Нора Робертс - Liudininkė

— Taigi, veiksmų planas. Pirmiausia — laikytis šaltai.

— Gal vis dėlto reikėjo pasiimti megztuką?

Džiulė nusijuokė ir suklapsėjo akimis supratusi, kad Elžbieta kalba rimtai.

— Ne, norėjau pasakyti, kad turime elgtis šaltai, taip, tarsi dažnai lankytumėmės klubuose. Tarsi tokios pramogos mums nieko ypatinga nereikštų. Tik dar vienas šeštadienio vakaras.

— Nori pasakyti, kad turėtume laikytis ramiai ir susilieti su minia.

— Taip ir norėjau pasakyti. Kai tik pateksime vidun, susirasime staliuką ir užsisakysime „Kosmo“.

— Kas tai?

— Na, žinai tas merginas iš „Sekso ir miesto“?

— Nežinau, kas jos tokios.

— Nesvarbu. Tiesiog dabar taip madinga. Liza, mums — dvidešimt vieneri, esame siautulingame klube. Užsisakome madingų gėrimų.

— Oi, — Elžbieta prisislinko arčiau ir nuleido balsą. — Ar tavo tėvai nepastebės, jei grįši išgėrusi?

— Praėjusią žiemą jie išsiskyrė.

— Oo. Atleisk.

Džiulė patraukė pečiais ir minutėlę įsistebeilijo pro langą.

— Kartais taip atsitinka. Šiaip ar taip, iki trečiadienio tėčio nematysiu, o mama savaitgaliui išvažiavusi su savo nuobodžiais draugužiais. Ema išėjusi į pasimatymą, be to, aš jai vis tiek nerūpiu. Galiu daryti ką noriu.

Elžbieta linktelėjo. Jos abi vienodos. Namuose nėra nieko, kam jos rūpėtų.

— Išgersime „Kosmo“.

— Kita šneka. Ir dar reikės gerai apsižvalgyti. Todėl iš pradžių šoksime abi — laimėsime laiko vaikinams apžiūrėti ir pačios leisimės apžiūrimos.

— Ar todėl merginos ir šoka drauge? Dažnai svarstydavau...

— Be to, būna labai linksma... Beje, daugelis vaikinų nešoka. Ar turi mobilųjį?

— Taip.

— Jeigu išsiskirsime, susiskambinsime. Jeigu vaikinas paprašys tavo telefono numerio, namų numerio neduok. Pasakyk mobiliojo numerį, jeigu tavo skambučių nekontroliuoja mama.

— Ne. Man apskritai niekas neskambina.

— Sprendžiant iš to, kaip atrodai, nuo šio vakaro viskas pasikeis. Jeigu nenori, kad vaikinas turėtų tavo telefono numerį, pasakyk išgalvotą. Toliau: jeigu jau mokaisi koledže, vadinasi, esi kieta. Sakysime, kad esame kambario draugės. Aš studijuoju humanitarinius mokslus. Beje, ką, sakei, studijuoji?

— Turėčiau tęsti studijas medicinos mokykloje, bet...

— Geriau taip ir sakyk. Jeigu tik galima, nemeluok. Tada nesipainiosi.

— Vadinasi, studijuoju medicinos mokykloje, pradedu internatūrą, — jau vien mintis apie tokias studijas Elžbietą prislėgė. — Bet nenorėčiau kalbėti apie aukštąsias mokyklas, jeigu to būtinai neprireiks.

— Šiaip ar taip, vaikinai vis tiek nori kalbėti tik apie save. Oo, Dieve, beveik atvažiavom, — Džiulė atsisegė kosmetinę, pažvelgė į veidrodėlį, blizgiu brūkštelėjo lūpas; tą patį padarė ir Elžbieta. — Gal gali sumokėti už taksi? Iš mamos slėptuvės paėmiau šimtinę, bet kartais ir pasiskolinu.

— Sumokėsiu, žinoma.

— Paskui galėsiu grąžinti. Tėtis lengvai palenkiamas.

— Tikrai galiu sumokėti, — Elžbieta paėmė iš vairuotojo čekį ir atskaičiavo arbatpinigių.

— Vaje, man net oda pašiurpo. Negaliu patikėti, kad einu į „Warehouse 12“! Tikra bomba!

— O ką dabar darysim? — joms išlipus iš taksi paklausė Elžbieta.

— Galime stoti į eilę. Žinai, juk įleidžia ne visus, net ir turinčius pažymėjimus.

— Kodėl?

— Todėl, kad šitas klubas labai kietas, visokių pašlemėkų čia neįleidžia. Bet visada įleidžia karštas pupytes. O juk mes ir esame karštos pupytės.

Eilė buvo ilga, naktis šilta. Pro šalį skriejo automobiliai, gaudesiu nustelbdami laukiančiųjų pašnekesius. Elžbieta skonėjosi akimirka — garsais, kvapais, vaizdais. Šeštadienio vakaras, mąstė Liza, o ji stovi eilėje prie karščiausio miesto klubo, tarp gražių žmonių. Ji vilki naują suknelę — raudonų suknelę — ir avi batelius aukštais aukštais kulniukais, todėl ir pati jaučiasi aukšta bei galinga.

Niekas į ją nežiūrėjo, tarsi jos čia nė nebūtų.

Vyras, prie durų tikrinęs pažymėjimus, vilkėjo kostiumą, jo batai buvo nepriekaištingai nublizginti. Tamsūs plaukai nubraukti nuo veido ir suimti į uodegėlę. Kairysis skruostas paženklintas randu. Dešinėje ausyje žiba auskariukas.

— Jis apsaugininkas, — sušnabždėjo Elžbieta. — Šiek tiek pasidomėjau. Jis pašalina tuos, kurie gali pridaryti bėdos. Atrodo labai stiprus.

— Mums tereikia pro jį prasmukti ir įsigauti vidun.

— Klubas priklauso kompanijai „Penkių žvaigždučių pramogos“. Kompanijai vadovauja Michailas ir Sergejus Volkovai. Manoma, kad jie susiję su Rusijos mafija.

Džiulė pervertė akis.

— Mafija būna italų. Žinai „Sopranus“?

Elžbieta nesuprato, ką bendra turi dainavimas ir mafija.

— Sovietų Sąjungoje žlugus komunizmui, Rusijoje labai išplito organizuotas nusikalstamumas. Iš tikrųjų jis ir anksčiau buvo labai gerai organizuotas, jam vadovavo sovietiniai...

— Liza, gana tų istorijos pamokų.

— Taip. Atsiprašau.

— Tu tik pakišk jam savo pažymėjimą ir toliau kalbėkis su manimi, — joms priėjus prie pat durų Džiulė vėl pradėjo garsiau kalbėti. — Teisingiausias mano poelgis per visus šiuos mėnesius ir buvo apsisprendimas mesti tą nevykėlį. Ar sakiau tau, kad šiandien jis man tris kartus skambino? Dieve, tarsi tai ką nors pakeistų.

Šyptelėjusi apsaugininkui Džiulė parodė savo kortelę nesiliaudama kalbėti su Elžbieta.

— Pasakiau jam, kad pamirštų. Jeigu jis nesugeba manęs palinksminti, sugebės kas nors kitas.

— Geriausiai neįsipareigoti tam vieninteliam, bent jau ne dabar.

— Ir aš taip manau, — Džiulė ištiesė ranką laukdama, kol apsaugininkas uždės klubo antspaudą. — Ir esu pasirengusi išžvalgyti platesnį lauką. Pirmas raundas mano.

Džiulė žengė pro apsaugininką, kol šis tikrino Elžbietos pažymėjimą ir antspaudavo ranką, o jos šypsena buvo tokia plati, kad Elžbieta nusistebėjo, kaip ji to vyruko neprarijo.

— Ačiū, — tarstelėjo Elžbieta, kai jis paženklino jos riešą.

— Pasilinksminkit, panelės.

— Su mumis tikrai bus linksma, — atsakė Džiulė, čiupo Elžbietą už rankos ir nusitempė per triukšmo sieną.

— Oi, Dieve Dieve, įėjom! — suspiegė Džiulė, nors jos žodžius beveik visiškai nustelbė muzika; tada ji pašoko ir apsikabino Elžbietą.

Sutrikusi Elžbieta tik krūptelėjo, bet bičiulės neapkabino, netrukus Džiulė vėl ėmė šokinėti.

— Tu — genijus.

— Taip.

Džiulė nusijuokė žvelgdama šelmišku žvilgsniu.

— Gerai. Staliukas, „Kosmo“, šokis ir žvalgyba.

Elžbieta vylėsi, kad per trankią muziką nesigirdės, kaip daužosi jos širdis, juk Džiulės spiegimo irgi nesigirdėjo. Tiek daug žmonių. Elžbieta nebuvo pratusi būti tarp tokios daugybės žmonių.

Visi juda, kalba, o muzika vis liejasi, liejasi, liejasi, muzikos tvanas persunkia kiekvieną oro gurkšnį. Šokių aikštelėje susigrūdę žmonės kratosi, sukasi, prakaituoja... Jie susigrūdę atskirtose zonose, prie staliukų, palei ilgą, lenktą, nerūdijančiu plienu dengtą barą.

Jai buvo prisakyta laikytis „šaltai“, bet megztuko tikrai nereikia. Visur pulsavo kūniškas karštis.

Braudamasi pro minią — judančius, banguojančius, vienas į kitą besidaužančius kūnus — Elžbieta juto, kaip beprotiškai plaka širdis. Nerimas užgniaužė gerklę, ėmė spausti krūtinę. Ir tik tvirti Džiulės gniaužtai, patikimai suėmę ją už rankos, neleido Elžbietai sprukti.

Galiausiai Džiulė nusigavo iki pietų lėkštės dydžio stalelio.