Нора Робертс - Liudininkė

— Ne, aš neklausiu, ko nori Džiulė. Klausiu, ar nori tu.

Elžbieta pažvelgė į jį ir pajuto lengvą virpulį. Jam svarbu, ko ji nori.

— Taip, noriu važiuoti su tavim.

— Tai gerai, — Ilja paėmė jos ranką, prispaudė sau prie širdies ir toliau yrėsi per minią. — Noriu su tavimi būti. Tada galėsi daugiau papasakoti apie Lizą. Apie tave noriu žinoti viską.

— Džiulė sakė, kad vaikinai... vyrai tenori kalbėti apie save.

Ilja nusijuokė ir apkabino ją per liemenį.

— Iš kur tada jie sužinotų, kaip apžavėti moteris?

Jiems nusigavus iki durų priėjo kostiumuotas vyriškis ir paplekšnojo Iljai per petį.

— Minutėlę, — pasitraukdamas tolėliau tarstelėjo Lizai Ilja.

Ji menkai ką teišgirdo, be to, jie kalbėjosi rusiškai. Tačiau metusi žvilgsnį į Iljos profilį suprato, kad tai, ką išgirdo, jo nenudžiugino.

Tačiau Elžbieta net nesuabejojo, kad suurgztas čiort vozmi 3 yra keiksmažodis. Vyriškiui jis davė ženklą palaukti ir išsivedė Lizą į lauką, kur jau stoviniavo Aleksas su Džiulė.

— Turiu šiuo tuo pasirūpinti. Atsiprašau.

— Gerai. Suprantu.

— Paistalai, Ilja, tegu kas nors kitas susitvarko.

— Darbo reikalai, — trumpai atsakė Ilja. — Neturėčiau užtrukti, ilgiausiai — valandą. Važiuok su Aleksu ir savo drauge. Kai tik baigsiu darbus, atvažiuosiu.

— Oi, bet...

— Važiuojam, Liza, viskas bus gerai. Iljos galėsi palaukti pas Aleksą. Jis turi visokios muzikos... ir dar plokščiaekranį televizorių.

— Palauk, — Ilja pasilenkė ir pabučiavo Elžbietą karštai įsisiurbdamas lūpomis. — Neilgai trukus atvažiuosiu. Atsargiai vairuok, Aleksi. Veži brangų krovinį.

— Vadinasi, dabar turėsiu dvi gražias moteris, — nenorėdamas praleisti progos Aleksas paėmė už parankių abi merginas. — Ilja į viską žiūri labai rimtai, o man patinka švęsti. Mes per jauni, kad būtume rimti.

Prie šaligatvio pričiuožė tamsus visureigis. Aleksas pamojo ranka ir sugavo kamerdinerio mestus raktelius. Jis atidarė dureles. Pakliuvusi į gerų manierų ir įsipareigojimo spąstus Liza įsitaisė ant galinės sėdynės. Ištempusi kaklą ji žvelgė į klubo duris net ir Aleksui pajudėjus; Džiulė dainavo pritardama grotuvui.

Elžbieta jautėsi sėdinti ne savo rogėse. Be Iljos visas žavesys ir jaudulys išgaravo, visa aplink atrodė banalu ir nuobodu. Nuo išgerto alkoholio ir kelionės ant galinės sėdynės ją pradėjo pykinti. Kamuojama šleikštulio ir staiga pajutusi didžiulį nuovargį Elžbieta atrėmė galvą į šoninį langą.

Jiems jos nereikia, svarstė Elžbieta. Džiulė ir Aleksas dainavo ir juokėsi. Jis važiavo tikrai per greitai, sukdamas į kitas gatves taip staiga, kad Elžbietai sutraukdavo pilvą. Bet ji nevems. Pilama karščio Elžbieta paliepė sau kvėpuoti lėtai ir lygiai. Ji neapsijuoks ir neprivems ant galinės Alekso visureigio sėdynės.

Ji keliais coliais nuleido langą, kad į veidą pūstų vėjas. Norėjo atsigulti ir pamiegoti. Ji per daug išgėrė; dar viena cheminė reakcija.

Ir ne tokia maloni kaip bučinys.

Elžbieta galvojo apie kvėpavimą, apie skruostus glostantį vėją, apie namus, automobilius, gatves. Apie viską, tik ne apie bloguojantį pilvą ir galvą.

Aleksui lekiant Ežero kranto gatve Elžbieta pagalvojo, kad dabar ji visai netoli savo namų Linkolno parke. Kaip būtų gerai, jei dabar ji galėtų grįžti namo, atsigulti ir tyliai, ramiai užmigti, o pamiegojus jau nebepykintų ir nebesvaigtų galva. Tačiau Aleksui sustojus prie gražaus tradicinio dviejų aukštų namuko Elžbieta džiaugėsi ir tuo, kad pagaliau išlips iš automobilio ir atsistos ant tvirtos žemės.

— Iš čia atsiveria gražūs vaizdai, — kartu su Džiulė lipdamas iš automobilio kalbėjo Aleksas. — Norėjau pirkti kooperatinį butą, bet privatumas pasirodė mielesnis. Čia yra daug vietos švęsti ir niekas neurzgia, kad per garsiai klausausi muzikos.

Džiulė susverdėjo ir kiek per garsiai nusikvatojo; Aleksas ją sugriebė ir delnu sugniaužė užpakaliuką.

Elžbieta — varganas penktas ratas — cimpino iš paskos.

— Gyveni čia vienas? — pralemeno ji.

— Turiu daug vietos draugams, — atrakinęs lauko duris jis mostelėjo kviesdamas užeiti. — Moterims pirmenybė.

Elžbietai žengiant pro duris Aleksas ir jai paplekšnojo per sėdynę.

Ji norėjo Aleksui pasakyti, kad jis turi gražius namus, bet iš tikrųjų čia viskas buvo per ryšku, per nauja, per modernu. Visur — aštrūs kampai, blizgūs paviršiai, žvilganti oda. Didžiajame kambaryje dominavo ryškiai raudonas baras, milžiniška juodos odos sofa ir didžiulis kabantis plokščiaekranis televizorius ant sienos, nors iš tikrųjų turėjo būti išryškintos plačios stiklinės durys ir į terasą žvelgiantys langai.

— Oo, Dieve, kaip man čia patinka, — Džiulė nedelsdama sudribo ant sofos ir išsitiesė. — Kaip dekadentiška...

— Toks ir buvo sumanymas, mažute, — Aleksas paėmė nuotolinio valdymo pultelį, spustelėjo mygtuką ir kambarį užtvindė muzika. — Atnešiu išgerti.

— Ar gali sumaišyti „Kosmos“? — paklausė Džiulė. — Mėgstu „Kosmą“.

— Sumaišysiu.

— O man gal galėtum atnešti vandens? — paprašė Elžbieta.

— Oi, Liza, nebūk tokia blaivininke.

— Tik truputį ištroškau. — Dieve Dieve, kaip jai reikėtų įkvėpti oro. — Ar nieko, jei išeisiu apsidairyti į lauką? — Elžbieta priėjo prie durų į terasą.

— Žinoma. Mi casa es su casa.

— Noriu šokti!

Džiulei pašokus ir pradėjus trypti bei siūbuoti klubais Elžbieta atlapojo duris ir išėjo. Gali būti, kad vaizdas buvo nuostabus, bet jai raibo akyse, galiausiai Elžbieta prislinko prie turėklo ir į jį atsirėmė.

Ką jos daro? Ką jos sau mano? Jos padarė klaidą. Kvailą nutrūktgalvišką klaidą. Joms reikia išeiti. Privalo įtikinti Džiulę, kad reikia išeiti.

Tačiau net ir per trankią muziką ji girdėjo „Kosmo“ persunktą Džiulės juoką.

Jeigu pasėdės čia kelias minutes, galbūt jai prašviesės galvoje ir aprims pilvas. Galėtų pasakyti, kad paskambino mama. Na ir kas, kad dar kartą pameluos, juk meluoja visą vakarą. Ji sugalvos kokią nors priežastį — tinkamą, logišką priežastį išeiti. Sugalvos, kai tik prašvis galvoje.

— Na, štai.

Atėjus Aleksui ji atsigręžė.

— Ir vieno, ir kito, — nuauksuotas blausios šviesos Aleksas vienoje rankoje laikė stiklinę vandens su ledukais, o kitoje — martinio taurę su gražiuoju rožiniu gėrimu, kurį išvydus Elžbietai sutraukė pilvą.

— Ačiū, bet, manau, pakaks vandens.

— Tikrai mielai pavaišinčiau, mažute, — pasakė Aleksas, bet kokteilio nebesiūlė. — Tau nereikia būti čia vienai, — jis prispaudė ją prie turėklo. — Galėtume pasilinksminti ir trise. Galiu pasirūpinti jumis abiem.

— Nemanau, kad...

— Kas žino, ar Ilja atvažiuos? Darbas, darbas, darbas, jam daugiau niekas nerūpi. Vis dėlto tu kritai jam į akį. Ir man kritai. Eime vidun. Pasismaginsim.

— Man atrodo... Palauksiu Iljos. Man reikėtų į vonią.

— Daug prarandi, mažute. — Nors Aleksas tik gūžtelėjo, Elžbietai pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo piktos kibirkštys. — Suk į kairę. Prie virtuvės.

— Dėkoju.

— Jeigu kartais persigalvotum... — šūktelėjo Aleksas jai bėgant pro duris.

— Džiulė, — Elžbieta sugriebė Džiulę už rankos, kai ši svirduliuodama mėgino suktis šokio žingsneliu.

— Aš taip šauniai smaginuosi. Tai geriausias vakaras mano gyvenime.

— Džiulė, tu per daug išgėrei.