Нора Робертс - Liudininkė

— Ką man, tavo manymu, geriausia daryti, kuo būti, ką sakyti, kaip mąstyti, ką veikti, ko norėti ir kuo tapti jau buvai nusprendusi dar iki apsivaisindama kruopščiai pasirinkta sperma.

Elžbieta girdėjo, kaip kyla jos balsas, bet niekaip neįstengė susivaldyti; karštos ašaros graužė akis, bet tų ašarų ji niekaip negalėjo sulaikyti.

— Pavargau būti tavo eksperimentu. Pavargau nuo suorganizuotų dienų, nuo suplanuotos kiekvienos minutės, nuo orkestruočių ir choreografijų, sukurtų taip, kad tik pateisinčiau visus tavo lūkesčius. Noriu pati spręsti ir rinktis, noriu pirktis drabužius, skaityti tokias knygas, kokios patinka man. Noriu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą.

Lengvai susidomėjusi Suzana kilstelėjo antakius.

— Na, turint galvoje tavo amžių, toks požiūris manęs nestebina, bet tokiam įžūlumui ir ginčams pasirinkai labai netinkamą laiką.

— Atsiprašau. Dienotvarkėje šito nebuvo numatyta.

— Sarkazmas irgi įprasta, nors taip kalbėti nedera, — atsegusi portfelį Suzana nužvelgė jo turinį. — Apie viską pasikalbėsime, kai grįšiu. Susitarsiu su daktare Bristou.

— Man nereikia tavo terapijos! Man reikia išklausančios motinos, kuriai nors truputį rūpėtų, kaip jaučiasi jos dukra.

— Tokios kalbos tik liudija brandos ir intelekto stoką.

Įpykusi Elžbieta ėmė mojuoti iškeltomis rankomis. Jeigu ji nebūtų išmokusi elgtis ramiai ir racionaliai kaip motina, dabar visai pasiustų.

— Šūdas! Šūdas! Šūdas!

— Vargu ar pakartojimais sustiprinsi įspūdį. Per savaitgalį galėsi apmąstyti savo elgesį. Sužymėti maisto produktai — šaldytuve arba šaldiklyje. Reikalingų daiktų sąrašas — ant darbo stalo. Pirmadienį, aštuntą ryto, būk universitete ir prisistatyk poniai Vi. Dalyvaudama šioje programoje kitam rudeniui užsitikrinsi vietą Harvardo medicinos mokykloje. O dabar prašyčiau nunešti į apačią krepšį su drabužiais. Bet kurią akimirką gali atvažiuoti mano automobilis.

Oi, bet tos sėklos jau kelia dyką žemelę ir skausmingai kalasi: pirmą kartą gyvenime Elžbieta pažvelgė tiesiai motinai į akis ir ištarė „ne“.

Ji apsigręžė, išėjo iš kambario ir užsidarė savo miegamajame. Elžbieta griuvo ant lovos ir ašarodama įsispoksojo į lubas. Ir laukė.

Bet kurią akimirką, bet kurią akimirką, kartojo sau, įeis motina, ims reikalauti, kad atsiprašytų ir paklustų. Bet Elžbieta neatsiprašys ir nepaklus.

Jos susigrums, susiims iš tikrųjų, pasipils grasinimai ir gąsdinimai pasekmėmis. Gal jos net rėks viena ant kitos. O jeigu tikrai rėks, gal motina pagaliau ją išgirs.

Gal, jeigu jos rėks, Elžbieta galės išsakyti viską, kas susikaupė per pastaruosius metus, kas, kaip jai dabar atrodė, amžinai tūnojo širdyje.

Ji nenorėjo būti gydytoja. Ji nenorėjo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą gyventi pagal grafiką ar slėpti kvailų džinsų tik todėl, kad jie nedera prie motinos parinkto aprangos kodo.

Elžbieta norėjo turėti draugų, o ne vaikščioti į iš anksto numatytus susitikimus. Ji norėjo klausytis tokios muzikos, kokios klausosi jos amžiaus merginos. Norėjo sužinoti, apie ką jos šnabždasi, iš ko juokiasi, apie ką plepa, kol ji tupi užčiaupta.

Ji nenorėjo būti genijus ar vunderkindas.

Ji norėjo būti normali. Tik norėjo būti tokia kaip visi.

Elžbieta nusibraukė ašaras, susirietė į kamuoliuką ir įsispoksojo į duris.

Bet kurią akimirką, vėl pagalvojo. Dabar jau bet kurią akimirką. Mama turbūt pyksta. Ji turėtų ateiti ir paaiškinti, kuri iš jųdviejų viršesnė. Tikrai turėtų.

— Prašau, — kuždėjo Elžbieta, o sekundės virto minutėmis. — Neleisk man vėl pasiduoti.

Parodyk man šiek tiek meilės. Tik šį kartelį.

Tačiau lėtai slenkant minutėms Elžbieta galiausiai išsiropštė iš lovos. Ji žinojo, kad kantrybė — geriausias motinos ginklas. Visus priešus triuškino kantrybė ir neįveikiamas žinojimas, kad tiesa — tavo pusėje. Suprantama, dukrai šių žodžių nepritaikysi.

Jausdamasi pralaimėjusi Elžbieta išėjo iš savo kambario ir patraukė pas motiną.

Krepšio su drabužiais, lagamino ir mažojo lagaminėlio su ratukais nebuvo. Leisdamasi laiptais žemyn Elžbieta žinojo, kad ir mamos nebėra.

— Ji mane paliko. Ėmė ir paliko.

Vieniša Elžbieta dairėsi po gražų, tvarkingą kambarį. Viskas tobula — medžiagos, spalvos, meno kūriniai, apstatymas. Antikvariniai daiktai buvo perduodami vienos Fičų kartos kitai; visur rami elegancija.

Tuščia.

Niekas nepasikeitė, labai aiškiai suvokė Elžbieta. Ir niekas nesikeis.

— Vadinasi, pasikeisiu aš.

Ji neleido sau galvoti, svarstyti, dvejoti, tik vėl ryžtingai užlipo į antrą aukštą ir iš kambario pasiėmė žirkles.

Vonios kambaryje Elžbieta įsižiūrėjo į savo veidą veidrodyje, į paveldėtas spalvas ir bruožus: tamsiai rudi plaukai tankūs kaip motinos, tik be tos švelnios, gražios bangos, ryškūs motinos skruostikauliai, o gilios žalios akys paveldėtos iš biologinio tėvo, kad ir kas jis buvo, blyški oda, plati burna.

Fiziškai patraukli, pamanė ji, nes tokia DNR, be to, nepatrauklumo motina netoleruotų. Bet ne graži, ne tokia stulbinama kaip Suzana, ne. Elžbietos manymu, tai ir buvo didysis motinos nusivylimas, kurio net tokia kaip ji negalėjo kontroliuoti.

— Išsigimėlė, — Elžbieta prispaudė prie veidrodžio delną, negalėdama pakęsti atspindžio jame. — Tu — išsigimėlė. Bet nuo dabar — bent jau ne bailė.

Giliai įkvėpusi ji suėmė storą sruogą pečius siekiančių plaukų ir juos nurėžė.

Sulig kiekvienu žirklių čirkštelėjimu ji jautėsi tampanti vis galingesnė. Jos plaukai — jos pasirinkimas. Nurėžtas sruogas ji metė tiesiog ant grindų. Taip karpant ir čiaukšint mintyse Elžbieta išvydo atitinkamą įvaizdį. Prisimerkusi, pakreipusi galvą ji kirpo vis lėčiau. Tikrai, tai tik geometrija, nusprendė ji. Ir fizika. Veiksmas ir atoveiksmis.

Visas svoris — fizinis ir metaforiškas — ėmė ir nukrito. Mergaitė veidrodyje atrodė lengvesnė, akys — didesnės, veidelis — ne toks liesas, ne toks nukamuotas.

Elžbieta nusprendė, kad atrodo... naujai.

Ji atsargiai padėjo žirkles ir suvokusi, kad labai tankiai alsuoja, pamėgino susitvardyti ir kvėpuoti ramiau.

Nusikirpo trumpai. Norėdama patikrinti ji pakėlė ranką prie dabar atidengto kaklo ir ausų, perbraukė delnu per kirpčiukus. Per lygiai, — nusprendė. Pastvėrusi manikiūro žirklutes Elžbieta ėmėsi stilistės darbo.

Neblogai. Nėra labai gerai, pripažino ji, bet kitaip. Tokia ir yra esmė. Ji atrodė ir jautėsi kitaip.

Bet dar ne viskas.

Palikusi ant grindų sumestus plaukus Elžbieta nuėjo į miegamąjį ir išsitraukė iš slėptuvės drabužius ir persirengė. Jai reikėjo galutinio rezultato — girdėjo taip kalbančias merginas. Baigtos šukuosenos. Ir kosmetikos. Ir dar daugiau drabužių.

Jai reikėjo į prekybos centrą.

Apimta jaudinančio virpulio ji nuėjo į namuose įrengtą mamos kabinetą ir paėmė atsarginius automobilio raktelius. Skubant garažo link Elžbietai iš susijaudinimo daužėsi širdis. Ji atsisėdo prie vairo ir akimirkai užsimerkė.

— Na, štai, — tyliai pratarė ji, spustelėjo garažo durų mygtuką ir išriedėjo.

Ji prasidūrė ausis. Tai buvo drąsus, nors ir šiek tiek skausmingas gestas, tinkantis prie plaukų dažų, kuriuos ji paėmė nuo lentynos ilgai dvejojusi ir viską skrupulingai ištyrinėjusi. Taip pat nusipirko plaukų vaško, nes buvo mačiusi, kaip koledžo merginos juo naudojasi; Elžbieta pamanė, kad ir pati galės pamėginti nukopijuoti jų išvaizdą. Bent jau apytiksliai.