Нора Робертс - Liudininkė

Kita vertus, jo motina dažnai paistydavo visokias nesąmones, be to, tai darydavo tyčia. Nuolat spalvą mainančios jo akys būdavo tai žalsvos, tai gintarinės, tai net truputį melsvos. Nosis lengvai pakrypusi kairėn — nevykusio šuoliuko žaidžiant beisbolą rezultatas. Kartais apie tai pasiteiravusioms moterims Bruksas atsakydavo, kad nosis liko kreiva po pasimosavimų kumščiais.

Kartais ir jis paistydavo visokias nesąmones kaip motina.

Šiame išskirtiniame turgelyje buvo fantastiškų prekių už neįtikėtinas kainas. Bruksui patiko šviežių žolelių aromatai, sodrios įvairiausių produktų spalvos, ypatingų aliejų sklidinų butelių žvilgesys, net ir virtuvinių įrankių, apie kurių naudojimą jis nieko nenutuokė, spindesys.

Jo manymu, žmogus kuo puikiausiai gali išsiversti su pora aštrių peilių, mentele ir kiaurasamčiu. Visa kita — tik parodai.

Kad ir kaip ten būtų, kai reikėdavo nusipirkti maisto — nors šio proceso jis nekentė kaip žiurkės nuodų, — dažniausiai užsukdavo į „Piglio Viglio“ parduotuvę.

Ją buvo lengva pastebėti — ji rinkosi brangų aliejų ir vieną iš tų keistų acto rūšių.

Bruksas matė, kad po švarkeliu su gobtuvu ji segi ginklo dėklą, nors jis tikrai nekrito į akis.

Mąstydamas Bruksas žingsniavo prekystalių tarpueiliu.

— Panele Louveri...

Ji atsigręžė, ir Bruksas pirmą kartą pažvelgė tiesiai jai į akis. Plačios žalios akys kaip samanų kilimas ūksmingame miške.

— Taip.

— Aš — Bruksas Glisonas. Esu policijos viršininkas.

— Taip, žinau.

— Gal leisite panėšėti pirkinių krepšį? Turbūt sunkus.

— Ne, ačiū. Nesunkus.

— Niekaip nesuprantu, ką žmonės iš tokių produktų daro. Aviečių actas, — pridūrė jis čiupinėdamas į krepšį įdėtą butelį. — Neatrodytų, kad labai derėtų.

Išvydęs nieko nesakantį jos žvilgsnį Bruksas nutaisė žavingiausią šypsenėlę.

— Avietės ir actas. Man šie du dalykai niekaip nedera. Ir kam šauna tokios mintys?

— Žmonėms, kurie verda ir kepa. Jeigu neprieštarausite, aš...

— O aš iš tų, kuriems pakanka kepsninėje iškepto didkepsnio.

— Vadinasi, jums aviečių acto tikrai neprireiks. Atleiskite. Turiu sumokėti už prekes.

Bruksas savo šypsena visada laimėdavo moterų malonę, tad ir šįkart neketino lengvai pasiduoti. Jis nuėjo su Abigailė prie prekystalio.

— Kaip jums sekasi senojoje Skiterių sodyboje?

— Ačiū, labai gerai, — iš rankinės skyrelio, užsegamo užtrauktuku, Abigailė išsiėmė ploną piniginę.

Bruksas atkreipė dėmesį, jog piniginę mergina laiko taip, kad jis nematytų, kas viduje.

— Aš čia užaugau, o paskui kuriam laikui buvau išvykęs į Liti Roką. Grįžau maždaug po pusmečio, kai įsikūrėte. Kokiais vėjais atklydote į Bikfordą?

— Ne vėjais, automobiliu, — atsakė Abigailė priversdama pardavėją nusikvatoti.

Kietas riešutėlis, pamanė Bruksas, bet jam tekę gliaudyti ir kietesnių.

— Ir automobilis gražus. Norėjau paklausti, kas jus atginė į šiuos Ozarko kraštus?

Pardavėjui pasakius, kiek mokėti, ji išsiėmė pinigus ir padavė.

— Man patinka peizažas. Mėgstu ramybę.

— Nesijaučiate vieniša?

— Man patinka ramybė, — pakartojo imdama grąžą.

Bruksas pasirėmė ant prekystalio. Jis pastebėjo, kad Abigailė nervinasi. Jaudulio neišdavė nei jos veidas, nei akys, nei kūno kalba, bet jis tai juste juto.

— Ką jūs ten veikiate?

— Gyvenu. Dėkoju, — tarstelėjo pardavėjui, kuris padavė jai pirkinių krepšį.

— Malonu jus matyti, panele Louveri. Iki kito karto.

Ji užsimetė ant peties krepšį, užsidėjo akinius nuo saulės ir išėjo, netarusi nė žodelio.

— Neką tepasikalbėsi, tiesa? — tarstelėjo Bruksas.

— Aha... Visada labai mandagi, bet tikrai nekalbi.

— Ar ji visada atsiskaito grynaisiais?

— Ee... na, kad jau paklausėt... manau, kad taip.

— Aišku. Laikykitės.

Eidamas prie automobilio Bruksas mąstė. Nenoras ar nemokėjimas bendrauti — vienas dalykas, bet nešiojamas ginklas — visai kas kita.

Daugybė jo pažįstamų turi ginklus, bet tik labai nedaugelis segtųsi ginklą po švarku eidamas pirkti aviečių acto.

Rodos, pagaliau jis rado pretekstą nuvažiuoti pas ją į namus.

Pirmiausia Bruksas užsuko į nuovadą. Jis vadovavo trims visą darbo dieną skirtingomis pamainomis dirbantiems pareigūnams, dviem pareigūnams, dirbantiems nevisą darbo dieną, ir dviem dispečeriams, iš kurių vienas dirbo visą darbo dieną, o kitas — ne visą. Kai ateis vasara ir užslinks pragariška kaitra, nevisą darbo dieną dirbančius pareigūnus jis skirs dirbti visą dieną, kad suvaldytų karštakošius ir vandalus, kurių padaugėdavo iš neturėjimo ko nusitverti, taip pat turistus, daugiau dėmesio skiriančius peizažui, o ne įvykiams keliuose.

— Tibis — kaip rakštis subinėj, — niurzgėjo prie stalo sėdintis jauniausias pareigūnas Ešas Haidermanas. Per žiemą jis nesėkmingai bandė užsiželdinti smailą barzdelę ir vis dar nebuvo linkęs pasiduoti.

Dabar Ešas atrodė taip, tarsi viršutinę lūpą ir smakrą būtų išsitepliojęs karameliniu kremu.

— Nunešiau jam pusryčius, kaip liepei. Jis dvokia kaip pigi kekšė.

— Ešai, iš kur žinai, kaip dvokia pigi kekšė?

— Mano laki vaizduotė. Bruksai, einu namo, gerai? Užtempiau naktinę pamainą, nes areštinėje sėdi tas smirdintis Tibis. O tas prakeiktas gultas laužia nugarą.

— Turiu išbėgti. Tuoj turėtų ateiti Boidas. Jis tave pakeis. Ir Alma tuoj bus čia. Kai tik jie ateis, galėsi eiti.

— O kur bėgi tu? Gal reikia pastiprinimo?

Bruksas pamanė, jog Ešas turbūt užvis labiau norėtų, kad miestą užgriūtų kokių nors aršių, pakeliui viską niokojančių banditų gauja. Tada jis galėtų jaustis esąs pastiprinimas.

— Tik noriu šį tą patikrinti. Neužtruksiu. Jeigu kas nutiktų, susisieksime radijo ryšiu. Pasakyk Boidui, kad pasistengtų įkrėsti Misei sveiko proto, kai toji atbėgs verkdama ir dievagodamasi, esą Tibis jos nė pirštu nepalietė. Be abejo, jo žodžiai nepadės, bet pamėginti vis tiek reikėtų.

— Tiesą sakant, Bruksai, man atrodo, jai taip patinka.

— Niekam nepatinka gauti kumščiu į veidą, Ešai. Bet gali būti, kad jie abu prie to jau priprato. Radiją turiu, — pakartojo jis ir išėjo.

Abigailė nervinosi, apmaudavo ir pyko, kad jos itin mėgstamai veiklai sutrukdė smalsus policininkas, nesumanęs nieko geriau, kaip tik prie jos kabinėtis.

Į šį gražų Ozarko kampelį ji atsikėlė todėl, kad nenorėjo kaimynų, nenorėjo žmonių, nenorėjo, kad kas nors trikdytų nusistovėjusią rutiną.

Ji važiavo tai kylančiu, tai vėl nusileidžiančiu vingiuotu privačiu keliuku savo namelio miške link. Prireikė kelių savaičių, kol buvo parengti specialių daviklių projektai; sumanymas toks, kad šie prietaisai neįsijungtų prie namo pribėgus triušiui ar voverei. Dar daugiau laiko reikėjo kameroms įtaisyti ir joms patikrinti.

Vis dėlto paplušėti buvo verta. Abigailė mėgo šį grubiai tašytų rąstų namą su dengtu priebučiu. Vos pirmą kartą pamačiusi ji pagalvojo, kad tai — pasakų namelis, jos namai.

Ji suprato padariusi klaidą. Ji jau buvo atpratusi prie ko nors prisirišti, tačiau šiai vietai neatsispyrė. Čia buvo taip nuostabiai tylu, kad girdėjosi marmančio upelio daina. Čia buvo taip privatu, taip nuošalu, aplink — vien platūs miškai. Čia buvo saugu.

Saugumu Abigailė rūpinosi pati ir niekuo kitu nepasitikėjo.

Na, svarstė ji stabdydama automobilį, nepasitiki niekuo kitu, išskyrus Bertą.