Нора Робертс - Liudininkė

— Elžbieta, — Grifit luktelėjo, kol Elžbieta vėl sutelks dėmesį į ją: — Ar tu, Džiulė, Gurevičius ir Ilja Volkovas išėjote iš „Warehouse 12“ ir nuvažiavote į Gurevičiaus namus?

— Ne, važiavome tik mes trys. Ilja turėjo kažką sutvarkyti klube. Jis žadėjo atvažiuoti... ir atvažiavo, tik vėliau. Po visko.

— Ar Gurevičių ir Džiulę nužudė Ilja Volkovas?

— Ne. Juos nužudė žmogus, vardu Jakovas Korotkis. Galiu jį apibūdinti arba nupiešti, galiu padėti policijos dailininkui. Prisimenu jo veidą. Labai gerai prisimenu. Mano atmintis eidetinė. Niekada nieko nepamirštu. Nepamirštu, — pakartojo ji vis labiau kylančiu balsu ir virpėdama visu kūnu.

— Detektyvai, — įsiterpė ponia Petri. — Elžbieta patyrė sunkią psichologinę traumą. Šiam kartui jai tikrai pakaks.

— Ne. Ne. Būtinai turiu padėti. Privalau ką nors daryti.

— Mes turime motinos leidimą ją apklausti, — pareiškė Grifit.

— Mano mamos?

— Jai buvo pranešta. Ryte ji parskrenda namo.

Elžbieta užsimerkė.

— Gerai.

— Elžbieta, tai svarbu. Iš kur žinai, kad žmogus, nužudęs Gurevičių ir Džiulę, yra Jakovas Korotkis?

— Kai jie kalbėjosi, Aleksas į jį kreipėsi pavarde. Džiulė... turbūt ji buvo vonioje. Terasoje trumpam buvau užmigusi. Jų balsai — Alekso ir dviejų vyrų — mane pažadino.

— Dviejų vyrų.

— Antrasis vyriškis buvo didesnis, stambesnis. Korotkis jį pavadino Jegoru. Korotkis sakė, kad Aleksas vagia iš dėdės. Aleksas dėdę vadino Sergejumi. Jis neigė vogęs, bet melavo. Mačiau, kad meluoja. Korotkis buvo... Ar esate matę, kaip kobra žudo pelę? Kaip kantriai ji tą pelę stebi... Kaip mėgaujasi akimirkomis prieš kirtimą... tos akimirkos jai malonesnės už patį smūgį. Ten taip ir buvo. Aleksas nekreipė dėmesio, tarsi būtų už visus viršesnis. Bet jis nebuvo viršesnis. Korotkis buvo viršiausias. Ir Aleksas išsigando, kai Korotkis pasakė, jog jie visi žino, kad Aleksas bendradarbiauja su policija. Ir Sergejus žinojo. Jis maldavo. Ar jums būtina sužinoti, ką jie vienas kitam sakė?

— Prie to klausimo grįšime vėliau.

— Stambusis vyriškis pastūmė Aleksą ir paklupdė. Ir tada Korotkis išsitraukė revolverį. Turbūt turėjo prisisegęs dėklą. Nemačiau. Jis šovė jam čia. — Elžbieta palietė pirštu kaktą. — Jis pridėjo revolverį jam prie kaktos ir nušovė. Nebuvo jokio garso. Tada jis šovė dar du kartus. Čia. Aš norėjau rėkti. Užsispaudžiau delnu burną, kad nerėkčiau. Korotkis pavadino Aleksą... Tai labai riebus rusiškas keiksmažodis.

— Tu moki rusiškai?

— Nelabai gerai. Anksčiau niekada nebuvau girdėjusi to keiksmažodžio, bet jis... bet ir taip viskas buvo aišku. Tai pasakoju tik norėdama pasakyti, kaip greitai viskas įvyko. Jis pavadino tuo žodžiu Aleksą, nors tas jau buvo negyvas. Tada nuo virtuvės pusės atėjo Džiulė. Prie virtuvės yra tualetas. Ji pasakė: „Aleksai, prastai jaučiuosi. Mums reikėtų...“ Ir viskas, tik tiek ji ir pasakė. Korotkis atsigręžė ir į ją šovė. Džiulė nukrito. Mačiau, kad ji negyva, bet jis šovė dar kartą. Ir rusiškai nusikeikė. Minutėlę nieko negirdėjau. Mintyse rėkiau ir rėkiau. Nieko negirdėjau. Paskui išgirdau Ilją. Pamaniau, kad jie ir jį nužudys. Norėjau jį įspėti, padėti. Ir tada...

— Neskubėk, — švelniai įsiterpė Railis; Grifit žinojo, kad dabar jis nuoširdžiai susirūpinęs Elžbieta ir tikrai tyčia nešvelnina tono. — Atsikvėpk.

— Jie kalbėjo rusiškai, viską supratau... na, beveik viską. Ilja pyko, bet, sakyčiau, ne dėl to, kad Aleksas negyvas.

Elžbieta užsimerkė, atsikvėpė ir žodis žodin atkūrė girdėtą pokalbį.

— Labai gerai viską atsimeni, — pareiškė Railis.

— Mano atmintis eidetinė. Pabėgau, nes Ilja žinojo, kad važiavau į tuos namus. Žinojau, kad jis ims klausinėti apie mane. Supratau, kad jie nužudys ir mane. Todėl ir bėgau. Nekreipiau dėmesio, kur, tiesiog bėgau. Palikau batelius. Negalėjau bėgti su bateliais, aukštakulniais, todėl palikau juos terasoje. Nieko nemąsčiau. Tiesiog taip sureagavau. Jeigu būčiau mąsčiusi, batelius būčiau pasiėmusi. Turbūt jie tuos batelius rado. Todėl dabar žino, kad viską mačiau. Jie žino, kad viską girdėjau.

— Mes tave saugosim, Elžbieta. Pažadu, — Grifit ištiesė ranką ir paėmė Elžbietos delną. — Mes pasirūpinsime, kad būtum saugi.

Grifit ir Railis išėjo iš kabineto; Grifit susiėmė už galvos.

— Jėzau Kristau, Raili, Jėzau Kristau, gerasis Dieve... Ar supranti, kas mums teko?

— Mums teko tiesioginė liudininkė, kurios atmintis kaip kompiuterio, ir ji kalba rusiškai. Dar mums teko sumautas Korotkis ir šlykštus galvijas Ilja Volkovas. Jeigu Dievulis padės, mums teks ir Sergejus. Jeigu ji atsilaikys, sulaužys Volkovo šutvės stuburą.

— Atsilaikys, — rūsčiomis žibančiomis akimis Grifit pažvelgė į duris. — Raili, reikia paskambinti vadovybei, reikia nugabenti merginą į saugius namus. Mums prireiks Maršalų tarnybos 4pagalbos.

— Pamiršk.

— Arba prašome, arba jie viską perims. Jei prašysime, galėsime dirbti patys.

— Prakeikimas; negaliu pakęsti, kai taip blaiviai samprotauji. Tai pradėkime veikti. Beje, kalbant apie tą liudininkę, ar žinai, kas man dar krito į akį?

— Kas?

— Sužinojus, kad grįžta motina, jai vėl pasidarė bloga.

— Man atrodo, kad dabar jai mažiausiai rūpi, kur teks apsistoti.

Elžbieta viską matė lyg pro rūką. Visai nesvarbu, kur ją veža. Ji tik norėjo pamiegoti, todėl ir snaudė automobilyje, važiuodama su dviem detektyvais ir ponia Petri. Automobiliui sustojus ji klusniai išlipo ir kaip lunatikė nupėdino į lentomis apkaltą namelį. Paėmė detektyvės Grifit paduotus marškinėlius bei medvilnines kelnes ir palydėta į nedidelį miegamąjį su siaura dvigule lova kažkaip net įstengė persirengti. Ji baiminosi sapnų, bet buvo bejėgė prieš nuovargį.

Elžbieta atsigulė ant lovos ir užsiklojo policininko paduota antklode. Užsimerkusi pajuto pro blakstienas besisunkiančias ašaras.

O paskui jau nieko nebejautė.

Ji nubudo vidurdienį; buvo negera ir labai troškino.

Ji nežinojo, kas dabar bus. Visą gyvenimą Elžbieta gerai žinodavo, ko iš jos tikimasi, kada tikimasi. Tačiau dabar ji neturėjo jokio sąrašo, jokios dienotvarkės, kuria galėtų vadovautis.

Jautėsi nepatogiai — buvo alkana, norėjo kavos, palįsti po dušu, išsivalyti dantis. Visa tai — įprasta kasdienybė. Džiulė jau niekada nebus alkana ir nesiims kasdienių ritualų.

Vis dėlto Elžbieta išlipo iš lovos ir, subraižyta pėda palietusi grindis, susiraukė. Jai skaudėjo visą kūną. Ir turi skaudėti, griežtai tarė sau. Jai turi būti bloga.

Tada Elžbieta prisiminė mamą. Jos mama grįžta; gal jau dabar yra grįžusi. Ir tai, jos manymu, bus didesnė bausmė nei skausmas ar alkis.

Trokšdama bausmės ji garsiai atlapojo duris. Įsiklausė.

Ji išgirdo balsus — tylų gaudesį, užuodė kavą. Vėl susiraukus jai teko pripažinti, kad užuodžia ir save. Taip, ji norėjo bausmės, vis dėlto vylėsi, kad prieš įvykdant bausmę jai bus galima palįsti po dušu.

Elžbieta pasuko ten, iš kur sklido balsai.

Ir nustėro.

Nedidelėje baltai ir geltonai dažytoje virtuvėje stovėjo nepažįstamas žmogus. Aukštas, sakytum, per daug išstypęs vyriškis iš kavinuko pylėsi kavą į baltą storo stiklo puodelį. Nebaigęs pradėto darbo jis nusišypsojo Elžbietai.

Jis vilkėjo džinsais ir baltais marškiniais, buvo apsijuosęs ginklo dėklą.

— Labas rytas. O gal laba diena. Aš — Jungtinių Valstijų maršalas Džonas Barou. Viskas gerai, Elžbieta. Mes čia, kad būtum saugi.