Нора Робертс - Liudininkė

Bruksas nutarė nesureikšminti fakto, kad tą akimirką ji atrodė stulbinamai seksuali.

Pakanka pripažinti, kad... jos veide aiškiai matėsi apmaudas.

Bruksas čiupo vyno butelį ir išsliuogė iš automobilio.

— Labą vakarą, — jis ramiai patraukė prie Abigailės, tarsi ji nė nesegėtų pistoleto ir neturėtų šuns, galinčio suleisti dantis jam į sprandą net nespėjus išsitraukti iš dėklo ginklo.

Abigailė nužvelgė vyno butelį.

— Kas čia dabar?

— Tiesą sakant, pora dalykų. Pirmas — labai geras vynas. Antras — atsiprašymas.

— Dėl ko?

— Dėl mamos. Aną vakarą buvau pas ją pietauti ir užsiminiau, kad čia lankiausi. O ji ir užsikabino. Todėl... labai atsiprašau už tokį įsiveržimą.

— Vadinasi, vėl įsiveržiate, kad atsiprašytumėte už įsiveržimą.

— Pažodžiui suprantant, taip. Bet vynas tikrai labai geras. Buvote išėjusi pasivaikščioti?

— Iš ko sprendžiate?

— Aulinukai purvini. Vakar lijo. Po lietaus viskas sužaliuoja, bet ir purvo atsiranda. Ar visada, eidama pasivaikščioti su šunimi, nešatės ginklą?

Ji visada nešiojasi ginklą, ir taškas, bet čia ne jo reikalas.

— Šaudžiau į taikinius. Vynas nebūtinas.

— Vynas nebūtinas, tai tik malonus priedas, — Bruksas pakreipė butelį taip, kad šiaudų geltonio spalva suspindėtų saulėje visu grožiu. — Kur jūs įsirengusi šaudyklą?

— Kodėl jūs tiek daug klausinėjate? Kodėl pas mane vaikštote tai su vynu, tai su pyragu? Kas jums, žmonės, yra? Ir ko dabar išsišiepėt?

— Į kurį klausimą atsakyti pirmiausia? — sulaukęs akmeninio Abigailės žvilgsnio jis tik patraukė pečiais. — Vadinasi, atsakysiu į visus iš eilės. Aš smalsus iš prigimties, be to, dar ir policininkas. Taigi klausimai — mano darbo dalis. Gali būti, kad smalsumą paveldėjau iš motinos, kuri čia lankėsi su pyragu, nes yra smalsi, be to, draugiška moteris. Dėl vyno jau paaiškinau. Mano supratimu, mes visai normalūs. Esam tokie, kokie esam. Gali būti, kad jūsų požiūris kitoks. Šypsojausi todėl, kad mėginau įspėti, ar tie klausimai reiškia jūsų susierzinimą. Klausimai jus uždega. Malonu matyti šviesą. Ar aiškiai atsakiau?

Vėlyvos popietės saulėje jo akys spindėjo kaip gintarai, šypsena buvo žavinga. Abigailė pamanė, kad toks lengvabūdiškas, malonus tonas jam yra toks įprastas, kaip kitiems vyrams įprasta mūvėti kojines.

— Manote, kad esate labai žavus.

— Taip. Gal tai ir yda, bet juk tobulų nebūna. Aš į jūsų klausimus atsakiau, o jūs į manąjį neatsakėte. Kur jūsų šaudykla?

— Kodėl taip norite sužinoti?

— Dėl poros priežasčių. Pirmoji — ir vėl kaltas smalsumas. Antroji — esu policininkas, žinantis, kad viena moteris nuolat nešiojasi ginklą; taigi noriu išsiaiškinti, ar ji moka tuo daikčiuku naudotis...

— Aš — puiki šaulė.

— Tai jūsų nuomonė. Aš galėčiau pasakyti, kad šoku tango kaip tikras argentinietis, bet kol neparodysiu, nebus aišku, ar nemeluoju, neperdedu.

— Abejoju, ar visi argentiniečiai moka šokti tango.

— Na, tada kaip mokantis šokti argentinietis.

— Jeigu parodysiu, kaip šaudau, ar paliksite mane ramybėje?

— Na, Abigailė, taip tartis negaliu. Galbūt man teks čia sugrįžti. Kas, jeigu jus mėgins pagrobti gauja ekstremistų? Arba ateivių. Čia gyvena daugybė žmonių, galinčių prisiekti matę ateivius, na, susidūrę su paranormaliais reiškiniais. Tiesą sakant, Bju Magslis tvirtina, kad ateiviai jį pagrobia du kartus per metus — reguliariai.

— Absurdas.

— Bju Magslis taip nepasakytų. Tik neleiskite jam užsiminti apie analinius zondus. Be kita ko, jūs labai intriguojanti moteris.

— Nenoriu būti intriguojanti.

— Matote? Dabar jūs dar labiau intriguojanti.

— Beje, jei kitose planetose yra protaujančių būtybių, nemanau, kad jos gaištų laiką mėgindamos pagrobti kažką, kas užsiima tik savo reikalais.

— Bet niekada negali žinoti, tiesa?

Abigailė tiesiog neišmanė, kaip ginčytis su tokiu kaip jis — su žmogumi, pliauškiančiu kažin ką, ir vis tiek taip mielai atrodančiu. O kur dar jo kibumas ir policininko smalsumas... Abigailė suprato, kad įklimpo.

— Patenkinsiu jūsų ne vietoje demonstruojamą smalsumą ir atskleisiu savo šaulės gabumus. Tada galėsite eiti.

— Puiki pradžia, — Bruksas pastebėjo, kad prieš nusisukdama ji uždėjo šuniui ant galvos ranką. — Mama man sakė, kad jūsų šuo kalba prancūziškai, — mėgindamas prisigretinti prie Abigailės tarė Bruksas. — Mokykloje šios kalbos dvejus metus mokiausi iš dalies todėl... na, gerai, tik todėl, kad prancūzų kalbos mokytoja buvo karšta. Rūkanti. Nepasakyčiau, kad būčiau kritęs jai į akį, bet aš ištisus dvejus metus spoksojau į aistringąją panelę Gardner.

— Kaip rodo moksliniai tyrimai, vyriškos lyties paaugliai atitinkamas išvadas dažnai daro remdamiesi seksualinėmis fantazijomis. Daugelis taip ir neišauga iš to įpročio.

— Vadinasi, negalima mūsų kaltinti dėl to, kas nulemta genetiškai. Įspūdinga šaudykla, — Bruksas sustojo apžiūrinėdamas iškabintus taikinius.

Vietoje numanytų dviejų taikinių apskritimų jis pamatė tris siluetus, įprastus naudoti policijoje; taikiniai buvo pritvirtinti prie slankiojančių skridinių ir kruopščiai pritaisyti prie storų lentų. Ant medinio suolo buvo padėtos akių ir ausų apsaugos bei atsarginės apkabos. Brukso apskaičiavimu, taikiniai buvo už gerų penkiasdešimties pėdų nuo šaulio.

— Neturiu dar vienos poros ausinių ir akinių, — dėdamasi akinius pasakė Abigailė.

— Ne bėda.

Abigailei nusitaikius Bruksas pasitraukė ir užsidengė ausis rankomis.

Jis pastebėjo, kad ji stovi policininkų poza; visi judesiai puikiai treniruoti, tolygūs. Nė nemirktelėjusi iššovė šešis šūvius; prieš prisitraukdama taikinį ji įdėjo pistoletą į dėklą.

— Puikiai pataikyta, — pareiškė Bruksas. Visi šeši šūviai buvo tiesiai į centrą, kone tobulai išrikiuoti vienas po kito.

— Kaip matote, esu puiki šaulė. Sugebu.

— Dėl to abejonių nekyla, — atsakė Bruksas; Abigailė sumetė tuščius šovinius į kibirėlį. — Neprieštarautumėte, jei pamėginčiau aš?

Abigailė neatsakė, tik nusiėmė ausines bei akinius ir padavė juos Bruksui.

Ji atsigręžė į tupintį ir kantriai laukiantį šunį.

— Pagalvėlė.

— Ką?

— Tai komanda šuniui. Kitaip jis... prieštarautų, jei išsitrauktumėt ginklą.

— Nesinorėtų. — Bruksas padavė Abigailei vyno butelį, tada užsidėjo akinius ir ausines.

— Šaudote Glock 22, — atkreipė dėmesį į jo pistoletą Abigailė. — Geras ginklas.

— Jis man padeda dirbti.

Bruksas nusitaikė, atpalaidavo pečius ir šešis kartus iššovė.

Įdėjęs ginklą į dėklą jis pažvelgė į šunį. Bertas nė nekrustelėjo.

Abigailė pritraukė taikinį ir minutėlę tyrinėjo beveik identišką jos rezultatui „piešinį“.

— Jūs irgi puikus šaulys.

— Man visada atrodė, kad jeigu jau nešiojiesi ginklą, geriau pataikyti į numatytą taikinį. Gerai šaudau ilgavamzdžiais. Mano mama, kaip ir visi gėlių vaikai, nepripažįsta jokių ginklų, galbūt todėl aš ištobulinau šaulio įgūdžius; turbūt tai — paprasčiausias maištas.

— Taip, — Abigailė pažvelgė jam į akis. — Ar esate ką nors nušovęs?

— Iki šiol ne. Norėčiau ir toliau taip atsakinėti. Kelis kartus teko išsitraukti ginklą, bet taip ir neiššoviau.

— O galėtumėte?

— Taip.

— Iš kur žinote, jei niekada nešovėte?

— Gink ir tarnauk, — jis žvelgė į ją skaidriomis nuolat besikeičiančiomis akimis. — Svarbiausia — ginti. Kaip gali segėti policininko ženklelį, jei nesugebi apginti. Vis dėlto būčiau laimingas, jei niekam netektų įsūdyti kulkos, — Bruksas susirinko tuščius šovinius. — O jūs?