Нора Робертс - Liudininkė

Kai ji vėl galės lankyti koledžą, galbūt mokės įvairesnės kalbos ir galės lengviau pritapti.

Ir toliau rūpindamasi saugumu Elžbieta vaikščiojo į šaudyklą. Ji išmoko savigynos ir žaisti pokerį.

Džiulės jau niekas nesugrąžins, taigi iš tų žaidimų „kas, jeigu“ — jokios naudos. Kur kas protingiau mąstyti apie šios „izoliuotos vasaros“ privalumus.

Elžbieta niekada nebus chirurgė.

Tam tikra prasme ji įgis kitą tapatybę, gyvens naują gyvenimą ir ras būdą pasinaudoti visais jo privalumais. Ji gali studijuoti ką tinkama. Elžbieta nujautė, kad dirbti FTB jau negalės, bet niekieno to neklausė. Gal ir kvaila, bet nežinant konkretaus atsakymo vis dar lieka lašas vilties.

Ji susitaikė su rutina ir jautėsi ganėtinai patogiai.

Elžbietos gimtadienis rutinos nepakeitė, tik tiek, kad tądien jai sukako septyniolika. Ji nepasijuto kitaip, neatrodė kitaip. Šiais metais gimtadienio pietų — nugarinės su keptomis daržovėmis ir morkų pyrago — nebus. Taip pat neverta tikėtis mamos žadėto automobilio (atsižvelgiant į akademinius pasiekimus ir elgesį, žinoma).

Šis gimtadienis — tik dar viena diena, priartinusi teismo datą, o po teismo Elžbieta tikėjosi sulaukti laisvės.

Kadangi nei Terė, nei Džonas apie gimtadienį nė neužsiminė, Elžbieta pamanė, kad jie bus pamiršę. Kita vertus, kodėl gi jie turėtų prisiminti? Taigi ji pasidovanojo dieną be mokymosi ir nusprendė pagaminti ypatingus pietus — be nugarinės ir taip atšvęsti.

Lijo — merkte merkė ir griaudė. Elžbieta tarė sau, kad dėl to virtuvėje tik jaukiau. Ji svarstė, ar nereikėtų iškepti pyrago, tačiau toks apsisprendimas būtų savanaudiškas. Iki šiol ji dar nebuvo išmėginusi jėgų gamindama tikrus pietus. Spagečiai su mėsos kukuliukais pasirodė visai neblogas iššūkis.

— Dieve, kaip nuostabiai kvepia, — uosdama kukulių aromatą Terė sustojo virtuvės vidury. — Jau beveik įtikinai pamąstyti apie galimybę pasigaminti ką nors kita nei mėsainis.

— Man patinka gaminti, ypač ką nors nauja. Kukulių dar niekada negaminau. Buvo smagu.

— Visi savaip smaginamės.

— Galiu įdėti kelis kukulius su padažu į dėžutę parsinešti namo. Tereikės išsivirti makaronų. Daug prigaminau.

— Na, skambino Linda, ji serga, todėl su tavimi bus Bilas ir Stivas Kiganas. Lažinuosi, kad jie tą dėžutę atims.

— Oo. Labai gaila, kad Linda negaluoja, — rutina, pamanė Elžbieta. Ji visada sunerimdavo, kai rutina pasikeisdavo. — Ar pažįstate maršalą Kiganą?

— Nelabai. Džonas jį šiek tiek pažįsta. Liza, jis dirba jau penkerius metus. Nesijaudink.

— Ne, nesijaudinu. Tik, manau, man reikia laiko priprasti prie naujų žmonių. Nesvarbu. Po pietų kiek paskaitysiu ir turbūt anksti eisiu miegoti.

— Per gimtadienį?

— Oi, — Elžbieta mažumėlę nuraudo. — Nemaniau, kad žinote.

— Čia nėra jokių paslapčių, — nusijuokusi Terė dar kartą įkvėpė gardaus aromato. — Žinau, tau patinka skaityti, bet ar gimtadienio proga negalima sugalvoti ko nors linksmesnio?

— Tiesą sakant, ne...

— Vadinasi, tau reikia pagalbos, — prieš išeidama ji paplekšnojo Elžbietai per petį.

Skaityti smagu, priminė sau Elžbieta. Ji pažiūrėjo, kiek valandų, ir pamatė, kad greitai keisis maršalų pamaina. Kol Bilas ir tas naujasis maršalas panorės valgyti, padažas gali dar pavirti; vaišių ji prigamino daug, tad galės įdėti į dėžutes Džonui ir Terei.

Bus tarsi „atvirkštinė“ gimtadienio dovana.

— Pagalba atvyko.

Spintelėje ieškojusi dėžučių su dangteliais Elžbieta atsigręžė.

Išsišiepusi Terė laikė į žvilgantį rožinį popierių suvyniotą dėžutę, perjuostą dideliu baltu kaspinu. Greta stovintis Džonas rankose turėjo nedidelį dovanų maišelį ir baltą kepyklėlės dėžę.

— Jūs... jūs atnešėt man dovanų.

— Aišku, kad turime tau dovanų. Juk šiandien — tavo gimtadienis. Ir tortą turim.

— Tortą...

Džonas padėjo ant stalo dėžę ir nukėlė jos viršų.

— Karamelinis ir šokoladinis tortas su plakta grietinėle.

— Aš išrinkau, — pareiškė Terė. — Su gimtadieniu, Liza.

— Ačiū.

Ant torto rožine spalva buvo išvedžioti tokie patys žodžiai. Tortas buvo papuoštas rožyčių pumpurais ir šviesiai žaliais lapeliais.

— Ne morkų pyragas, — sumurmėjo Elžbieta.

— Aš lyg religinė fanatikė nusistačiusi prieš kepinius iš daržovių, — pasakė Terė.

— Tas morkų pyragas tikrai labai skanus. Bet tortas atrodo daug gražiau. Jis kaip... kaip tikras gimtadienio tortas. Labai gražus.

— Reikės palikti vietos tortui ir ledams, — įsiterpė Džonas. — Na, po gimtadienio pietų. Ketinome užsakyti picą, bet kadangi pradėjai gaminti kukulius, persigalvojome.

Viskas nušvito, tarsi pro pliaupiantį lietų būtų suspindusi saulė.

— Ketinate pasilikti...

— Kartoju, šiandien — tavo gimtadienis. Tikrai negaliu nebūti ten, kur valgomas tortas ir ledai. Palauksime, kol ateis kiti, tada puotausim, o dabar, manau, galėtum išpakuoti dovanas.

— Tikrai? Ar galiu?

— Akivaizdu, kad genijai nesuvokia tikrosios gimtadienio esmės. Štai, — Terė įbruko Elžbietai į rankas dėžutę. — Išpakuok manąją. Mirštu iš smalsumo, ar tau patiks.

— Man jau dabar patinka, — Elžbieta atsargiai rišo juostelę.

— Taip ir žinojau. Ji — viena iš tų. Viena iš tų, kurioms reikia dešimties minučių atrišti kaspiną; jos riša, užuot paprasčiausiai nutraukusios, — aiškino Terė.

— Koks gražus popierius. Nesitikėjau dovanų.

— Turėjai tikėtis, — atsakė Džonas. — Turi pradėti tikėtis.

— Šita staigmena — pati mieliausia, — išvyniojusi popierių Elžbieta nukėlė dėžutės dangtį. Ji išėmė plonytę megztą palaidinę, priekyje puoštą raukinukais ir išmargintą mažytėmis našlaitėlėmis. — Kokia graži. Oo, dar ir marškinėliai pridėti.

— Tai ne tavo motinos dviejų dalių kostiumėlis, — pareiškė Terė. — Galėsi dėvėti prie džinsų arba segėdama sijoną. Palaidinė man priminė tave.

Dar niekas Elžbietai nebuvo sakęs, kad ji atrodo kaip raukinukai ir našlaitėlės.

— Man labai patinka. Tikrai labai patinka. Labai labai ačiū.

— Dabar — mano eilė. Man truputį padėjo išrinkti. Taigi, jei tau nepatiks, kaltink mano žmoną.

— Ji jums padėjo? Kaip miela. Jums teks jai nuo manęs padėkoti.

— Pirmiausia turėtum pažiūrėti, kas maišelyje.

Išraudusi, susijaudinusi Elžbieta šiureno plonytį popierių, kol galiausiai rado dėžutę. Dėžutėje buvo auskarai — plonyčiai sidabro lašeliai, kybantys nuo nedidelio perliuko.

— Oi, jie nuostabūs. Kokie gražūs...

— Žinau, visada segi auksinius burbuliukus, bet Medi pamanė, kad šitie tau irgi turėtų patikti.

— Patinka. Labai patinka. Daugiau nieko ir neturiu, tik tuos burbuliukus. Ausis man pradūrė dieną prieš... dieną prieš. Šitie auskarai — pirmi tikri mano auskarai.

— Gražaus septyniolikto gimtadienio, Liza.

— Eik ir viską pasimatuok, — paliepė Terė. — Juk miršti iš nekantrumo.

— Tikrai mirštu. Ar nieko, jei dabar eisiu?

— Juk gimtadienis. Eik.

— Ačiū, — genama malonaus jaudulio ji apsikabino Terę. — Labai labai. Ačiū.

Tada ji ėmė dėkoti Džonui.

— Aš laiminga. Laiminga septyniolikmetė, — suėmusi dovanas Elžbieta pasileido laiptais į viršų.

— Didžiulis laimėjimas, — Terė giliai atsiduso. — Ji apsikabino. Juk ji niekada neapsikabina.

— Ir jos niekas niekada neapsikabindavo. Jos motinai vėl daviau saugios linijos numerį. Pasakiau, kad Lizos gimtadienio proga ketiname nupirkti tortą, kad viską sutvarkėme taip, kad ji galėtų pasimatyti su dukra. Ji atsisakė. Mandagiai.