Нора Робертс - Liudininkė

Ji prisipirko kosmetikos už du šimtus dolerių, nes gerai nežinojo, kas jai tinka.

Tada jai teko prisėsti, nes drebėjo keliai. Tačiau dar ne viskas, priminė sau Elžbieta, stebėdama pro šalį einančius paauglių būrelius, moterų pulkelius ar ištisų šeimų komandas. Jai tiesiog reikia persiorientuoti.

Jai reikėjo drabužių, tačiau nebuvo nieko susiplanavusi, neturėjo jokio sąrašo, jokio grafiko. Toks impulsyvus apsipirkinėjimas ir žvalina, ir vargina. Taip toli ją nuvedęs jaudulys peraugo į galvos skausmą, be to, truputį tvinkčiojo ausų speneliai.

Logiškiausia ir protingiausia būtų važiuoti namo ir valandėlę pagulėti. Paskui — susiplanuoti, susidaryti pirkinių sąrašą.

Tačiau tokia buvo senoji Elžbieta. O naujoji dabar mėgino atgauti kvapą.

Dabar didžiausia jai iškilusi problema — nežinojimas, į kokią parduotuvę ar parduotuves reikėtų eiti. Tų parduotuvių tiek daug, visos vitrinos pilnos įvairiausių daiktų. Taigi Elžbieta nutarė stebėti savo amžiaus merginas. Eis ten, kur patrauks jos.

Elžbieta pasiėmė krepšius, atsistojo... ir į kažką atsitrenkė.

— Atsiprašau, — ištarė ji, bet paskui pažino kliudytą merginą. — Oi, Džiulė...

— Na, — tarstelėjo blondinė žvilgančiais glotniais plaukais; į Elžbietą pažvelgė sutrikusios ištirpusio šokolado spalvos akys. — Ar aš tave pažįstu?

— Turbūt ne. Kartu lankėme mokyklą. Per ispanų kalbos pamokas pavaduodavau mokytoją. Elžbieta Fič.

— Žinoma, Elžbieta. Ekspertė, — Džiulė primerkė paniurusias akis. — Atrodai pasikeitusi.

— Ai, aš... — dabar jau išties sutrikusi Elžbieta kilstelėjo prie plaukų ranką. — Nusikirpau plaukus.

— Jėga. Maniau, gal kur išsikraustei, ar ką.

— Išvažiavau į koledžą. O vasarai grįžau namo.

— Aa, taip, tu anksti baigei mokyklą. Keista.

— Tikriausiai. Ar šį rudenį ir tu pradėsi studijas koledže?

— Turėčiau vykti į Brauną.

— Tai nuostabi mokykla.

— Na, gerai...

— Apsipirkinėji?

— Išsiskyriau, — Džiulė patraukė pečiais, o Elžbieta nužvelgė jos drabužius: tvarkingi džinsai, labai žemai nuleisti ant klubų, plonyčiai bambą apnuoginantys marškinėliai, didžiulis per petį permestas krepšys ir pilnapadės basutės aukšta pakulne. — Atėjau čia susitikti su savo vaikinu — buvusiu vaikinu, nes aš jį mečiau.

— Kaip gaila.

— Tuščia jo... Jis dirba „Gap“ parduotuvėje. Šįvakar turėjome susitikti, bet dabar sako, kad iki dešimtos jam teks dirbti, o paskui nori pasilinksminti su savo broliu. Man to visko jau iki kaklo, todėl jį ir mečiau.

Elžbieta jau žiojosi sakyti, kad vaikinas neturėtų būti baudžiamas už tai, kad sąžiningai vykdo pareigas, bet Džiulė nesiliovė kalbėjusi; tada Elžbietai šovė į galvą, kad nuo jų pažinties pradžios ši mergina nebuvo su ja persimetusi nė tuzinu žodžių.

— Ketinu užsukti pas Tifani; paklausiu, ar ji nenorėtų kur nors nueiti, juk jau neturiu vaikino, su kuriuo galėčiau leisti vasarą. Užknisa. O tu turbūt susitikinėji su vaikinais iš koledžo, — Džiulė tiriamai pažvelgė į Elžbietą. — Vaikštai į studentų klubus, aludes...

— Aš... taip, Harvarde daug vyrukų.

— Harvardas... — Džiulė pervertė akis. — Ar nors kiek jų atvyks vasarai į Čikagą?

— Negaliu pasakyti.

— Vaikino iš koledžo — štai ko man reikia. Ir kas gali norėti kokio nors prekybcentry dirbančio nevykėlio? Man reikia tokio, kuris mokėtų linksmintis, galėtų mane visur vedžioti, nupirkti alkoholio. Jeigu nepatenki į klubą, su šiuo reikalu prastai. Klubuose viskas kitaip. Tik reikia išsirūpinti suklastotą tapatybės kortelę.

— Galėčiau parūpinti, — vos šiems žodžiams ištrūkus Elžbieta nusistebėjo, iš kur jie išsprūdo. Bet Džiulė iškart stvėrė ją už rankos ir nusišypsojo taip, tarsi jos būtų draugės.

— Rimtai?

— Rimtai. Juk nėra labai sudėtinga padaryti suklastotą tapatybės kortelę turint tinkamus įrankius: šabloną, nuotraukėlę, plastiko ir kompiuterį su Photoshop programa.

— Ekspertė. Kiek tau reikėtų, kad padarytum vairuotojo pažymėjimą, su kuriuo galėčiau prasmukti į klubą?

— Kaip jau sakiau, plastiko...

— Ne, Jėzau, kiek norėtum už darbą?

— Aš... — Elžbieta suvokė, kad jai siūlomas sandėris. Mainai. — Turiu nusipirkti drabužių, tik nežinau ką rinktis. Man reikia, kad kas nors padėtų.

— Tau reikia apsipirkinėjimo draugužės?

— Taip. Išmanančio žmogaus. Tu juk išmanai?

Džiulės akys jau neatrodė paniurusios, balse nebeliko nuobodžio — ji švytėte švytėjo.

— Dabar jau aš būsiu ekspertė. O jeigu aš padėsiu tau išsirinkti drabužių, ar pagaminsi man kortelę?

— Taip. Ir dar norėčiau kartu su tavimi nueiti į klubą. Taigi man ir šiai progai prireiks tinkamų drabužių.

— Tu? Į klubą? Liza, pasikeitė ne tik tavo šukuosena?

Liza. Dabar ji Liza.

— Man reikia nuotraukėlės; šiek tiek užtruks, kol padarysiu kortelę. Bet rytoj jau turėčiau būti padariusi. Į kokį klubą eitume?

— Galėtume nueiti į karščiausią klubą visame mieste. „Warehouse 12“. Ten lankėsi ir Bradas Pitas, kai viešėjo mūsų mieste.

— Ar tu jį pažįsti?

— Norėčiau... Na, traukiam į parduotuves.

Elžbietai sukosi galva ne tik nuo to, kaip Džiulė skraidina ją po parduotuves ir išrenka drabužius vos metusi žvilgsnį; ji svaigo vien nuo pačios idėjos. Ji turi parduotuvių bičiulę, o ne ką nors, kas iš anksto išrenka neva tinkamus drabužius ir tikisi, kad jai patiks. Ši bičiulė stveria bet kokius drabužėlius aiškindama, kaip atrodyti šauniai, kietai ir net seksualiai.

Dar niekas nebuvo Elžbietai sakęs, kad ji galėtų atrodyti seksualiai.

Užsidariusi persirengimo kabinoje ji atsidūrė spalvų miške, žibukų blizgesio ir metalo spindėjimo apsupty; jai nieko kita neliko, kaip įsprausti tarp kelių galvą.

Viskas vyko pašėlusiai greitai. Tarsi tave būtų užtvindęs cunamis ir kažkur nubloškęs.

Elžbietai rengiantis virpėjo pirštai; ji atsargiai sulankstė savo drabužius ir įbedė akis į mažytėje kabinoje sukabintas drapanas.

Ką jai vilktis? Kas su kuo dera? Kaip sužinoti?

— Radau stulbinamą suknelę! — nė nepasibeldusi įpuolė Džiulė. Elžbieta instinktyviai sukryžiavo ant krūtinės rankas. — Ar dar nieko nepasimatavai?

— Nežinojau, nuo ko pradėti.

— Pradėk nuo tos pribloškiančios, — Džiulė metė Elžbietai suknelę.

Nors iš tikrųjų, sprendžiant iš ilgio, suknelė panašesnė į tuniką, pamanė sau Elžbieta; drabužėlis buvo rėksmingos raudonos spalvos, surauktais šonais, puoštas sidabru žvilgančiais skustuvo ašmenų storio raišteliais.

— O ką prie tokios suknelės reikėtų autis?

— Batelius žudikus. Ne, pirmiausia nusisek liemenėlę. Po tokia suknele liemenėlės nereikia. O tavo figūra išties puiki, — pareiškė Džiulė.

— Figūra genetiškai nulemta; be to, aš kasdien mankštinuosi, nes rūpinuosi gera fizine forma ir sveikata.

— Supratau.

Elžbieta sau priminė, kad nuogas — arba beveik nuogas — žmogaus kūnas yra visai natūralu. Tik oda, raumenys, kaulai, nervai.

Ji padėjo liemenėlę ant sulankstytų drabužių krūvelės ir užsimetė suknelę.

— Labai trumpa... — pradėjo Elžbieta.

— Tau reikės atsikratyti tų „šeimyninių“ kelnaičių ir nusipirkti apatinukes su juostele. Tik su tokiom kelnaitėm tinka eiti į klubą.

Elžbieta giliai įkvėpė ir pažvelgė į trijų dalių veidrodį.