Нора Робертс - Liudininkė

Linda iš savo knygų kolekcijos skolindavo Elžbietai meilės istorijas, detektyvus, siaubo romanus. Vasarai įsibėgėjus, atėjus rugpjūčiui, Linda vėl pakirpo Elžbietai plaukus — dabar jau gerokai profesionaliau — ir pamokė, kaip dažyti plaukų šaknis. Ilgais ramiais vakarais Bilas ją mokė žaisti pokerį.

Ir laikas tįso į amžinybę.

— Norėčiau šiek tiek pinigų, — pasakė ji Džonui.

— Reikia paskolos, vaike?

— Ne, bet vis tiek dėkoju. Norėčiau savų pinigų. Savo sąskaitoje turiu santaupų ir norėčiau šiek tiek pasiimti.

— Veždami tave į banką be reikalo rizikuotume. Jeigu tau ko nors reikia, mes atgabensime.

— Pinigų galėtų paimti mano mama. Pinigai — kaip ginklas. Saugumui.

Elžbieta viską buvo apgalvojusi. Ji turėjo laiko nuosekliems apmąstymams.

— Kai galiausiai paliudysiu ir būsiu pervežta kitur, manau, viskas klostysis labai greitai. Kai tai nutiks, norėčiau turėti pinigų, savų pinigų. Noriu žinoti, kad galėsiu nusipirkti visko, ko man reikės, ir nesijausiu įpareigota prašyti.

— Apie kokią sumą galvoji?

— Penkis tūkstančius.

— Dideli pinigai, Liza.

— Nelabai dideli. Man reikės naujo kompiuterio ir kitokių daikčiukų. Noriu galvoti apie rytojų, o ne apie šiandieną. Šiandiena ir yra šiandiena.

— Suprantu, kad labai neramu taip laukti.

— Jie dels, kiek tik galės, tikėdamiesi mane rasti arba manydami, kad galiausiai pristigsiu drąsos. Bet jiems nepavyks bylos vilkinti amžinai. Privalau mąstyti apie tolesnį savo gyvenimą, kad ir koks jis būtų, kad ir kuo tapčiau. Noriu grįžti į mokyklą. Ir koledžui turiu skirti tam tikrą sumą pinigų. Yra ir kitokių išlaidų.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Elžbieta nusišypsojo.

— Man patinka, kai taip sakote. Mama žino tik du atsakymus: „taip“ arba „ne“. Ji retai kada, tiksliau, beveik niekada nesako „galbūt“, nes tai rodo neapsisprendimą. Jūs sakote: „Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti“, o tai nėra tas pat, kas „galbūt“, vadinasi, nereiškia neapsisprendimo. Vadinasi, jūs imsitės kokių nors veiksmų. Jūs pamėginsite. Toks atsakymas visada geresnis už „ne“ ir kone toks pat geras kaip „taip“.

— Beje, — Džonas minutėlę padvejojo. — Niekada neužsimeni apie savo tėvą. Suprantu, kad jis nedalyvauja tavo gyvenime, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms...

— Nežinau, kas jis. Jis buvo donoras.

— Donoras?

— Taip. Kai mama nutarė pagimdyti vaiką, patirti šį įvykį, ji patikrino daugybę donorų, įvertino jų charakteristikas: domėjosi fizinėmis vyrų savybėmis, ligos istorijomis, šeimos istorijomis, jų intelektu ir taip toliau. Ji išsirinko geriausią kandidatą ir susitarė dėl apvaisinimo.

Elžbieta nutilo ir įsižiūrėjo į nuleistas rankas.

— Suprantu, kaip keistai viskas skambą.

— Ar tikrai? — sumurmėjo Džonas.

— Intelekto prasme aš viršijau jos lūkesčius. Mano sveikata visada buvo kuo puikiausia. Esu fiziškai stipri ir vikri. Tačiau jai nepavyko užmegzti su manimi dvasinio ryšio. Ši viso proceso grandis liko silpniausia. Mama visada kiek galėdama manimi rūpinosi, kuo geriausiai maitino, ji man suteikė pastogę ir patį geriausią išsilavinimą. Tačiau ji nesugebėjo manęs mylėti.

Jam sutraukė skrandį ir suspaudė širdį.

— Gal ji tikrai nesugeba...

— Taip ir yra. Žinant, kad vienas proceso etapas nepavyko, jai labai sunku ką nors jausti ar parodyti man savo meilę. Ilgai maniau, kad dėl visko kalta aš. Bet dabar žinau, kad tai netiesa. Supratau, kai ji mane paliko. Ji paliko mane, nes galėjo taip padaryti, nes aš pasirinkau tai, kas leido jai išeiti. Galėjau padaryti taip, kad mama manimi didžiuotųsi, kad puikuotųsi tuo, ką iš manęs padarė, bet niekada neįstengiau jos priversti manęs mylėti.

Džonas nesusilaikė. Jis apglėbė Elžbietą ir glostė jai plaukus, kol ji giliai atsiduso ir prie jo prigludo.

— Tau viskas bus gerai, Liza.

— Norėčiau, kad taip būtų.

Džonas sutiko Terės žvilgsnį ir jos akyse pamatė gailesčio ašarų miglą. Gerai, kad ji viską girdėjo, pamanė Džonas. Yra du žmonės, kuriems ši mergaitė išties labai rūpi, ir jie padarys viską, kas tik įmanoma, kad jai būtų gerai.

Sergejus susitiko su broliu, sūnėnu, Ilja ir vienu patikimiausiu savo brigadininkų. Stebimi budrių moterų akių baseine taškėsi vaikai, visi kiti sėdėjo prie ilgų iškylos stalų, jau nukrautų gausiomis vaišėmis. Plačiuose nerūdijančio plieno kibirėliuose, kupinuose ledukų, pūpsojo gėrimų buteliai. Pievelėje, kur netilo tranki muzika, vyresni vaikai žaidė petankę, tinklinį.

Niekas kitas taip nedžiugino Sergejaus kaip triukšmingos iškylos su daugybe svečių — giminaičių ir draugų. Pats jis stovėjo prie milžiniškos kepsninės, kurią gimtadienio proga jam padovanojo šią amerikiečių tradiciją pamėgusi vyriausioji dukra ir žentas. Kaitrioje vasaros saulėje tviskėjo jo auksinis roleksas ir ant kaklo kabantis kryžius; medvilninius marškinius ir kelnes dengė ryški raudona prijuostė, visus kviečianti pabučiuoti virėją.

Rūkstant kepsninei Sergejus vartė riebius mėsainius, rūkytas dešreles ir ant ilgų iešmų suvertas marinatu pagal slaptą receptą apšlakstytas daržoves.

— Motina vaikšto į ligoninę, — pasakojo Sergejaus sūnėnas Miša. — Ji ten praleidžia po daugelį valandų dieną, dažnai pasilieka ir nakčiai. Su vyru, su kuriuo miega, pietauja maždaug kartą per savaitę. Keturis kartus per savaitę eina į madingą sporto klubą, kur jos laukia asmeninis treneris. Dar eina į grožio saloną, kur jai tvarko plaukus ir nagus. Ji gyvena taip, tarsi nė neturėtų dukters.

Sergejus tik linktelėjo ir dėliojo ant padėklo daržoves.

— Apžiūrėjau jos namus, — dėstė toliau brigadininkas. — Patikrinau telefoną. Skambinta į ligoninę, draugui, kitam gydytojui, į kirpyklą. Nė vieno skambučio policijai, maršalams, FTB. Bet ji turi susitikinėti su ta mergina, — neatlyžo Michailas. Jis buvo apkūnesnis už brolį, plaukai sruogomis pražilę. — Juk ji — motina, — vyras pažvelgė į baseiną, prie kurio sėdėjo jo žmona, besijuokianti su dukra, o baseine žaidė jų anūkai.

— Manau, jos nėra artimos, — tarė Ilja ir gurkštelėjo alaus.

— Motina yra motina, — nesiliovė Michailas. — Ji turi žinoti, kur yra dukra. Galime ją paimti, — pasiūlė Miša. — Pakeliui į ligoninę. Galime... įtikinti, kad ji privalo pasakyti, kur mergaitė.

— Jeigu motina yra tikra motina, ji nepasakys, — paaiškino Sergejus, ant kito padėklo dėliodamas mėsainius. — Jau greičiau mirs. Jeigu ta moteris nėra gera motina, o būtent tokią informaciją aš ir turiu, ji gali ir nežinoti. Jeigu mes ją paimsime, jie perkels mergaitę kitur, skirs dar daugiau apsaugos. Vadinasi, sekame motiną, kuri ne tokia jau ir gera motina.

— Tuose namuose, — tęsė brigadininkas, — nėra jokio jos dukters pėdsako, tik šis tas mergaitės miegamajame. Bet ir ten ne kažin kas. Be to, viskas sukrauta į dėžes. Kaip sandėlyje.

— Na, matai, — linksėjo Sergejus. — Turiu sumanęs kitą būdą; viskas bus baigta, neliks jokių pėdsakų. Miša, pasakyk Jakovui, kad dar šiek tiek kantriai palūkėtų. Kai kitą kartą taip puotausime, švęsime jo sugrįžimą. O dabar... — jis pakėlė mėsainių ir dešrainių prikrautą padėklą, — pavalgykime.

Toliau slenkant vasarai Elžbieta priminė sau, kad dabar būdama namie ji tikriausiai būtų pasidavusi ir dalyvavusi vasaros programoje ligoninėje. Kitu atveju jos veikla menkai tesiskirtų nuo dabartinės.

Mokymasis, skaitymas. Tik dabar ji klausėsi muzikos ir žiūrėjo filmus — per televizorių arba per vaizdo grotuvą. Per visą vasarą kartojant „Bafi — vampyrų žudikę“, tarėsi pradėjusi mokytis modernaus slengo.