Нора Робертс - Liudininkė

— Pagal tam tikrus standartus aš ir esu ekscentrike. Galėčiau dar labiau pasistengti tokia būti, jeigu tik visus tai patenkintų.

Bruksas nesusilaikė nenusišypsojęs.

— Jūs tikrai kitokia. Abigailė, kaip užsidirbate pragyvenimui? Jeigu tai ne paslaptis ar nacionalinio saugumo klausimas, galėtumėte man atsakyti. Ir tai būtų tik paprastas pokalbis.

— Aš — laisvai samdoma programuotoja ir programinės įrangos dizainerė. Taip pat kuriu apsaugos sistemų dizainą, taisau ar perkuriu jau esančias sistemas, prioritetą teikiu korporacijoms.

— Įdomu. Ir visai nesudėtinga apie tai kalbėtis.

— Mano darbo sritis labai delikati. Viskas konfidencialu.

— Supratau. Turbūt esate labai sumani.

— Taip, labai sumani.

— Kur studijavote?

Ji žvelgė į jį labai šaltai, ramiai, santūriai.

— Matote, kai pateikiate man tiek klausimų, nesijaučiu dalyvaujanti paprastame pokalbyje. Jaučiuosi taip, lyg būčiau tardoma.

— Teisybė. Tada jūs manęs ko nors paklauskite.

Abigailė suraukė antakius nenuleisdama akių.

— Klausimų neturiu.

— Jeigu esate tokia sumani, nors vieną galėtumėte sugalvoti. — Bruksas pasitraukė nuo stalo, priėjo prie kambario dydžio šaldytuvo ir išėmė dvi skardines kolos. Vieną skardinėlę jis padavė Abigailei, o kitą atsikimšo pats. — Ar kas nors negerai? — paklausė jis, kai Abigailė įsispoksojo į skardinę savo rankoje.

— Ne. Ne. Viskas gerai, tuoj paklausiu. Kodėl nusprendėte dirbti teisinėje sistemoje?

— Na, matote, koks geras klausimas, — patenkintas Bruksas pirštu dūrė jos pusėn ir vėl pasirėmė į stalą; jam už nugaros pro langą matėsi kalnai. — Man patinka narplioti problemas. Aš daug kuo tikiu. Na, likimu netikiu, bet tvirtai žinau, kad yra gera ir bloga. Na, ne visi vienodai tą gėrį ir blogį supranta. Šitai gali būti subjektyvu. Kai esi policininkas, kartais matai tik juoda ir balta, o kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, susidūrus su konkrečiais žmonėmis, reikia nuspręsti, ar susidūrei su blogiu, ar tik su kažkuo, ką gali pakeisti.

— Turėtų būti labai sudėtinga.

— Iš tikrųjų nelabai. Tereikia spręsti problemas, o vienintelis tikras būdas jas išspręsti — mąstyti. Ir dar reikia širdies.

— Intelektas — tikslesnis matas nei emocija. Intelektas remiasi faktais. Emocijos — kintančios ir nepatikimos.

— Ir žmogiškos. Ko verti įstatymai, jeigu jie nėra humaniški?

Jis pastatė kolą, norėdamas paimti Abigailės skardinę. Atidaręs gėrimą grąžino skardinėlę Abigailei.

— Gal jums reikia stiklinės?

— Aa... Ne. Dėkoju. — Ji nurijo gurkšnelį. — Viršininke Glisonai.

— Bruksas. Nejau nepaklausite, kodėl man davė tokį vardą — Bruksas?

— Manyčiau, tai senas giminės vardas.

Jis vėl bakstelėjo pirštu Abigailės pusėn.

— Klystate. Jums nesmalsu?

— Aš... Taip, truputį smalsu.

— Bruksas Robinsonas.

— Atleiskite?

— To ir bijojau. Abigailė, prisiminkite beisbolą. Bruksas buvo vienas geriausių žaidėjų, visada atsidurdavęs karščiausiuose taškuose. Mano mama kilusi iš Baltimorės, kur jis žaidė. Mano mama — beisbolo fanatikė. Net kai septintojo dešimtmečio pabaigoje persikėlė čia, nesiliovė domėtis beisbolu ir garbinti Baltimorės „Orioles“. Kaip pati pasakojo, kai 1970-aisiais pasaulio čempionate Bruksas žaisdamas Cincinačio „Reds“ komandoje pelnė naudingiausio žaidėjo titulą, ji prisiekė, kad susilaukusi sūnaus pavadins jį Bruksu.

— Turbūt ji labai rimtai žiūri į beisbolą.

— Oo, taip. O iš kur atsirado Abigailė?

— Paprastas vardas.

— Abigailė man patinka. Toks senovinis.

— Dėkoju, — ji atsistojo. — Turiu eiti. Šiandien dar teks baigti savo darbus. Atsiprašau, jei šįryt elgiausi nemandagiai; tikiuosi, viską paaiškinau.

— Malonu, kad užsukote. Beje, rytą pasakyti mano žodžiai galioja — jeigu jums ko nors prireiks, paskambinkite.

— Neprireiks, bet ačiū už kolą ir pokalbį, — ji grąžino Bruksui skardinę. — Viso geriausio.

Jai išėjus, Bruksas apžiūrinėjo skardinę. Ir ką gi galėtų reikšti, mąstė jis, užplūdusios mintys apie galimybę nusiųsti skardinę į laboratoriją DNR ir pirštų atspaudų tyrimams?

Svarstyk nesvarstęs, toks sprendimas nėra tinkamas, nutarė jis.

Vis dėlto Bruksas nusinešė skardinę į poilsio kambarį ir išpylė likusį gėrimą į kriauklę. Grįžęs į kabinetą įkišo tuščią skardinėlę į įkaičiams skirtą maišelį ir paslėpė jį apatiniame stalčiuje.

Dėl visa ko.

Visą likusią dieną Bruksas buvo neramus, ir tokia būsena jam nebuvo įprasta. Pats sau buvo nemielas; kadangi buvo pasakęs Silbei, kad turi daug darbo, užuot paprasčiausiai padėkojęs ir atsisakęs jos kvietimo, dabar jau negalėjo užsukti į Makgru aludę išgerti alaus, sužaisti biliardo partijos ar su kuo nors pasišnekučiuoti.

Užuot patraukęs namo, Bruksas nuvažiavo iki Parduotuvės gatvės galo, pasuko kairėn ir sustojo už mamos automobilio Prius, palikto prie keistai padriko, sakytum, niekaip nebaigiamo statyti namo.

Pro namo šone sumontuotus pastolius jis galėjo pasigrožėti naujausiomis mamos nutapytomis freskomis. Bruksas apžiūrinėjo seksualias fėjas banguojančiais plaukais ir grakščiais sparneliais. Prie pat stogo grakštūs vyrukai ir moterys vadeliojo vaivorykštinius — rubininius, smaragdinius ir safyrinius — drakonus.

Įspūdinga, svarstė Bruksas. Gal kiek keistokai tokios freskos atrodo ant namo ar namų sienų, bet visiškai aišku, kad tikrai niekas nepraeis nepastebėjęs O’Haros-Glison būsto.

Jis žengė į vyšninį priebutį, smailiaausių elfų apsuptų durų link...

... ir įžengė į muzikos, aromatų bei spalvų sklidiną erdvę. Čia viešpatavo chaosas ir jaukumas, viršų ėmė jo motinos menas, praskaidrintas gėlių, kurių jo tėvas parnešdavo namo mažiausiai du kartus per savaitę.

Tulpės skirtos atšvęsti pavasario pradžiai, nusprendė Bruksas. Visų vaivorykštės spalvų tulpių buvo primerkta į vazas, dubenis, vazonus ir išbarstyta po kambarį. Ant sofos susirangęs katinas, tėvo pavadintas Čaku, žvelgė pusiaumirka sveikindamasis su Bruksu.

— Ne, nesikelk, — pasakė Bruksas vildamasis, kad bus išgirstas per visus namus užliejusius Fergi dainos garsus.

Bruksas patraukė atgal, praėjo pro tėvo kabinetą, mažytę knygų prigrūstą biblioteką ir pasuko į visų namų širdį — virtuvę.

Didžiausioje namų patalpoje žvilganti moderni įranga — kaitlentė su orkaite ir kepintuvu, stiklinė spintelė vynui laikyti — puikiai derėjo prie žavingų keraminių vazonų, kuriuose vešėjo prieskoniniai žolynai, o viename žydėjo kuplus citrinmedis. Languose žėrėjo saulės spindulius laužiantys įvairių formų krištoliniai lašai. Pro stoglangį krito dar daugiau šviesos, išryškinančios švelniai geltoname fone motinos ištapytas kuplias gėles, vijoklių šakas ir vaisius.

Bruksas užuodė ką tik iškeptą duoną ir gaminamo patiekalo aromatą; dainuodama su Fergi mama stovėjo prie viryklės ir maišė prikaistuvį. Brukso manymu, jo mama gerokai lenkė Fergi.

Bruksas buvo įsitikinęs, kad mama sugeba beveik viską.

Jos aukso atspalvio rudi plaukai buvo supinti ir atmesti ant nugaros, ausyse sūpavosi sidabriniai karoliukai. Basomis kojomis ji mušė į taktą.

Ant dešinės kulkšnies ištatuiruotas pacifistų ženklas bylojo apie atitinkamus septintojo dešimtmečio polėkius.

— Sveika, žavingoji.

Gręždamasi ji aiktelėjo ir ėmė juoktis žvelgdama šiltomis rudomis akimis.

— Sveikas, gražuoli. Negirdėjau, kaip įėjai.