Нора Робертс - Liudininkė

— Pirmą kartą mano klube besilankančioms gražioms moterims neleidžiama pačioms pirkti gėrimų.

Po staleliu Džiulė bakstelėjo koja Elžbietai ir plačiai nusišypsojo Aleksui.

— Vadinasi, turėsi prie mūsų prisidėti.

— Norėčiau, — jis kažką sumurmėjo padavėjai. — Ar jūs atvykote apžiūrėti Čikagos?

— Mes čia gimėm ir augom, — atsakė Džiulė, gurkštelėjusi gerą mauką. — Abi. Atvažiavome namo vasaroti. Studijuojame Harvarde.

— Harvarde? — pakreipęs galvą, jis žybtelėjo akimis. — Gražios ir sumanios. Jau beveik įsimylėjau. Jeigu dar ir šokate, visai pamesiu galvą ir pasiklysiu.

Džiulė vėl sriūbtelėjo.

— Vadinasi, tau prireiks žemėlapio.

Jis nusijuokė ir ištiesė rankas. Džiulė paėmė jo ranką ir atsistojo.

— Einam, Liza. Parodykim jam, kaip Harvardo merginos verčia iš koto.

— Oi, bet jis nori šokti su tavim.

— Su abiem, — Aleksas nenuleido kitos ištiestos rankos. — Ir tada būsiu laimingiausias vyras visame klube.

Elžbieta jau ketino atsisakyti, tačiau Aleksui už nugaros Džiulė jai sumirksėjo jau visai kitaip: pavartė akis, pakilnojo antakius ir išsivėpė. Taigi Elžbieta paėmė jai ištiestą ranką.

Iš tikrųjų Aleksas jos nekvietė šokti, bet Elžbieta įvertino taktišką jo elgesį — nepaliko jos sėdėti prie staliuko vienos. Ji kaip įmanydama stengėsi šokti kartu su jais nesipainiodama. Nesvarbu, jai patiko šokti. Jai patiko muzika. Ūžiantis triukšmas, judėjimas, kvapai...

Elžbieta nusišypsojo paprasta, natūralia, neištreniruota šypsena. Aleksas jai mirktelėjo ir taip pat nusišypsojo uždedamas ranką Džiulei ant klubo.

Paskui jis pakėlė smakrą lyg norėdamas pasakyti, kad kažkas stovi jai už nugaros.

Elžbietai gręžiantis pažiūrėti kažkas paėmė ją už rankos ir staigiai apsuko; ji vos išsilaikė ant kulniukų.

— Mano pusbrolis kaip visada godus. Pasiėmė dvi, o aš neturiu nė vienos, — vyro balse egzotiškai suskambėjo Rusija. — Nebent pasigailėsi ir su manimi pašoksi.

— Aš...

— Nesakyk „ne“, gražioji mergele, — jis prisitraukė ją arčiau šokdindamas. — Tik vieną šokį...

Elžbieta tik spoksojo į jį, ir tiek. Jis buvo aukštas, tvirtai sudėtas. Aleksas buvo šviesus, o šitas — tamsus, poilgiais banguotais plaukais, kone juodomis akimis, žibančiomis įdegusiame veide. Jam nusišypsojus, skruostuose išryškėjo duobutės. Elžbietai kūliais apsivertė širdis ir niekaip nesiliovė virpėti.

— Man patinka tavo suknelė, — pasakė jis.

— Ačiū. Suknelė nauja.

Jis dar plačiau nusišiepė.

— Ir mano mėgstamos spalvos. Aš — Uja.

— Aš... Liza. Aš — Liza. Eeee... Prijatno poznakomitsa. 1

— Ir man malonu. Kalbi rusiškai.

— Taip. Na, labai nedaug. Eee...

— Graži mergina, vilkinti mano mėgstamos spalvos suknelę, kalba rusiškai. Šįvakar man pasisekė.

Ne, pagalvojo Liza, kai Uja, tebelaikydamas ją prisiglaudęs, pakėlė jos ranką sau prie lūpų. O, ne. Šį vakarą pasisekė jai.

Šis vakaras — geriausias vakaras jos gyvenime.

3

Jie nuėjo į atskirtą zoną. Viskas nutiko taip paprastai, taip lengvai, tarsi būtų įvykęs stebuklas. Toks pat stebuklas, kaip ir Elžbietos panosėje atsiradęs gražusis rožinis gėrimas.

Ji — Pelenė pokylyje, o vidurnaktis nutolęs šviesmečius.

Atsisėdus Uja nesitraukė, nenuleido nuo jos akių, jo kūnas veržėsi arčiau, tarsi minios ir muzikos nė nebūtų. Kalbėdamas jis ją lietė, ir kiekvienas brūkštelėjimas pirštų galiukais per riešą, ranką ar petį pašėlusiai jaudino.

— Na, tai ką Harvarde studijuoji?

— Mokausi medicinos mokykloje, — iš tikrųjų jos žodžiai nevirs tiesa, bet dabar ji lyg ir nemelavo.

— Gydytoja. Reikia mokytis daug metų, tiesa? Kokios srities gydytoja būsi?

— Mano mama nori, kad eičiau jos pėdomis, kad būčiau neurochirurgė.

— Smegenų chirurgė? Tik labai geri ir įtakingi gydytojai gali lįsti į smegenis, — Ilja perbraukė piršto galiuku jai per smilkinį. — Turėtum būti labai sumani.

— Tokia ir esu. Labai sumani.

Jis nusijuokė, tarsi Elžbieta būtų pasakiusi kokią nors žavią frazę.

— Gerai, kai save pažįsti. Sakai, to nori tavo motina. Ar tu irgi nori to paties?

Elžbieta gurkštelėjo kokteilio ir pamanė, kad jis irgi labai sumanus ar bent jau nuovokus.

— Tiesą sakant, ne.

— Tai kokios srities gydytoja norėtum būti tu?

— Aš nenoriu būti gydytoja.

— Nenori? Tai kuo nori būti?

— Noriu dirbti FTB ir tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

— FTB? — tamsios jo akys išsiplėtė.

— Taip, noriu tirti naujausių technologijų nusikaltimus, kompiuterinius sukčius — teroristus ir seksualinius išnaudotojus. Tai labai svarbi sritis, kuri keičiasi kasdien, nes technologijos nuolat tobulėja. Kuo daugiau žmonių naudojasi kompiuteriais ar elektronika ir yra nuo jų priklausomi, tuo labiau kriminaliniai nusikaltėliai ta priklausomybe naudojasi — vagys, sukčiai, pedofilai ir net teroristai.

— Tai — tavo aistra.

— Aš... aš manau.

— Vadinasi, turi jos paisyti. Visada turime paisyti savo aistrų, taip?

Kai vyro ranka perbraukė per kelį, Elžbieta pajuto, kaip pilve pasklido drėgna šiluma.

— Aš niekada nepaisau...

O šitai ir yra aistra? — mąstė Elžbieta, — ši drėgna šiluma?

— ... bet noriu pradėti paisyti.

— Tu turi gerbti motiną, bet ir ji turi tave gerbti, tave, suaugusią moterį. Kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų laimingas.

— Ji nenori, kad vėjais švaistyčiau savo intelektą.

— Bet juk intelektas tavo.

— Jau pradedu tuo tikėti. Ar tu studijuoji koledže?

— Jau baigiau. Dabar dirbu šeimos versle. Ir jaučiuosi laimingas.

Jis mostelėjo padavėjai atnešti dar taurę kokteilio, Elžbietai nė nesusivokus, kad jos taurė beveik tuščia.

— Nes šis darbas tavo aistra.

— Taip. Paisau savo aistros... štai taip.

Jis norėjo ją pabučiuoti. Taip, anksčiau jos niekas nėra bučiavęs, bet Elžbieta dažnai įsivaizduodavo besibučiuojanti. Tačiau dabar suprato, kad jos vaizduotė nėra labai laki.

Elžbieta žinojo, kad bučiuojantis feromonais perduodama biologinė informacija, kad šis aktas stimuliuoja lūpose ir liežuvyje esančias nervų viršūnėles. Šis stimulas išprovokuoja cheminę reakciją — malonią reakciją ir šitai paaiškina, kodėl — su retomis išimtimis — bučiavimasis yra žmonijos kultūros dalis.

Tačiau dabar ji suprato, kad būti bučiuojamai yra visai kas kita nei visos tos teorijos.

Iljos lūpos buvo minkštos ir švelnios, jis lengvai spaudė jas prie Elžbietos burnos, iš lėto slysdamas ranka nuo jos šlaunies iki krūtinės. Virš jo delno spurdėjo Elžbietos širdis, o jo liežuvis slystelėjo jos lūpomis ir tingiai slinko burna.

Jai užėmė kvapą, o paskui ji įkvėpė nevalingai šūktelėjusi, tarsi iš skausmo... ir pasaulis apsivertė.

— Saldu, — sukuždėjo Ilja, ir lūpomis pajutusi ištartų žodžių virpesius, o burnoje — šiltą jo alsavimą, Elžbieta sudrebėjo. — Labai saldu, — jis krimstelėjo apatinę jos lūpą ir atšlijęs pažvelgė į akis. — Tu man patinki.

— Ir tu man patinki. Man patiko tave bučiuoti.

— Vadinasi, turime viską pakartoti šokdami. — Jis padėjo atsistoti, vėl perbraukė lūpomis per jos lūpas. — Tu neatrodai... koks tas žodis... persisotinusi gyvenimu, štai kaip. Tu visai nepanaši į daugelį kitų moterų, kurios čia ateina pašokti, išgerti ir paflirtuoti su vyrais.