Нора Робертс - Liudininkė

— Šitą vyrą. Jie į jį kreipėsi Jegoro vardu. Pavardės nežinau. Jis buvo su Korotkiu. Jis užlaužė Aleksui rankas, o paskui parklupdė.

— Ir dar, — nuotraukos vėl buvo paimtos, o kitos išdėliotos.

— Čia — Ilja, — kadangi jai virpėjo lūpos, Elžbieta jas kietai sučiaupė. — Ilja Volkovas. Jis atėjo po to, kai... kai Džiulė ir Aleksas jau buvo mirę. Vos po kelių minučių. Jis buvo įpykęs. Kalbėjo rusiškai.

— Iš kur žinote, kad jis buvo įpykęs?

— Aš moku rusiškai, tik nelabai gerai. Jie sakė... pasakysiu jau išvertusi, ar gerai?

— Taip.

Elžbieta atsikvėpė ir vėl papasakojo visą vyrų pokalbį.

— Tada aš pabėgau. Žinojau, kad jie manęs ieškos, o radę nužudytų, nes aš viską mačiau. Kai lioviausi bėgusi, paskambinau bendruoju pagalbos telefonu devyni vienas vienas.

— Gerai. Labai gerai padarėte, Elžbieta. Mes tuos žmones suimsime. Gali būti, kad jums teks vėl atpažinti juos išrikiuotus tarp kitų. Jie jūsų nematys.

— Taip, žinau.

— Jūsų liudijimas padės pasodinti už grotų labai pavojingus žmones. Jungtinių Valstijų prokurorai jums labai dėkingi.

— Nėra už ką dėkoti.

Išgirdęs Elžbietos žodžius, jis nusišypsojo.

— Mes dar pasikalbėsime. Artimiausiomis savaitėmis mums teks dažnai susitikti. Elžbieta, jeigu jums ko nors prireiks, na, bet ko, vienas iš maršalų jums visko parūpins, arba galite kreiptis į mane. Norime, kad jums būtų kiek įmanoma patogiau.

— Dėkoju.

Jam išėjus ištirpo įtampa, kurią iš pradžių Elžbieta nė nesuprato juntanti.

Grifit, kaip kiek anksčiau Terė, prisėdo ant Elžbietos kėdės ranktūrio.

— Jis kalbėjo griežtokai, nes ir toliau bus nelengva. Tau bus sunku, nes gynyba visaip mėgins diskredituoti tavo liudijimą. Teks nueiti sunkų kelią.

— Žinau. Ar jūs ir toliau dalyvausite tyrime?

— Nusikaltimą tiria jungtinės pajėgos, nes mes su Railių to išsireikalavome. Federalinis tyrimų biuras čia svarbiausias, bet ir mes dirbame. Kaip tu laikaisi?

— Gerai. Visi man labai malonūs. Ačiū, kad atvežėte mano daiktus.

— Man nesunku. Gal dar ko nors reikia?

— Norėčiau savo nešiojamojo kompiuterio. Turėjau anksčiau paprašyti, bet mintys buvo susijaukusios.

— Tau nebus galima siųsti elektroninių laiškų, dalyvauti pokalbių svetainėse, rašyti ant „sienų“.

— Kompiuterio man reikia ne tam. Noriu mokytis, tyrinėti... Jeigu tik turėčiau kompiuterį, kelias knygas...

— Aš paklausiu.

Gal viskas bus gerai.

Atėjus vakarui Elžbieta kartu su Džonu ir Tere buvo įsodinti į automobilį. Iš paskos važiavo Grifit ir Railis; su jais buvo dar keli maršalai.

Jiems važiuojant greitkeliu Elžbieta pagalvojo, kad vos prieš dvidešimt keturias valandas ji apsivilko naują raudoną suknelę ir apsiavė žibančius aukštakulnius batelius.

O šalia jos taksi automobilyje žibančiomis akimis ir linksmai čiauškėdama sėdėjo Džiulė. Gyva.

Viskas buvo kitaip.

O dabar viskas vėl kitaip.

Jie privažiavo prie paprasto dviaukščio namo su dideliu kiemu garažo. Garažas skirtas tik automobiliui; čia nebuvo daugiau nieko — jokių įrankių, dėžių, nereikalingų daiktų.

Ant namo durų buvo pakabinta spyna.

Duris atrakinusio vyriškio tamsiai rudi plaukai buvo išmarginti žilomis gijomis. Jis buvo kone toks pat aukštas kaip Džonas, tik kresnesnis, raumeningesnis; vilkėjo džinsais ir polo marškinėliais, prie šono buvo prisisegęs dėklą su ginklu.

Vyriškis pasitraukė nuo durų, kad jie galėtų įeiti į virtuvę, didesnę už ankstesniąją. Virtuvės įranga buvo modernesnė, grindys išklotos tamsiai geltonomis plytelėmis.

— Liza, tai maršalas Kosgrouvas.

— Bilas, — jis ištiesė Elžbietai ranką ir padrąsindamas nusišypsojo. — Sveika atvykusi namo. Pareigūnė Peski, žodžiu, Linda tikrina apylinkes. Šįvakar mes pasirūpinsime tavo saugumu.

— Ooo... Bet...

— Mes grįšime rytą, — tarė jai Džonas. — Prieš išvykdami dar padėsime įsikurti.

— Kodėl gi man nepalydėjus tavęs į viršų ir neparodžius tavo kambario? — garsiai pasvarstė Terė, Elžbietai nespėjus nei sutikti, nei paprieštarauti. Terė paėmė Elžbietos lagaminą ir pasuko prie laiptų.

— Ji atrodo jaunesnė nei maniau, — pareiškė Bilas.

— Ji labai pavargusi, vis dar pagiringa, bet tas vaikas — kietas riešutėlis. Ji ištvėrė dvi valandas Pomerojaus draugijoje ir nė kartelio nenusišnekėjo. Prisiekusiesiems ji patiks.

— Paauglė taršo Volkovus, — pakraipė galvą Bilas. — Tik pamanykit...

Sergejus Volkovas buvo vyras pačiame jėgų žydėjime, turtuolis, išaugęs iš juodžiausio skurdžiaus. Vos dešimties jis jau buvo įgudęs vagis, žinantis kiekvieną savo vargano Maskvos rajono kampelį, kiekvieną žiurkės urvą. Pirmą žmogų jis nužudė būdamas trylikos — nudūrė amerikietišku koviniu peiliu, pavogtu iš priešininko. Priešininkui, suktam šešiolikmečiui, jis sulaužė ranką.

Tą peilį Sergejus tebeturėjo.

Jis sparčiai kilo maskviškės bratvos hierarchijos laiptais ir dar prieš aštuonioliktąjį gimtadienį tapo „brigadininku“.

Ambicijos skatino kopti vis aukščiau ir galiausiai, brolio Michailo padedamas, negailestingai liedamas kraują ir manipuliuodamas kitais, jis užvaldė bratvą. Tuo metu subyrėjo Sovietų Sąjunga; Sergejaus nuomone, tai buvo galimybių ir pokyčių metas.

Jis vedė mielo veido moterį, mėgstančią gražius daiktus. Ji padovanojo jam dvi dukras, ir Sergejus pats stebėjosi, kaip karštai mergaites pamilo nuo pat pirmo jų įkvėpimo. Pirmą kartą paėmęs ant rankų naujagimes, apimtas džiaugsmo, nuostabos ir pasididžiavimo, jis apsiverkė.

O kai galiausiai ant rankų paėmė sūnų, ašarų nebraukė. Tada apėmęs džiaugsmas, nuostaba ir pasididžiavimas buvo stipresni už ašaras.

Jo vaikai — meilė jiems ir didžiulės ambicijos — paskatino Sergejų emigruoti į Ameriką. Šioje šalyje jis galėjo suteikti jiems naujų galimybių ir turtingesnį gyvenimą.

Šioje šalyje jis dar labiau suklestėjo.

Volkovas pasirūpino, kad vyriausioji dukra ištekėtų už teisininko; jis laikė ant rankų savo pirmą anūką. Ir verkė. Jaunesniajai dukrai, menininkei, svajotojai, jis nupirko galeriją.

Bet sūnus, oo, jo sūnus, jo verslininkas su Čikagos universiteto diplomu, buvo tikrasis Sergejaus palikimas. Jo berniukas buvo sumanus, stiprus, blaiviai mąstantis, šaltakraujis.

Sūnus įgyvendino visas vargano Maskvos rajono jaunuolio viltis ir troškimus.

Dabar Sergejus triūsė sode, savame Aukso Kranto dvarelyje, ir laukė atvykstant Iljos. Jis buvo tvirtas, gražus vyras tamsiais banguotais plaukais, išmargintais baltų sruogų, vešliais juodais antakiais, gaubiančiais onikso juodumo akis. Jis nuolat sportavo, tad buvo atletiškas ir vis dar galėjo patenkinti savo žmoną, meilužę bei kokią nors atsitiktinę kekšę.

Jo sodai buvo dar vienas pasididžiavimo šaltinis. Žinoma, turėjo nusisamdęs landšafto specialistų ir sodininkų, bet, kai tik galėdavo, kelias valandas per savaitę Sergejus savomis rankomis čia kasdavo, purendavo žemę, sodindavo kokius nors nematytus augalus.

Sergejus kartais pagalvodavo, kad jei nebūtų tapęs pakhanu, dabar gyventų laimingą ir paprastą sodininko gyvenimą.

Apsivilkęs palaikius šortus, žemėmis ir mulčiumi aplipusiais žvaigždėmis tatuiruotais keliais jis nesiliovė kasti, nors ir girdėjo ateinantį sūnų.

— Vištų šūdai, — pratarė Sergejus. — Pigu, lengva gauti ir augalai labai patenkinti.

Kaip visada suglumintas tėvo pomėgio purvui ir žemėms Ilja papurtė galvą.