Нора Робертс - Liudininkė

— Dėkoju, ponia O’Hara, bet...

— Saulė. Iškepiau jums mėlynių pyragą.

— Oi.

Saulė niekada gyvenime nebuvo mačiusi labiau sutrikusio pyragą gavusio žmogaus.

— Ačiū. Labai miela. Deja, turiu darbų, tad...

— Visiems įmanoma rasti kelias minutes pyragui. Ar tiesa, kad jus vadina Abi?

— Ne, ne, niekas manęs taip nevadina.

— Taip, Abigailė — labai gražus senoviškas vardas. Abigailė, turiu jums iškart pasakyti, kad esu moteris, visada pasiekianti, ką užsibrėžusi. Greitai įsitikinsite, kad bus daug paprasčiau kelioms minutėms pasikviesti mane vidun negu derėtis, kol galiausiai vis tiek pakviesite. Numanau, kad su savimi ar kur nors netoli turite ginklą. Nepritariu ginklams, bet nepradėsiu skaityti pamokslo. Vis dėlto...

Moteris vėl nusišypsojo šypsena, skaisčia kaip ir jos vardas.

— Ginklo aš neturiu, neturiu nieko pavojinga, tik pyragą. Jis velniškai kaloringas, bet jūs — liekna kaip nendrelė, todėl kelios kalorijos nepakenks.

— Nenorėčiau būti nemandagi, bet...

— Oo, man atrodo, kad norite, — linksmai ją nutraukė Saulė. — Ir kas galėtų jus kaltinti? Sudarykime sandorį. Jūs pakviečiate mane užeiti suvalgyti gabalėlį pyrago, paskui su manimi elgiatės nemandagiai, bet aš neįsižeidžiu.

Užspeista į kampą pyktelėjusi Abigailė patraukė ranką nuo ginklo, pakišto po prie durų stovinčiu stalu.

Abigailė neabejojo, kad ši moteris — Brukso Glisono motina. Ji tokia pat kibi, ir šį kibumą reikėtų suprasti kaip bičiulystę, tokio pat sudėjimo.

Nieko netarusi Abigailė plačiau pravėrė duris ir žengė žingsnį atgal.

— Na, štai, ir viskas nebuvo taip jau labai... Ohohoo, koks nuostabus šuo, — nė trupučio neišsigandusi Saulė įbruko Abigailei į rankas pyragą ir pasilenkė. — Na, sveikas, vaikine, — ji pakėlė akis. — Ar galiu jį paglostyti? Mes savojo Torio netekome prieš šešias savaites. Sulaukęs septyniolikos jis buvo aklas kaip šikšnosparnis.

— Man labai gaila.

— Oo, ir man buvo gaila. Akis išverkiau. Senį Čaką vis dar turime. Čakas — mūsų katinas, bet jis — kas kita. Ketiname įsigyti kitą šunį, bet aš dar nesu pasirengusi jį mylėti taip, kaip mylėjau Torį. Labai skaudu ištarti „sudie“.

Abigailė bejėgiškai spaudė pyragą.

— Ami, — ištarė Abigailė šuniui. — Ami, Bertai. Dabar jau galite paglostyti.

Bertas leidosi glostomas ir net tyliai suurzgė iš malonumo.

— Ami? Prancūziškas žodis. Ar jūs prancūzė?

— Ne. Tik moku prancūziškai.

— Vadinasi, Bertai, ir tu moki prancūziškai? Tu toks gražus. Jo akys riešuto spalvos, kiek panašios į Brukso. Koks tu geras šuo...

Moters akyse sužibo ašaros; stodamasi Saulė mėgino jas suturėti.

— Atsiprašau. Dar nesusitaikiau su netektimi.

— Sunku susitaikyti su mirtimi.

— Tikrai sunku, — Saulė atmetė kasą, atsiduso ir apsidairė. — Jūs labai tvarkinga, tiesa?

— Aš... na, turbūt taip. Man patinka, kai visi daiktai savo vietose.

— O man labiau patinka netvarka. Niekaip nepavyksta išlaikyti tvarkos ilgesnį laiką. Turiu paveikslą, kuris labai tiktų jūsų kambariui. Aš tuo ir užsiimu — esu dailininkė.

— Supratau.

— Dažniausiai tapau mistiškas ir mitines būtybes — fėjas, undines, dievus ir deives, drakonus, kentaurus... na, visokius tokius.

— Mitologija — puiki dirva dailininkams ir rašytojams. Ee... ar tai jūs nutapėte tas freskas ant namo Parduotuvės gatvėje sienų?

— Taip. Tai mūsų namas.

— Labai įdomios freskos. Labai geras darbas.

— Dėkoju. Ir man patinka. Ar gersime prie pyrago kavos?

Abigailė nudūrė akis į pyragą.

— Ponia O’Hara....

— Saulė.

— Saule, aš — prasta pašnekovė.

— Oi, širdele, viskas gerai. Aš — čiauškutė.

Kad ir kaip nejaukiai bei neramiai jautėsi Abigailė, ji suprato, kad bus daug paprasčiau, jei toji moteris galės kelias minutes pasisvečiuoti. O tada — viskas.

— Užkaisiu kavos.

Abigailė pasuko į virtuvę galvodama apie tai, kad per dvi dienas jau antrą kartą jos namuose vieši svetimi. Kita vertus, ši moteris nenori nieko bloga. Nebent...

— Ar jūsų sūnus prašė čia atvažiuoti?

— Ne. Tiesą sakant, kai sužinos, kad čia buvau, jis bus labai nepatenkintas, kad jus sutrukdžiau. Bet aš... Ohoho! Oi! Kaip man patinka jūsų virtuvė! Kiek daug vietos ant stalo ir spintelių... Ir aš turiu tokią pačią viryklę, tik senesnį modelį. Jūs ir prieskonius auginatės... Ir aš auginu. Tik pažiūrėkit, jau radome bendrumų. Man patinka gaminti. Kulinarija — kaip tapyba, tik vietoje dažų maišai žoleles, prieskonius ir padažus.

— O man kulinarija — tarsi mokslas. Yra tam tikra formulė, jei nuo tos formulės nukrypsi, sukursi ką nors nauja ar šiek tiek kitaip.

Saulė tik nusišypsojo.

— Kad ir kaip žvelgsi į valgio gaminimą, aišku viena: jeigu jums nepatiktų gaminti ir nebūtumėte puiki kulinarė, neturėtumėte tokios virtuvės.

Saulė nuėjo prie lango ir pažvelgė pro jį.

— Pavydžiu jums šiltnamio. Ir aš turiu mažytį; kažkada statėme jį kartu su Lorenu. Dideliam neturime vietos. Kaip matau, jau išdygo salotos. Jūsų šiltnamyje — visai nemenkas daržas.

— Beveik visas daržoves ir prieskonius pati užsiauginu.

— Ir mes. Kartu su būreliu neramių sielų atsikrausčiau čia septintojo dešimtmečio pabaigoje. Subūrėme tokią lyg ir komuną, sakytum, menininkų bendruomenę; auginomės maistą, audėme drobes drabužiams, pardavinėdavome savo dirbinius. Daugelis mūsų čia tebegyvena. Senieji hipiai...

— Jūs buvote tos subkultūros dalis...

— Norėčiau manyti, kad vis dar esu.

Kol Abigailė ruošė kavą, ieškojo puodelių ir lėkštučių, Saulė dirstelėjo į jos kabinetą ir iš nuostabos pakėlė antakius — kompiuterio ekrane ji išvydo keliuką prie namo, ištisą už namo plytintį plotą ir zonas šonuose.

— Kas čia dabar? Niekam nepavyktų prie jūsų pritykoti, tiesa? Jūs dirbate apsaugos sistemų srityje, taip?

— Taip.

— Buvo laikas, kai šiose apylinkėse nakčiai niekas nerakindavo durų, o jeigu krautuvėlių savininkams prireikdavo kur nors išbėgti, jie paprasčiausiai palikdavo raštelį. Žmonės galėdavo įeiti, išsirinkti reikiamą prekę, palikti ant prekystalio pinigus ir išeiti pardavėjui nė negrįžus. Kartais progresas ir pokyčiai būna gerai, o kartais — ne.

— Geriau jaustis saugiai.

Nemoka bendrauti, sakė Bruksas. Vis dėlto ši mergina išdėliojo gražias lėkšteles, į mažą ąsotėlį įpylė pieno, padėjo cukraus, patiesė medžiagines servetėles. Ji išmano, kaip užimti svečius, nors tie svečiai netikėti ir ne itin laukiami.

Saulė atsisėdo prie stalo. Jos manymu, Abigailės virtuvėje dvi taburetės buvo tik todėl, kad jas teko pirkti kaip viso komplekto dalį. Saulė įsipylė į kavą pieno ir įsidėjo nemažai cukraus, o tada patapšnojo per antrą taburetę.

— Ateikite ir prisėskite. Papasakokite man apie Abigailę.

— Nėra ko pasakoti.

— Visada būna ką pasakoti. Kuo jūs domitės?

— Man patinka darbas, kurį dirbu, — akivaizdžiai nenoromis Abigailė prisėdo.

— Man gaila žmonių, kuriems jų darbas nepatinka. O be darbo?

— Gana daug dirbu. — Kai Saulė pakraipė antakius, Abigailė pamėgino sugalvoti dar ką nors. — Bertui reikia mankštintis, todėl einame pasivaikščioti arba leidžiamės į žygius. Šis namas man patiko dar ir todėl, kad čia nemažai žemės. Taigi darbuojuosi šiltnamyje arba sode. Man smagu. Dar mėgstu skaityti, žiūrėti televizorių.