė, priminė sau Elžbieta. Ji melavo, melavo ir melavo, o rezultatas — dar viena nuoskauda ir skaudus suvokimas, kad tai, kas galėjo nutikti, atimta negrąžinamai.

Nuleidusi klozeto dangtį Elžbieta atsisėdo, rankose gniauždama delninukę, kaupdamasi kitam žingsniui. Vargais negalais nusiavė batelius. Na ir kas? Jai skaudėjo kojas; Pelenės vidurnaktis jau išmušė.

Sukaupusi paskutinius orumo likučius ji perėjo virtuvę, prikimštą įvairiausių didelių juodų įrenginių bei aparatų ir akinančią baltais paviršiais. Tačiau prieš įsukdama į didįjį kambarį pamatė ant odinės sofos besimylinčius nuogus Aleksą ir Džiulę.

Sutrikusi ir susižavėjusi Elžbieta minutėlę pastovėjo kaip įkirsta, stebėdama, kaip besikilnojant Alekso klubams ant jo nugaros ir pečių mirga tatuiruotės. Po juo kimiai dejavo Džiulė.

Susigėdusi, kad žiūri, Elžbieta tyliai pasitraukė ir pro virtuvės duris smuko į terasą.

Pasėdės tamsoje, gryname ore, kol jie baigs. Ji — ne dorovės sergėtoja. Kad ir kaip ten būtų, jie tiesiog mėgaujasi seksu. Vis dėlto geriau jau jie būtų mylėjęsi už uždarų miegamojo durų.

Paskui Elžbieta pasigailėjo, kad neturi vandens, kuriuo galėtų suvilgyti džiūstančią gerklę, ir antklodės, nes buvo vėsu; jai buvo šalta, jautėsi visiškai tuščia ir labai labai pažeidžiama.

Ir tada susigūžusi ant kėdės tamsiame terasos kamputyje Elžbieta užsnūdo.

Nesuprato, kas ją pažadino — balsai, bruzdesys, bet nubudo toje pačioje kėdėje nutirpusi ir sušalusi. Dirstelėjusi į laikroduką Elžbieta suprato — miegojo tik kokias penkiolika minučių, bet dabar ji jautėsi dar blogiau.

Jai būtinai reikėjo važiuoti namo. Ji atsargiai nuslinko prie durų, norėdama pažiūrėti, ar Džiulė su Aleksu jau baigė.

Džiulės ji visai nematė; matė tik Aleksą, dėvintį vien juodomis trumpikėmis; su juo buvo dar du apsirengę vyrai.

Prikandusi lūpą Elžbieta prislinko artėliau. Gal jie atvažiavo pasakyti Aleksui, kad Ilja užtruks. Oi, Dieve, kaip norėtų, kad jis atvažiuotų ir nugabentų ją namo.

Prisiminusi, kaip atrodo, Elžbieta stengėsi likti šešėlyje; ji atsargiai prisliūkino prie durų, kurias Aleksas buvo palikęs praviras.

— Neknisk, kalbėk angliškai. Aš gimęs Čikagoj, — aiškiai įpykęs Aleksas priėjo prie baro ir prisipylė stiklinę degtinės. — Ko nori, Korotki? Kas užsidegė, kad negali palaukti rytojaus?

— Kam atidėlioti iki rytojaus? Ar tau gana tos amerikietės?

Kalbėjęs vyriškis buvo tvirtai sudėtas, atletiško kūno. Trumpos juodų marškinėlių rankovės buvo glaudžiai aptempusios treniruotus rankų raumenis. Visos rankos išmargintos tatuiruotėmis. Jis buvo gražus šviesiaplaukis kaip Aleksas. Giminaitis? — svarstė Elžbieta. Panašumas labai subtilus, bet nepaneigiamas.

Kartu su šiuo šviesiaplaukiu atėjęs vyras buvo didesnis, vyresnis ir stovėjo kaip kareivis.

— Taigi, suknistas janki, — Aleksas užsivertė stiklinę su degtine. — Darbo valandos baigėsi.

— O tu darbuojiesi iš peties, — aksominiu balsu pratarė Korotkis, tačiau pro pikantiško akcento aksomą kalėsi dantytos akmenų atplaišos. — Vogti iš dėdės — labai sunkus darbas.

Ant nedidelio kvadratinio veidrodėlio, padėto ant baro, iš permatomo maišelio Aleksas bėrė baltus miltelius. Išgirdęs Korotkio žodžius jis sukluso.

— Apie ką kalbi? Iš Sergejaus nevagiu.

— Vagi iš klubų, restorano; nusigriebi grietinėlę nuo internetinių pelnų, nuo prostitučių. Pasipelnai iš visko, prie ko tik gali prikišti nagus. Manai, tai nėra vagystė iš dėdės? Manai, jis — kvailys?

Šaipydamasis Aleksas paėmė plono metalo mentelę ir pradėjo grūsti miltelius.

Kokainas, pamanė Elžbieta. O, Dieve, ką ji padarė, kodėl čia važiavo?..

— Aš Sergejui ištikimas, — grūsdamas miltelius kalbėjo Aleksas. — Ir apie visus tuos paistalus rytoj aš su juo pasikalbėsiu.

— Aleksi, manai, jis nežino, kaip sumoki už roleksus, Armani, Versace, už namą ir visus kitus savo žaisliukus... už kvaišalus? Manai, jis nežino, kad sudarei sandėrį su farais?

Subarškėjo Alekso numesta mentelė.

— Su farais nesideru.

Jis meluoja, pamanė Elžbieta. Iš balso ir akių ji suprato, kad Aleksas meluoja.

— Prieš dvi dienas jie sučiupo tave už narkotikų laikymą, — neabejotinai pasibjaurėjęs Korotkis mostelėjo į kokainą. — Ir tu su jais susiderėjai, gudruti. Dėl laisvės ir gero gyvenimo išduodi savo šeimą. Aleksi, ar žinai, kas nutinka vagims ir išdavikams?

— Pasikalbėsiu su Sergejum. Viską paaiškinsiu. Juk turėjau jiems ką nors pasakyti, bet viskas — tik paistalai. Skiedalai. Aš juos apstūmiau.

— Ne, Aleksi, tai jie tave apstūmė. Tu pralaimėjai.

— Pasikalbėsiu su Sergejum.

Aleksui žengus žingsnį atgal, pripuolė ir antras vyriškis ir užlaužė rankas. Dabar jo veide aiškiai matėsi išgąstis; baimė virpėjo ir balse. Dabar Aleksas kalbėjo rusiškai.

— Nereikia, Jakovai, juk mes pusbroliai. Mūsų motinos — seserys. Mes — vieno kraujo.