Нора Робертс - Liudininkė

— Nesu patyrusi klubų lankytoja ar flirtuotoja.

Pulsuojančioje prožektorių šviesoje sublizgėjo juodos akys.

— Vadinasi, kitiems vyrams ne taip pasisekė kaip man.

Kol Ilja vedė ją į šokių aikštelę, Elžbieta dairėsi Džiulės; ji pamatė, kad draugė irgi bučiuojama. Ne taip švelniai, ne taip lėtai, bet atrodė, kad Džiulei patinka; tiesą sakant, ji ir pati buvo labai aktyvi, vadinasi...

Tada Ilja paėmė ją į glėbį ir ėmė linguoti visai kitaip nei aplink besikratantys ir besisukiojantys šokėjai. Jiedu tik iš lėto lingavo, kol galiausiai jo lūpos vėl atsidūrė prie pat Elžbietos lūpų.

Ji liovėsi galvojusi apie chemines reakcijas ir nervų viršūnėles. Užuot galvojusi pati ėmėsi veikti. Ji instinktyviai apsikabino jo kaklą. Pajutusi, kaip jis pasikeitė ištikus erekcijai, suprato, kad tai paprasta nevalinga fizinė reakcija.

Tačiau Elžbieta taip pat suvokė, kaip visa tai nuostabu. Tokią reakciją išprovokavo ji. Ilja jos geidė, kaip niekas kitas anksčiau.

— Ką tu su manim darai, — sukuždėjo Ilja jai į ausį. — Tavo skonis, tavo aromatas...

— Tai feromonai.

Jis pažvelgė į ją suraukęs kaktą.

— Kas?

— Nieko, — ji prisiglaudė skruostu prie jo peties.

Elžbieta suvokė, kad alkoholis jai trukdo blaiviai mąstyti, bet dabar jai niekas neberūpėjo. Nors būtent dėl alkoholio jai niekas nerūpėjo, ji vėl pakėlė akis. Šį kartą pirma bučiuoti pradėjo ji.

— Mums reikėtų atsisėsti, — po ilgos pauzės pratarė Ilja. — Per tave man linksta keliai.

Ilja nuvedė ją už rankos prie stalelio. Įraudusiais skruostais ir liepsnojančiomis akimis Džiulė iškart pašoko. Kiek susverdėjusi ir nusijuokusi ji pasičiupo rankinę.

— Mes tuoj grįšim. Liza, einam.

— Kur?

— Kurgi dar? Į tualetą.

— Oi. Atsiprašau.

Džiulė įsikibo Elžbietai į parankę, bet ne tiek iš bičiulystės, kiek stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą.

— Oi, Dievulėliau, ar gali patikėti? Mes pasičiupome karščiausius vyrukus visame klube. Jėzau, jie tokie seksualūs. O taviškis kalba su akcentu. Norėčiau, kad ir manasis kalbėtų su akcentu, bet jis bučiuojasi kur kas geriau už Darilą. Žinai, galima sakyti, jis ir yra klubo savininkas, ir dar turi namą prie ežero. Mes visi iš čia išeisime ir važiuosime ten.

— Į jo namus? Ar manai, kad turėtume ten važiuoti?

— Oi, tai aišku, — Džiulė atlapojo tualeto duris ir nužvelgė eilutę prie kabinų. — Kaip visada; o aš tikrai labai noriu sisioti. Kaip svaigsta galva! Kaip tavo vaikinas, ar gerai bučiuojasi? Beje, kuo jis vardu?

— Ilja. Taip, jis labai geras. Jis man labai patinka, bet nemanau, kad turėtume su jais važiuoti į Alekso namus.

— Oi, Liza, atsipalaiduok. Dabar jau negali manęs nuvilti. Aš tikrai norėčiau tai padaryti su Aleksu, bet juk nevažiuosiu su juo viena; tik jau ne per pirmą pasimatymą. Tau nereikės to daryti su Ilja, jeigu dar esi nekalta mergaitė.

— Seksas — natūralus aktas, reikalingas ne tik giminei pratęsti, bet ir tam, kad patirtum malonumą ir sumažintum stresą.

— Pritariu, — Džiulė bakstelėjo Elžbietai alkūne į pašonę. — Vadinasi, nemanai, kad esu šliundra, jei ketinu tai padaryti su Aleksu?

— Nuomonė, kad sekso malonumais mėgaujasi ištvirkusios ir pigios moterys, o seksas gyvybiškai svarbus tik vyrams, yra atgyvenusi patriarchalinės visuomenės nuostata. Nekaltybė — tai ne kokia nors dovana, kurią reikia laimėti ar saugoti. Mergystės plėvė nesuteikia jokių išskirtinių savybių ir negarantuoja jokių ypatingų galių. Moterys turėtų — ne, privalėtų — laisvai tenkinti seksualinius poreikius, nepaisydamos to, ar jų tikslas — giminės pratęsimas ir neatsižvelgdamos į tai, ar jos susisaisčiusios monogaminiais ryšiais, nes vyrams šitai leidžiama.

Išstypusi raudonplaukė pasikedeno plaukus ir praeidama pro Elžbietą išsišiepė jai iki ausų.

— Kalbi — kaip dainuoji, sesute.

Merginai išėjus, Elžbieta pasilenkė prie Džiulės ausies.

— Kodėl jai pasirodė, kad aš dainuoju? — sušnabždėjo ji.

— Tai tik toks posakis. Žinai, Liza, o aš maniau, kad tu niekam neleidi savęs liesti žemiau juosmens arba leidi tik per drabužius, ką jau kalbėti apie galimybę praskėsti kojas.

— Aš nepatyrusi, bet tai nereiškia, kad esu šventoji.

— Supratau. Žinai, jau buvau sumaniusi tavęs atsikratyti, vos tik čia pateksiu ir ką nors pakabinsiu, bet su tavim linksma, nors beveik visą laiką kalbi kaip mokytoja. Na, atleisk, kad taip galvojau.

— Viskas gerai. Juk neatsikratei. Suprantu, kad esu kitokia nei tavo draugės.

— Ei, — Džiulė apsikabino Elžbietą per pečius ir bičiuliškai spustelėjo. — Bet nuo dabar tu — mano draugė, taip?

— Tikiuosi. Aš niekada...

— Oo, ačiū Dievui, — džiugiai šūktelėjusi Džiulė klupinėdama puolė į laisvą kabiną. — Vadinasi, važiuojam pas Aleksą, taip?

Elžbieta apsidairė: moterys dažėsi, tvarkėsi plaukus, laukė eilėje, juokėsi, šnekučiavosi. Turbūt visame tualete ji vienintelė dar nekalta.

Nekaltybė — ne dovana, priminė sau. Vadinasi, ir ne našta. Jos valia, ar ją saugoti, ar prarasti. Jos pasirinkimas. Jos gyvenimas.

— Liza?

— Taip, — stengdamasi kvėpuoti lygiau įėjo į gretimą laisvą kabiną. — Taip, — pakartojo ji. Elžbieta uždarė duris ir užsimerkė. — Mes važiuosim. Abi.

Prie stalelio Ilja pakėlė alaus bokalą.

— Jeigu šioms merginoms dvidešimt vieneri, man — šešiasdešimt.

Aleksas tik nusijuokė ir patraukė pečiais.

— Jeigu dar nesukako, greitai sukaks. O maniškė labai karšta, patikėk.

— Aleksi, ji girta.

— Na, ir kas? Per jėgą jai į gerklę nepyliau. Norėčiau šviežienos, be to, šįvakar jau užsiknisau. Tik nesakyk, brol, kad pats neketini primygti tos karštos brunetės.

— Ji miela, — Ilja šyptelėjo. — Tik šiek tiek nepribrendusi. Ji ne tokia girta kaip taviškė. Jeigu ji norės, pasiguldysiu. Man patinka jos mąstymas.

Aleksas išsiviepė.

— Po velnių, nepradėk vėl.

— Pradėsiu. Ji kažkokia... — Ilja apsidairė. Per daug vienodų, mąstė jis žvalgydamasis į praeinančias moteris; per daug lengvai nuspėjamų. — ... kažkokia gaivinanti — štai tinkamiausias žodis.

— Blondinė neprieštarauja, važiuosim pas mane. Visi. Ji sakė, kad nevažiuos, jei nevažiuos ir jos draugė. Galėsit eiti į svečių kambarį.

— Mieliau važiuočiau pas save.

— Klausyk, arba jos abi, arba nė vienos. Ištisas dvi valandas girdžiau ją ne tam, jog išneštų iš čia savo dailų užpakaliuką tik todėl, kad tu nesugebi baigti kalbos su jos drauge.

Ilja perbėgo akimis per alaus bokalą.

— Greitai galiu baigti tą kalbą, dvojurodny brat. 2

— Ir kaip manai, pusbroli, kuri vieta užmegs tvirtesnį mazgelį?

Varganas tavo būstas, kuriame vis dar gyveni, ar mano namas prie ežero?

Ilja patraukė petį.

— Man labiau patiktų kuklūs mano namai, bet sutinku. Važiuosim pas tave. Tik jokių kvaišalų, Aleksi.

— Oi, dėl Dievo...

— Jokių kvaišalų, Aleksi, arba nevažiuoju; galėsi ir toliau užsiknisinėti.

— Gerai. Jos jau ateina.

— Atsistok, — po stalu Ilja spyrė Aleksui į koją. — Dėkis esąs džentelmenas.

Ilja atsistojo ir ištiesė Lizai ranką.

— Norėtume iš čia išeiti, — pareiškė Džiulė apsikabindama Aleksą. — Norėtume pamatyti tavo namus.

— Vadinasi, taip ir padarysim. Nieko nėra geriau už privatų vakarėlį.

— Ar tu sutinki? — jiems einant sumurmėjo Ilja.

— Taip. Džiulė tikrai labai nori važiuoti, o mes čia atėjom kartu, vadinasi...