Нора Робертс - Liudininkė

— Galvosūkis, — sumurmėjo Bruksas.

— Žmonės, norintys, kad jiems leistų ramiai gyventi? Kiek žinau, toks ten jų ir gyvenimas... — Išgirdusi dispečerių kabinete sužvigusį radiją Alma atsistojo. — Būtų įdomu sužinoti, kuo ji užsiima.

— Tikrai įdomu, — sutiko Bruksas. Almai nuėjus priimti radijo signalo, suskambo jo telefonas. — Bikfordo policijos poskyris, viršininkas Glisonas. — Abigailei Louveri teks palūkėti.

Jis tvarkė dokumentus, atsakinėjo į telefono skambučius, pakeitė budintį patrulį, išklausė keramikos parduotuvės savininko skundą dėl to, kad gretimos žvakių parduotuvės savininkas vėl pastatė savo automobilį toje vietoje, kur turėtų sustoti prekes vežiojanti mašina.

Bruksas dar kartą pasikalbėjo su pažeidėju.

Jis nusipirko sumuštinį su sūriu ir kumpiu, atsisėdo prie savo darbo stalo vėlyvų priešpiečių ir ėmėsi galvosūkio.

Įnikęs į bulvių traškučius, kurių buvo nusipirkęs su sumuštiniu, perbėgo akimis visus jos duomenis. Perskaitęs gimimo datą sužinojo, kad jai dvidešimt aštuoneri, vadinasi, jis neapsiriko. Jos vairuotojo pažymėjimas galiojo; ji — organų donorė, nė karto nebuvo pažeidusi kelių eismo taisyklių.

Bruksas naršė po duomenų bazę tikrindamas, ar ji nėra padariusi kokių nors nusikaltimų.

Jokių įrašų apie nusikaltimus.

To turėtų pakakti, tarė jis sau. Kaip teigiama duomenų bazėje, ji — įstatymus vykdanti pilietė, tik kartelį viršijusi greitį.

Bet...

Genamas smalsumo Bruksas įvedė Google paiešką. Rado kelias Abigailes, bet Abigailės Louveri internete nebuvo.

Dabar jau pajutęs azartą jis kapstė giliau. Žino jos vardą, pavardę, adresą, asmens kodą, vairuotojo pažymėjimo duomenis. Žinodamas, kad jai išduotas leidimas įsigyti ginklą, jis patikrino ginklų registracijos sąrašą.

Išvydęs jos duomenis atšlijo.

— Ohohoo, koks arsenalas, — sumurmėjo.

Be Glock 19 ji turėjo leidimą naudotis Glock 36, Glock 26, devynių milimetrų Beretta, toliašaudžiu Sig, devynių milimetrų Colt Defender, Smith&Wesson 1911 ir pora Walther P22.

Ką moteris galėtų veikti su tokia daugybe ginklų? Dėl Dievo, jis — policininkas, be tarnybinio ginklo, teturi du kitus.

— Kas tu, po velnių?

— Sveikas, Bruksai.

Tarpduryje jam pozavo žavinga blondinė. Žvilgantys Silbės plaukai bangomis krito ant pečių, balta nėriniuota palaidinė lengvai sujuosta dirželiu, o džinsai taip aptempę ilgas kojas, kad šios atrodė kaip nudažytos. Merginos žvilgsnis jam priminė tigrės akis — toks gelsvai rudas ir kiek laukinis.

Mokydamasis mokykloje Silbės jis troško labiau nei oro. O kai ją gavo, jo gyvenimas ėmė siūbuoti tarp palaimos ir kančios.

Bruksas instinktyviai išjungė internetinį puslapį.

— Kaip laikaisi, Silbe?

— Oi, puikiai. Plušau nuo aušros, tad dabar nutariau padaryti pertraukėlę, — ilgomis kojomis ji grakščiai žingsniavo po kabinetą ir nutūpė ant stalo krašto, paskleidusi provokuojantį kvepalų debesėlį. — Pamaniau, užsuksiu tavęs aplankyti, paklausiu, ar nenorėtum šįvakar kur nors nueiti.

— Turiu daug ką nuveikti.

— Jeigu policijos nuovados viršininkas negali skirti sau laisvo vakaro, tai kas tada gali?

— Teisėsauga budi nuolatos.

Silbė nusijuokė supurtydama žavingas plaukų vilnis.

— Liaukis, Bruksai. Pamaniau, nupirksiu gero vyno butelį, — ji pasilenkė arčiau, — ir tu galėsi manimi pasinaudoti...

Šie žodžiai jo vyriškos savimeilės nepaglostė, nors turėjo pripažinti, kad tuos kelis kartus, kai jam grįžus namo jiedu buvo suėję, Bruksas jautėsi taip, tarsi būtų naudojamasi juo.

Tada jis į tai nekreipė dėmesio. Bet paskui...

— Mielas kvietimas, Silbe, bet šįvakar turiu daug darbo.

— Tai ateik po darbo.

— Nemanau.

— Tu žeidi mano jausmus.

— Visai to nenoriu.

Bet jis taip pat nenorėjo vėl užkibti ant jos kabliuko. Baigus vidurinę mokyklą jie nukeliavo ilgą kelią; Silbė spėjo užgrobti jo širdį ir paskui ją sudaužyti, ką jau kalbėti apie dvejas jos skyrybas.

— Jeigu mėgini žaisti sunkiai pasiekiamą... — pradėjo ji šliuoždama nuo stalo.

— Nieko aš nežaidžiu. — Jeigu Bruksas nebūtų atsistojęs, Silbė būtų nuslydusi tiesiai jam ant kelių. — Silbe, klausyk...

Kadangi Bruksas stovėjo veidu į duris, tarpduryje jis pamatė stabtelėjusią nustebusią ir kiek sutrikusią Abigailę.

— Panele Louveri, — pratarė Bruksas jai nespėjus nueiti.

— Atleiskite, kad sutrukdžiau. Užeisiu kitą kartą.

— Ne, viskas gerai. Pasikalbėsime vėliau, Silbe.

— Tai vyno aš nupirksiu, — vangiai nusišypsojusi tyliai pratarė Silbė. Tada ji apsigręžė ir pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Abigailę. — Jūs — toji moteris, gyvenanti Skiterių sodyboje.

— Taip.

— Visi svarsto, kokį galą jūs ten veikiate gyvendama vienui viena.

— Neverta svarstyti.

— Žmonės smalsūs. Natūralu. Aš — Silbė Makena.

— Viena iš vietos keramikių. Jūsų darbai labai geri. Nusipirkau vieną jūsų dubenį. — Abigailė vėl pažvelgė į Bruksą. — Su jumis galėčiau pasikalbėti ir vėliau, viršininke Glisonai.

— Bet jūs jau atėjote. Silbė vis tiek rengėsi išeiti.

— Koks oficialumas. Anksčiau jis toks nebuvo, — Silbė gudriai šyptelėjo Abigailei. — Pasimatysime, Bruksai.

— Ji labai patraukli, — pasakė Abigailė.

— Visada tokia buvo.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Toji moteris, jūsų...

— Dispečerė?

— Taip. Ji pasakė, kad galiu užeiti.

— Ir puiku. Prisėskite.

— Ar galėčiau uždaryti duris?

— Žinoma.

Jai uždarius duris ir atsisėdus ant lankytojams skirtos kėdės, kelias akimirkas buvo tylu.

— Ar jums dėl ko nors neramu? — paklausė jos Bruksas.

— Taip. Supratau, kad šįryt... netinkamai elgiausi. Ir turguje, ir kai atvykote į mano namus. Nebuvau pasirengusi.

— Ar pokalbiui reikia rengtis?

— Nesu labai bendraujantis žmogus, todėl nedažnai kalbuosi, ypač su žmonėmis, kurių nepažįstu. Turguje nepatogiai pasijutau, kai susidomėjote, ką perku.

— Mano domėjimasis tuo, ką perkate, tebuvo pretekstas užmegzti pokalbį.

— Taip.

Ji tokia šauni, tokia rami, mąstė Bruksas. Jis pagalvojo, kad Abigailė — tikra priešingybė Silbei — nuolat nenustygstančiai, rodos, visad judančiai krutančiai.

— Mūsų miestelis mažas, Abigailė. Mažas kurortinis miestelis, kuriame daug Naujojo Amžiaus atstovų, senų hipių, antrosios kartos hipių ir menininkų. Mes draugiški.

— O aš — ne. Apgailestauju, jei šiurkščiai nuskambėjo, bet tokia yra tiesa. Nesu draugiška, čia atsikrausčiau ieškodama ramybės ir vienatvės. Kai iškart po susitikimo turguje atvažiavote pas mane, susinervinau ir supykau. Turiu priežasčių nešiotis pistoletą. Tik neprivalau tų priežasčių atskleisti. Nepadariau nieko bloga.

— Malonu girdėti.

— Man patinka mano namas ir sklypas. Man patinka šis miestas. Čia jaučiuosi patogiai. Tik noriu, kad visi mane paliktų ramybėje.

— Tai, ką Silbė pasakė apie smalsumą, — tikra tiesa. Ir tai natūralu. Kuo paslaptingesnė esate, tuo daugiau žmonės svarsto.

— Nesu paslaptinga.

— Jūs — vaikščiojanti paslaptis.

Bruksas atsistojo ir apėjo stalą. Eidamas matė, kaip Abigailė įsitempė, liko budri net ir tada, kai jis atšlijo į stalą.

Jis norėjo paklausti, kas ją nuskriaudė, ko bijo. Bet jeigu ims ir paklaus, ją praras.

— Esate labai patraukli moteris, gyvenanti užmiestyje viena, tik su dideliu raumeningu šunimi. Niekas nežino, iš kur ir kodėl čia atvykote, kaip užsidirbate pragyvenimui. Kadangi čia — Pietūs, niekas nežino, kas yra jūsiškiai žmonės. Esate iš jankių, todėl žmonės jums suteiks daugiau laisvių. Mums patinka keistuoliai ir ekscentrikai, jie puikiai pritampa prie bendruomenės. Jei žmonės nuspręs, kad jūs — ekscentrike, liausis svarstę ir kalbėję.