Нора Робертс - Liudininkė

— Tai, kuo esame įsitikinę, ir tai, ką galime įrodyti...

— Norėčiau žinoti, kuo esate įsitikinę, — nutraukė Elžbieta. — Manau, turėčiau žinoti savo padėtį. Oficialiai esu nepilnametė, bet vis tiek jau ne vaikas. Mano intelekto koeficientas — du šimtai dešimt, mano gebėjimai kuo puikiausi. Suprantu, kad pasielgiau kvailai, bet nesu kvaiša. Suprantu, kad tapusi žmogžudysčių, kurias užsakė pakhan — mafijos bosas, liudininke, tapsiu taikiniu. Jeigu liudysiu, Korotkis ar koks nors kitas į jį panašus padarys viską, kad tik mane surastų. Net ir man paliudijus, net ir mano liudijimui padėjus paskelbti nuosprendį, vis tiek liksiu taikiniu, nes mane reikės nubausti.

Elžbieta nutilo ir tiesiai iš skardinės gurkštelėjo kolos. Nuostabu.

— Vakar vakare... tiksliau, šiandien rytą man buvo labai bloga. Nuo svaigalų, nuo vėmimo, paskui — nuo patirto šoko. Negalėjau tinkamai įvertinti susiklosčiusių galimybių. Bet dabar galiu. Jeigu Volkovai — tiesiog labai blogi žmonės, susibūrusi galvažudžių ir nusikaltėlių gauja, padėtis prasta. Jeigu jie — organizuotų nusikaltėlių grupė, Raudonoji mafija, padėtis gerokai prastesnė. Noriu žinoti.

Elžbieta matė, kaip abu maršalai susižvalgė.

— Kai tik galėsiu prisėsti prie kompiuterio, — pridūrė Elžbieta, — pati viską išsiaiškinsiu.

— Net neabejoju, — sumurmėjo Džonas. — Mes manome... po velnių, mes žinome, kad Volkovai yra organizuotos nusikaltėlių grupuotės nariai. Žinome, kad jie įsivėlę į prekybą ginklais ir žmonėmis, sukčiauja elektroninėje erdvėje — šie nusikaltimai jiems ypač būdingi, užsiima protekcionizmu, vagia, platina narkotikus. Tai labai išsikerojusi organizacija, deklaruojanti sąlyginai teisėtus interesus, tokius kaip naktiniai klubai, restoranai, striptizo barai ir nekilnojamasis turtas. Teisingumo vykdytojai juos buvo užkabinę, bet grupuotė išliko nepajudinama. Žinome, kad Korotkis yra Sergejaus Volkovo „mechanikas“, smogikas. Bet mums taip ir nepavyko jo pričiupti.

— Jis su malonumu nužudė Aleksą. Jis Aleksą nuoširdžiai niekino. O Džiulę... ją žudydamas jis pyko. Nei daugiau, nei mažiau. Atsiprašau, bet nepabaigsiu pusryčių.

— Viskas gerai.

Minutėlę Elžbieta sėdėjo nudūrusi žvilgsnį į rankas, o paskui pažvelgė Džonui į akis.

— Nebegalėsiu grįžti į Harvardą. Nebegalėsiu grįžti namo. Jeigu liudysiu, turėsiu dalyvauti liudininkų apsaugos programoje. Ar man taip ir nutiks?

— Tu net pati sau skubi užbėgti už akių, — pratarė Terė.

— Visada mąstau apie ateitį. Vakar vakare nemąsčiau ir sumokėjau baisią kainą. Ar galėsiu studijuoti kitame universitete, prisidengusi kita pavarde?

— Galėtume tuos reikalus sutvarkyti, — pasakė Džonas. — Mes gerai rūpinamės savo liudininkais, Liza. Ir šitai galėsi patikrinti prisėdusi prie kompiuterio.

— Patikrinsiu. Jie nežino, kas aš. Na, Iljai pasakiau tik savo vardą. Jis tik žino, kad esu Liza, nors visi į mane kreipdavosi „Elžbieta“. Ir aš... prieš eidama į klubą nusikirpau ir nusidažiau plaukus. Paprastai atrodau kitaip.

— Man patinka tavo plaukai, — įsiterpė Terė. — Tau taip labai tinka.

— Dabar atrodau visai kitaip. Vakar vakare, pasidažiusi, apsivilkusi tą suknelę, susišukavusi atrodžiau visiškai kitaip nei visada. Gal ir galėčiau liudyti, jiems taip ir neišsiaiškinus, kas esu. Suprantu, kad šansų labai mažai, bet norėčiau tuo patikėti. Bent jau šiuo metu.

Suskambėjo Terės mobilusis, ir ji pasisukusi išėmė telefoną iš dėklo, prisegto prie diržo.

— Norton. Taip. Supratau.

Ji padėjo telefoną.

— Atveža tavo mamą.

— Gerai, — atsistojusi Elžbieta nunešė į kriauklę lėkštę. — Suplausiu indus.

— Aš tau padėsiu, — pasisiūlė Džonas.

— Ne. Jeigu neprieštarausite, prieš atvažiuojant mamai norėčiau pabūti viena.

— Žinoma, — jis padėjo jai ant peties ranką. — Liza, viskas bus gerai.

Ji tik linktelėjo ir nežiūrėdama į jį darbavosi toliau, kad niekas nepastebėtų, kaip dreba rankos.

Kai uniformuoti pareigūnai ir jos motina stovėjo prie durų, Liza jau buvo susitvardžiusi. Suzanai įėjus į keliais baldais apstatytą kambarį, Elžbieta atsistojo. Vienas vienintelis žvilgsnis jai pasakė, kad visi surepetuoti atsiprašymai bus nieko verti.

— Elžbieta, dėl Dievo, ką padarei plaukams?

— Aš... — taip staiga išmušta iš vėžių ji pakėlė prie plaukų ranką. — Atsiprašau.

— Net neabejoju, kad turėtum.

— Daktare Fič, aš — maršalas Barou, o čia — maršale Norton. Mes suprantame, kad padėtis labai sudėtinga. Jeigu galėtume visi susėsti, tiksliai išdėstytume, kokių atsargumo priemonių imsimės, kad apsaugotume jūsų dukrą.

— Šito neprireiks. Mane jau trumpai informavo. Jeigu neprieštaraujate, norėčiau pasikalbėti su savo dukra viena.

— Atleiskite, daktare Fič, kadangi ji saugoma, bent vienas mūsų visą laiką privalo būti šalia Elžbietos.

Elžbieta atsigręžė į Džoną svarstydama, kodėl jis buvo palikęs ją vieną virtuvėje.

— Labai gerai. Sėskis, Elžbieta, — Suzana liko stovėti. — Tavo elgesio niekaip negalima paaiškinti sveiku protu. Jeigu man pateikti faktai teisingi, tu pažeidei įstatymą padirbdama dokumentus, kuriais pasinaudojusi kartu su kita nepilnamete patekai į naktinį klubą. Ten jūs vartojote alkoholį. Ar šie faktai teisingi?

— Taip. Taip, visi faktai teisingi.

— Negana to, tu ir toliau elgeisi nesuvokiamai — važiavai į visiškai nepažįstamo vyro namus. Ar su tuo vyru lytiškai santykiavai?

— Ne.

— Privalai pasakyti teisybę, nes galėjai užsikrėsti kokia nors lytiniu būdu plintančia liga arba pastoti.

— Su niekuo lytiškai nesantykiavau.

Suzana šaltai nužvelgė dukrą, lyg pro mikroskopą stebėtų kokią nors naują rūšį.

— Negaliu tikėti tavo žodžiais. Turėsi kiek įmanoma greičiau pasitikrinti. Elžbieta, ir pati labai gerai žinai, kad kiekvienas veiksmas turi atitinkamas pasekmes.

— Su niekuo nesimylėjau, — be jokių emocijų pakartojo Elžbieta. — Džiulė mylėjosi su Aleksu ir dabar ji negyva. Sakyčiau, pasekmės per žiaurios, turint galvoje veiksmą.

— Bet tu savo veiksmais labai rimtai rizikavai ir privertei rizikuoti tą kitą merginą.

Šie žodžiai krito lyg akmenys, daužantys rankas ir kojas, trupinantys kaulus.

— Žinau. Neturiu kuo pasiteisinti.

— Nes ir nėra kaip teisintis. Dabar toji mergina negyva, o tu saugoma policijos. Ir tau gali būti pateikti įtarimai dėl kriminalinių...

— Daktare Fič, — nutraukė ją Džonas. — Jus ir Elžbietą norėčiau patikinti, kad nebus pateikta jokių įtarimų.

— Ar jūs dėl to sprendžiat? — atkirto Suzana ir vėl atsigręžė į Elžbietą. — Žinau, tavo amžiaus merginos dažnai pasirenka netinkamai, dažnai nepaiso autoritetų. Toleravau tavo požiūrį, kurį išdėstei mūsų pokalbio metu prieš man išvykstant į Atlantą. Tačiau iš tokios intelektualios merginos, turinčios tokias galimybes ir taip išauklėtos, tokio nuopuolio nesitikėjau. Tavęs nenužudė tik Dievo apvaizdos dėka.

— Aš pabėgau.

— Bent jau tada parodei sveiką nuovoką. O dabar susirink daiktus. Prieš važiuojant namo susitarsiu, kad tave apžiūrėtų ginekologė.

— Bet... aš negaliu važiuoti namo.

— Dabar ne laikas ir ne vieta įrodinėti, kokia esi savarankiška.

— Elžbieta saugoma Jungtinių Valstijų maršalų tarnybos, — pareiškė Džonas. — Ji yra vienintelė dvigubos žmogžudystės liudininkė. Žmogus, įvykdęs tas žmogžudystes, įtariamas esąs samdomas Volkovo bratvos žudikas. Daktare Fič, kalbame apie rusų mafiją, jeigu iki šiol jums dar niekas to nepasakė.