Нора Робертс - Liudininkė

— Oi.

Kas ji? Kas toji mergina, vilkinti trumpa raudona suknele?

— Aš atrodau...

— Stulbinamai, — pareiškė Džiulė, ir Elžbieta pamatė, kaip jos pačios lūpose pražydo šypsena.

— Stulbinamai.

Ji nusipirko tą suknelę ir dar dvi. Ir sijonų. Taip pat nusipirko juosmens nedengiančių palaidinių, bambą apnuoginančių kelnių. Nusipirko ir kelnaičių su juostele. Cunamis ją nubloškė ir prie batelių sidabriniais kulniukais, su kuriais dar teks išmokti vaikščioti.

Elžbieta juokėsi; ji juokėsi kaip bet kuri kita mergina, prekybos centre vaikštinėjanti su drauge po parduotuves.

Ji nusipirko skaitmeninį fotoaparatą, paskui žiūrėjo, kaip nuėjusi į tualetą Džiulė dažosi. Šviesiai pilkų tualeto kabinos durų fone Elžbieta kelis kartus nufotografavo Džiulę.

— Ar pavyks?

— Taip, aš sugebu. Kiek tau bus metų? Manau, bus geriau, jei pasirinksime kiek įmanoma artimesnį tavo tikrajam amžiui. Duomenis galiu nukopijuoti nuo tavo vairuotojo pažymėjimo, tik metus pakeisti.

— Ar anksčiau esi taip dariusi?

— Esu eksperimentavusi. Esu skaičiusi apie klastojamas tapatybes, studijavau apie nusikaltimus elektroninėje erdvėje. Labai įdomu. Norėčiau...

— Ko norėtum?

— Norėčiau rimčiau studijuoti kompiuterinius nusikaltimus ir jų prevenciją, nusikaltimų tyrimą. Norėčiau dirbti Federaliniame tyrimų biure.

— Nejuokauji? Kaip Dana Skali?

— Aš jos nepažįstų.

— Liza, kalbu apie „X failus“. Nejau nežiūri televizoriaus?

— Populiarias komercinių televizijų laidas galiu žiūrėti tik ribotą laiką — valandą per savaitę.

Džiulė pavartė dideles šokolado spalvos akis.

— Kiek tau metų, šešeri? Jėzau Kristau...

— Mano mama tvirtai laikosi savo nuomonės.

— Dėl Dievo, juk studijuoji koledže. Žiūrėk, ką tik nori. Beje, rytoj vakare pas tave ateisiu. Gal kokią devintą? Išsikviesime taksi. Tik norėčiau, kad man paskambintum, kai baigsi gaminti kortelę, gerai?

— Gerai.

— Žinai, pavariusi Darilą jaučiuosi žengusi protingiausią žingsnį savo gyvenime. Kitaip būčiau pražiopsojusi viską, ką turėsiu dabar. Šauniai paūšime, Liza, — juokdamasi Džiulė pradėjo šokti siūbuodama klubais tiesiog čia, moterų tualete. — Puikiai prakišim laiką. Dabar turiu eiti. Devintą valandą. Tik neapgauk.

— Ne, tikrai neapgausiu.

Įraudusi po tokios dienos Elžbieta tempė pirkinių krepšelius į automobilį. Dabar ji žinojo, apie ką merginos kalbasi susitikusios prekybos centruose.

Apie vaikinus. Apie tai, ką su jais veikia. Džiulė ir Darilas tai jau darė. Apie drabužius. Muziką. Mintyse Elžbieta jau turėjo sąrašą artistų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau. Apie televizijos ir kino aktorius. Apie kitas merginas. Apie tai, ką kitos merginos dėvi. Su kuo jau buvo tai dariusios. Ir vėl apie vaikinus.

Elžbieta suprato, kad tokios šnekos ir temos yra tam tikras socialinis generacinis tropas, tačiau iki pat šios dienos ji buvo nuo viso to atribota.

Beje, atrodė, kad Džiulei ji patinka; bent šiek tiek. Gal jos pradės susitikinėti. Gal ji susipažins ir su Džiulės drauge Tifani, kuri jau yra tai dariusi su Maiku Dauberiu, kai šis grįžo namo pavasario atostogų.

Elžbieta pažinojo Maiką Dauberį, kartu su juo mokėsi. Kartą jis padavė raštelį. O gal jis jai perdavė tą raštelį, kad ji perduotų kam nors kitam, bet vis tiek šis tas nutiko, vis šioks toks kontaktas.

Grįžusi namo visus krepšius padėjo ant lovos.

Šįkart Elžbieta viską išdėliojo matomoje vietoje. Išėmė viską, kas jai nepatiko; galima sakyti, iškraustė viską, ką turėjo, ir sudėjo į dėžes, kurias ketino atiduoti labdarai. Ir jeigu tik panorės, ji pasižiūrės „X failus“, pasiklausys Kristinos Agileros, N Sync ir Destiny Child.

Ir dar ji pakeis pagrindinį specializacijos dalyką.

Apie tai pagalvojus jos širdis šoktelėjo į galugerklį. Ji studijuos tai, ką nori studijuoti. O kai turės kriminologijos ir kompiuterijos mokslų diplomus, kreipsis į FTB.

Viskas pasikeitė. Šiandien.

Kupina ryžto Elžbieta susirado plaukų dažus. Vonios kambaryje pasiruošė juos ir atliko rekomenduojamą odos jautrumo testą. Laukdama reakcijos sušlavė nukirptus plaukus, išsivalė spintelę, komodą, tvarkingai sukabino arba sulankstė naujus drabužius.

Išalkusi ji nuėjo į virtuvę ir pasišildė vieną iš etikete pažymėtų patiekalų. Valgė nešiojamojo kompiuterio ekrane skaitydama straipsnį apie tai, kaip klastoti tapatybės korteles.

Suplovusi indus užlipo į viršų. Virpėdama iš jaudulio, laikydamasi visų nurodymų ji užsitepė plaukų dažus, nustatė laiko matuoklį. Laukdama, kol plaukai nusidažys, Elžbieta pasiruošė viską, ko prireiks kortelei gaminti. Atidariusi Džiulės pasiūlytos Britnės Spirs kompaktinės plokštelės dėžutę, įkišo ją į kompiuteryje esantį grotuvą.

Elžbieta nustatė tokį garsą, kad girdėtų ir duše, skalaudamasi nudažytus plaukus.

Koks juodas vanduo!

Ji skalavo, skalavo ir skalavo, kol galiausiai įsirėmė rankomis į dušo kabinos sienelę; iš nekantros jai traukė skrandį; dabar nė trupučio nebijojo. Kai nuo plaukų ėmė bėgti švarus vanduo, Elžbieta nusausino galvą rankšluosčiu, paskui, pasiėmusi kitą rankšluostį, apsuko juo plaukus.

Elžbieta sau priminė, kad jau ištisus šimtmečius moterys nuolat keičia plaukų spalvą naudodamos uogas, žoleles, šaknis. Ji nutarė, jog plaukų dažymas — tai... perimtas ritualas.

Tai — asmeninis pasirinkimas.

Užsimetusi chalatą ji pažvelgė į veidrodį.

— Mano pasirinkimas, — pratarė ji ir nutraukė nuo plaukų rankšluostį.

Ji žvelgė į blyškios odos merginą didelėmis žaliomis akimis, į merginą trumpais, pasišiaušusiais varnos juodumo plaukais, rėminančiais siaurą aštrių bruožų veidą. Pakėlusi ranką perbraukė pirštais per plaukus, jausdama jų švelnumą, stebėdama, kaip jie sukrinta.

Paskui ji išsitiesė ir nusišypsojo.

— Labas. Aš — Liza.

2

Turint galvoje visą Džiulės suteiktą pagalbą, Elžbietai Atrodė teisinga pirmiausia padaryti Džiulei vairuotojo pažymėjimą. Sukurti šabloną pasirodė ganėtinai paprasta. Iš perskaitytų straipsnių Elžbieta žinojo, kad kortelės kokybė daugiausia priklauso nuo popieriaus ir laminavimo kokybės.

Ne bėda, nes motina nebuvo linkusi taupyti visada reikalingiems reikmenims.

Pasinaudojusi skeneriu ir kompiuteriu Elžbieta pagamino pusėtiną kopiją; pasitelkusi Photoshop programą pridėjo ir skaitmeninę nuotrauką, paskui viską tinkamai sulygiavo ir sutvarkė.

Rezultatas buvo geras, bet nepakankamai.

Elžbietai prireikė kelių valandų ir trijų bandymų, kol galiausiai suprato padariusi kažką, kas padėtų prasmukti pro naktinio klubo apsaugininką. Tiesą sakant, ji manė, kad su tokiu pažymėjimu kuo puikiausiai būtų galima prasmukti ir pro griežtesnę policijos apsaugą. Vis dėlto tikėjosi, kad šito neprireiks.

Ji padėjo jau padarytą Džiulės pažymėjimą.

Džiulei skambinti buvo per vėlu; pažvelgusi į laikrodį Elžbieta pamatė, kad jau beveik pirma nakties.

Vadinasi, Džiulei ji paskambins ryte, pamanė Elžbieta ir ėmėsi savosios kortelės gamybos.

Pirmiausia nuotrauka, nusprendė ji ir kone visą valandą dažėsi naujais dažais, kruopščiai atkartodama visus Džiulės žingsnelius, matytus prekybos centre. Patamsino akis, paryškino lūpas, padažė skruostus.

Ji nė nenumanė, jog bus taip smagu — ir gana daug darbo — žaisti su spalvomis, šepetėliais ir pieštukais.

Liza atrodo vyresnė, pamanė apžiūrinėdama darbo rezultatus. Liza atrodo graži, pasitikinti ir... normali.