Нора Робертс - Liudininkė

— Mums pasisekė! Dieve, atrodo, kad čia susirinko visi. Reikėtų nusižiūrėti stalelį arčiau šokių aikštelės. Nerealu. Diskotekos vedėjas viską nustelbia, — galiausiai Džiulė įbedė akis į Elžbietą. — Ei, ar tau viskas gerai?

— Čia labai daug žmonių ir labai šilta.

— Na, taip. Bet kas norėtų eiti į tuščią ir šaltą klubą? Klausyk, mums nedelsiant reikia išgerti, einu prie baro. Kadangi sumokėjai už taksi, gėrimus pirksiu aš. Ir kartu pradėsiu žvalgytis. O tu žvalgykis sėdėdama čia. Tuoj atnešiu du „Kosmo“!

Nebejausdama Džiulės gniaužtų Elžbieta susinėrė rankas. Ji atpažino nerimo ir klaustrofobijos požymius, todėl susikaupusi stengėsi kuo ramiau kvėpuoti. Lizai nereikia pulti į paniką tik dėl to, kad ją prarijo minia. Elžbieta paliepė sau atsipalaiduoti; ji susikoncentravo į kojų pirštų galiukus, o paskui „keliavo“ savo kūnu aukštyn.

Pasiekusi pilvą jau buvo tiek aprimusi, kad galėjo imtis stebėtojos vaidmens. Klubo savininkai ir jų architektas puikiai išnaudojo sandėlio erdvę, pasitelkę urbanistinės pramonės motyvus: vamzdžius, latakus, senas plytų sienas. Nerūdijantis plienas, iš kurio buvo pagamintas baro viršus, stalai, kėdės, atspindėjo blykčiojančias prožektorių šviesas; šviesos — lyg pulsas, mąstė Elžbieta, derantis su muzika.

Atviri geležiniai laiptai vedė į taip pat atvirą antrą aukštą, kur prie turėklų spietėsi ar prie stalelių grūdosi žmonės. Sakytum, dar vienas baras antrame aukšte, svarstė Elžbieta. Gėrimai tikrai pelningi.

O apačioje, ant plačios pakylos, po blyksinčiais prožektoriais darbavosi diskotekos vedėjas. Dar vienas stebėtojas, svarstė Elžbieta. Sėdi toks pagerbtas bei autoritetingas ir stebi visą minią. Jam besidarbuojant plaikstėsi ilgi tamsūs plaukai. Vilkėjo marškinėlius su piešiniu. Iš tolo to piešinio Elžbieta neįžiūrėjo, bet juodame marškinėlių fone švietė akį rėžianti oranžinė.

Už pakylos gyvatiškai rangėsi kelios moterys, banguodamos klubais ir kviesdamos poruotis.

Aprimusi Elžbieta įsiklausė į muziką. Jai patiko pasikartojantis metalo ritmas, tratantys būgnai, čaižus metalinis gitaros riksmas. Ir dar jai patiko žiūrėti, kaip skirtingai įvairūs šokėjai juda pagal tą patį ritmą. Rankos iškeltos, rankos sulenktos kaip boksininkų, atkištos alkūnės, pėdos — tai ant grindų, tai ore.

— Ohoho. Tiesiog „ohoho“, — prieš atsisėsdama Džiulė pastatė ant stalelio dvi martinio taures su rožiniu skysčiu. — Grįždama vos neišpyliau, va tada būtų blogai. Kokteilis kainuoja aštuonis dolerius.

— Baruose ir klubuose alkoholiniai gėrimai neša didžiausią pelną.

— Gali būti. Bet kokteiliai skanūs. Truputį gurkštelėjau iš savo taurės; nerealu ! — Džiulė nusijuokė ir pasilenkė. — Turėtume gurkšnoti iš lėto, kol nerasime vaikinų, galinčių mums dar nupirkti.

— Kodėl jie mums turėtų pirkti kokteilius?

— Ooo. Mes — karštos, pasiekiamos. Išgerk, Liza, o tada jau parodysim viską, ką turim.

Elžbieta klusniai gurkštelėjo.

— Skanu. — Skonėdamasi ji atsigėrė dar. — Ir labai gražiai atrodo.

— Noriu sužibėti, noriu atsipalaiduoti! Ei, man patinka šita daina. Metas pajudėti.

Džiulė vėl stvėrė Elžbietą už rankos.

Aplink susispietus miniai, Elžbieta užsimerkė. Tik muzika, galvojo ji. Vien tik muzika.

— Ei, gražūs judesiukai.

Elžbieta atsargiai atmerkė vieną akį ir pažvelgė į Džiulę.

— Ką?

— Žinai, maniau, būsi kaip stagaras. Bet tu gražiai judi. Tu gali šokti, — gražbyliavo Džiulė.

— Ai, muzika — gentinis mūsų palikimas; ji sukurta stimuliuoti. Tiesiog svarbu koordinuoti kojų ir klubų judesius. Ir mėgdžioti. Esu daug stebėjusi, kaip šoka kiti.

— Gal ir taip, Liza.

Elžbietai patiko siūbuoti klubais. Kaip ir avėdama aukštakulnius, siūbuodama klubais ji jautėsi galinga; jusdama odą glostantį suknelės audinį pati sau atrodė seksualesnė. Nuo blyksinčių šviesų viskas rodėsi nerealu, ir muzika, sakytum, taikėsi viską praryti.

Minioje ji ėmė jaustis laisviau; kai Džiulė klubais bakstelėjo jai į šoną, Elžbieta iš visos širdies nusijuokė.

Jos šoko ir šoko. Grįžusios prie mažojo stalelio gėrė „Kosmą“, ir kai priėjo padavėja, Elžbieta smagiai užsisakė dar.

— Kai šoki, labai nori gerti, — pasakė ji Džiulei.

— Man jau maloniai apsvaigo galva. O tas vyrukas štai ten tikrai mus stebi. Ne, nežiūrėk!

— Kaip aš jį pamatysiu, jei nežiūrėsiu?

— Patikėk manim, jis nepaprastas. Aš dirstelėsiu į jį ir permesiu per petį plaukus, o tu irgi atsargiai atsigręžk, lyg norėdama pastumti kėdę. Jis — šviesiaplaukis, šiek tiek garbanotas. Apsivilkęs prigludusiais baltais marškinėliais, su juodu švarkeliu ir džinsais.

— Aa, taip, jau anksčiau prie baro jį mačiau. Jis kalbėjosi su kažkokia moterimi, kuri buvo ilgais šviesiais plaukais, vilkėjo ryškiai rožinę suknelę su gilia iškirpte. Kairėje ausyje jis segi auksinį lankelį, o ant dešinės rankos didžiojo piršto mūvi auksinį žiedą.

— Jėzau, nejau ir tu, kaip mano mama, turi dar vienas akis pakaušyje? Iš kur žinai, jei nepažiūrėjai?

— Mačiau jį prie baro, — pakartojo Elžbieta. — Aš jį pastebėjau, nes pasirodė, kad toji šviesiaplaukė labai ant jo pyksta. Viską prisimenu, nes turiu vadinamąją eidetinę atmintį.

— Ar tai mirtina?

— Ne, tai ne liga, ne sutrikimas. Oi, — kiek nuraudusi Elžbieta patraukė pečiais. — Tu tik pajuokavai... Paprastai eidetinė atmintis vadinama fotografine atmintimi, bet taip vadinti nėra tikslu, nes tai šis tas daugiau nei regimoji atmintis.

— Nesvarbu. Ruoškis.

Bet Elžbietą labiau domino Džiulė, ketinanti „dirstelėti“, tiksliau, pakreipusi galvą, vos vos šyptelėjusi ir šelmiškai pažvelgusi akies krašteliu iš po blakstienų. Paskui Džiulė krestelėjo galvą, ir subangavę plaukai vėl gražiai sugulė kaip buvę.

Ar tai įgimta? Ar tai — išmoktas elgesys? O gal abiejų variantų kombinacija? Kad ir kaip ten būtų, svarstė Elžbieta, ji gali mėgdžioti, nors ir nebeturi plaukų, kuriuos galėtų krestelėti.

— Žinutė gauta. Oo, jo šypsena dieviška. Dieve, jis ateina. Jis tikrai ateina.

— Bet juk tu ir norėjai, kad ateitų. Štai todėl tu... ir pasiuntei jam tą žinutę.

— Taip, bet... lažinuosi, kad jam mažiausiai dvidešimt ketveri. Lažinuosi. Viską daryk taip, kaip darysiu aš.

— Atleiskite?

Elžbieta kaip ir Džiulė pakėlė akis, bet nerizikavo nusišypsoti. Pirmiausia jai reikėtų pasitreniruoti.

— Įdomu, ar galėtumėte man ką nors pasiūlyti?

Džiulė įgudusiu judesiu vėl krestelėjo plaukus.

— Gal.

— Baiminuosi, ar tik neprastėja mano atmintis, nes niekada nepamirštu gražių moterų, o jūsų niekaip neprisimenu. Turbūt čia dar niekada nesilankėte.

— Mes čia pirmą kartą.

— Aa, tada viskas aišku.

— O tu čia turbūt dažnai lankaisi.

— Kas vakarą. Šitas klubas mano, štai todėl, — svaiginamai šypsodamasis kalbėjo jis. — Todėl čia mane domina viskas.

— Tu — vienas iš Volkovų? — nepagalvojusi paklausė Elžbieta ir pajuto užplūdusią karščio bangą, kai vyras pažvelgė į ją deginančiomis akimis.

— Aleksas Gurevičius. Pusbrolis.

— Džiulė Masters, — Džiulė ištiesė jam ranką, ir Aleksas stilingai pakštelėjo jai į krumplius. — Ir mano draugė Liza.

— Sveikos atvykusios į „Warehouse 12“. Ar jums linksma?

— Gera muzika.

Kai prie jų staliuko priėjo gėrimais nešina padavėja, Aleksas paėmė nuo padėklo sąskaitos talonėlį.