Нора Робертс - Liudininkė

— Tu darai gėdą savo motinai ir kraujo giminėms. Ant kelių.

— Ne. Nereikia.

Antrasis vyriškis bloškė Aleksą ant grindų.

— Nereikia. Prašau. Mes — vieno kraujo. Suteikit man dar vieną šansą.

— Taip, maldauk. Maldauk niekingo gyvenimo. Norėčiau, kad Jegoras sudraskytų tave į gabalėlius, bet tik dėl savo sesers tavo dėdė prašė tavęs pasigailėti.

— Prašau, pasigailėk.

— Gerai, pasigailėsiu.

Korotkis išsitraukė iš dėklo revolverį, prispaudė vamzdį Aleksui prie kaktos ir iššovė.

Elžbietai ėmė linkti kojos. Ji suklupo ir užsidengė burną delnu, kad nesuriktų.

Korotkis kažką tyliai kalbėjo, prikišdamas revolverį Aleksui prie smilkinio ir iššaudamas dar du kartus.

Žudant jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė, liko kokia buvusi, tarsi kaukė. Tačiau pakėlęs akis ir pažvelgęs virtuvės pusėn jis pasidarė nuožmesnis. Iš kažkur pasirodė mergina.

— Aleksai, prastai jaučiuosi. Man reikia prigulti, o gal mes geriau... Kas jūs? — nustebo Džiulė.

— Oo, kas per šūdas, — sumurmėjo Korotkis ir du kartus šovė į Džiulę, šiai nė nespėjus krustelėti. — Kodėl niekas nepasakė, kad jis buvo atsivedęs šliundrą?

Antrasis vyriškis priėjo prie Džiulės ir papurtė galvą.

— Čia kažkokia nauja. Labai jauna.

— Vyresnė jau nebus.

Elžbietai aptemo akyse. Viskas — tik sapnas. Košmaras. Tai tik dėl to, kad ji per daug išgėrė, kad jai bloga. Bet kurią sekundę ji gali nubusti. Susigūžusi tamsoje ji spoksojo į Aleksą. Ji atkreipė dėmesį, kad kraujo beveik nebuvo. Jeigu viskas būtų realu, nejau nebūtų daug kraujo?

Nubusk, nubusk, nubusk.

Tačiau išvydus įeinantį Ilją ją apėmė dar didesnis siaubas.

Jie nužudys ir jį. Tas vyras jį nužudys. Ji turi jam padėti. Ji turi...

— Po velnių, ką tu padarei?

— Įvykdžiau, kas man buvo liepta.

— Tau buvo liepta sulaužyti jam rankas, o nušauti ryt vakare.

— Įsakymas pasikeitė. Gavome informatoriaus pranešimą. Aleksis pergulėjo su farais.

— Viešpatie... Močkrušys...

Apimta siaubo Elžbieta žiūrėjo, kaip Ilja spardo negyvą Aleksą — spiria kartą, antrą, trečią...

Vienas iš jų, pamanė ji. Ilja — vienas iš jų.

Ilja liovėsi spardęs, nusibraukė nuo veido plaukus ir tada pastebėjo Džiulės kūną.

— Oo, velnias. Ar būtinai reikėjo?

— Ji mus pamatė. Mums buvo pasakyta, kad jo kekšė liko su kitu vyru.

— Šitai nepasisekė, kad jis ieškojo šviežienos. O kur kita?

— Kita?

Gražios tamsios akys sublizgo ledu.

— Jos buvo dviese. Šita ir kita — trumpais juodais plaukais, raudona suknele.

— Jegorai...

Linktelėjęs stambusis vyras išsitraukė peilį ir ėmė lipti laiptais aukštyn. Ilja pamojo ranka, ir Korotkis pasuko į virtuvę, o pats Ilja priėjo prie durų, vedančių į terasą.

— Liza, — šnabždėjo jis. — Liza, viskas gerai. Aš tavimi pasirūpinsiu.

Iš bato aulo Ilja išsitraukė peilį ir laikydamas jį už nugaros uždegė terasos šviestuvus.

Jis pamatė jos batelius, nužvelgė terasą ir nuskubėjo prie turėklų.

— Ten nieko nėra, — nuo tarpdurio pareiškė Korotkis.

— Bet buvo. Surask ją.

4

Elžbieta lėkė nieko nematydama, išpūtusi paklaikusias akis, sunkiai alsuodama, kūkčiodama ir gaikščiodama. Ji negalėjo duoti valios gerklę gniaužiančiam riksmui. Jie gali išgirsti. O jeigu išgirs, jeigu ją sučiups, tikrai užmuš.

Kaip Džiulę.

Ji įveikė instinktyvų norą bėgti gatve. Ten gali būti daugiau tokių — daugiau tokių kaip Ilja. Kaip jai sužinoti, ar koks nors stabdomas automobilis nėra vienas iš jiems priklausančių? Kaip sužinoti, ar pasibeldus į kurio nors namo duris, jų neatidarys vienas iš tos šutvės žmonių?

Jai reikėjo bėgti, nešdintis kuo toliau ir kuo greičiau. Jai reikėjo slėptis.

Kelyje pasitaikius tvorai, Elžbieta ją perlipdavo. Kelią pastojus gyvatvorei, pro ją prasibraudavo. Kai basas pėdas perrėždavo ant žemės pasitaikiusi šukė, ji užgniauždavo dejones. Ji slėpėsi nuo mėnesienos, kaip kurmis ieškodama kuo tamsesnių ir atkampesnių vietų.

Jai bėgant per kažkieno kiemą, kaip pasiutęs ėmė loti šuo.

Kad tik jie neišgirstų, kad tik nepasivytų.

Nesigręžiok...

Kažkas dūrė jai į šoną. Vieną klaikią akimirką krisdama Elžbieta pamanė, kad ją pašovė. Gulėjo ant žemės prisitraukusi kelius, degančia gerkle sunkiai gaudydama kvapą.

Mėšlungio dieglys, tik dieglys. Bet nudiegus pilvą sukilo naujas šleikštulio priepuolis. Atsiklaupusi ir atsirėmusi rankomis ji žiaukčiojo, verkė, vėl žiaukčiojo nieko neišvemdama.

Šokas, tarė sau kalendama dantimis. Ją pylė prakaitas, krėtė šaltis, svaigo galva, baisiai pykino, kaip pašėlęs tvinksėjo pulsas. Ją ištiko šokas, bet vis tiek reikėjo galvoti.

Mėgindama apšilti trynė rankas delnais, stengdamasi kvėpuoti ramiau ir lygiau. Elžbieta nušliaužė kelis žingsnius norėdama pasiekti delninukę, išsprūdusią jai iš rankų krintant. Iki šiol bėgdama buvo tą delninukę išsaugojusi, todėl dabar Elžbieta guodėsi nors tuo, kad vis tiek dar šiek tiek mąstė.

Ji privalo paskambinti policijai; jai reikia pagalbos.

— Pasiimk telefoną, — paliepė ji sau. — Paspausk vieną mygtuką. Pranešk jiems... pranešk jiems...

— Devyni vienas vienas. Kas jums nutiko?

— Padėkite. Ar galite padėti?

— Kas jums atsitiko?

— Jis juos nušovė, — iš akių plūstančios ašaros skandino Elžbietos balsą. — Jis juos nušovė, o aš pabėgau.

— Panele, ar norite pranešti apie susišaudymą?

— Jis juos nužudė. Jis nužudė Džiulę. Aš pabėgau.

— Tuoj atsiųsiu pagalbą. Pasakykite, kur dabar esate.

— Nežinau, kur esu, — ji prisidengė delnu burną, stengdamasi galutinai neprarasti žado. — Aš bėgau. Bėgau ir bėgau. Manau, esu netoli Ežero Kranto gatvės. Palaukite. Ar palauksit? Niekur nedinkit.

— Klausau. Kuo jūs vardu?

— Aš — Elžbieta. Elžbieta Fič.

— Elžbieta, ar ką nors atpažįstat? Gal matote kokį nors ypatingą objektą, gal kur nors užrašytas adresas?

— Tuoj išsiaiškinsiu. Esu už namo, pilko akmeninio namo su bokšteliais. — Ji prišlubčiojo prie namo ir krūptelėjo įsijungus prožektoriui. — Prie namo... prie namo yra grįstas kelias, didelis garažas, terasos ir... sodai.

— Ar galite išeiti į gatvę?

— Galiu. Jau matau gatvę. Matau gatvės žibintus. Jeigu eisiu ten, kur šviesu, ir tuo metu ateis jie, mane pamatys.

— Jūs tik kalbėkite. Neišjunkite telefono, Elžbieta. Mes mėginame jus rasti pagal telefono signalą.

— Jau matau adresą. Matau numerius, — Elžbieta perskaitė adresą.

— Policija jau važiuoja. Elžbieta, pagalba jau atskuba. Ar jūs sužeista?

— Ne. Ne, aš bėgau. Kai jie atėjo, buvau lauke. Buvau terasoje. Jie nežinojo. Jie manęs nematė. Jis juos nušovė. Jis juos nušovė. Jis nušovė Džiulę.

— Apgailestauju. Kur visa tai nutiko?

— Nežinau. Adreso nežinojau. Kažkur Ežero Kranto gatvėje. Mums nereikėjo ten važiuoti. Nereikėjo važiuoti į tuos namus. Džiulė negyva.

— Elžbieta, kas toji Džiulė?

— Džiu... Džiulė Masters. Mano draugė Džiulė. Atvažiuoja automobilis. Man reikia slėptis.

— Tai patrulių automobilis. Atvažiavo pagalba.

— Ar tikrai? — panika gniaužė krūtinę, Elžbietai buvo sunku kvėpuoti. — Ar tikrai pagalba?

— Dabar mes kalbam su jais per radijo ryšį; jie privažiavo prie namo nurodytu adresu. Paprašysiu, kad įjungtų švyturėlius. Pamatysite.