Нора Робертс - Liudininkė

Išraudusi nuo tokios sėkmės ji atidarė priemonių plaukams flakonėlius.

Čia jai viskas pasirodė sudėtingiau, bet kelis kartus pamėginusi išmoks. Elžbietai patiko išdykėliškai, kiek netvarkingai styrančios sruogelės. Kaip skiriasi šie trumpi žvilgantys, pasišiaušę juodi karčiukai nuo vario atspalvio rudų, ilgų, tiesių, nuobodžių plaukų.

Liza visai kitokia. Liza galėtų elgtis taip, kaip Elžbieta niekada nė nebūtų galėjusi įsivaizduoti; ji taip ir elgsis. Liza klausėsi Britnės Spirs ir dėvėjo džinsus, nedengiančius bambos. Šeštadienio vakarais Liza su bičiule lankosi klubuose, šoka, juokiasi ir... flirtuoja su vaikinais.

— O vaikinai flirtuoja su Liza, — sumurmėjo Elžbieta. — Nes Liza graži, su ja smagu, ji nieko nebijo.

Viską gerai apskaičiavusi, parinkusi tinkamą foną Elžbieta paėmė naująjį fotoaparatą ir, nustačiusi atitinkamą režimą, padarė kelias savo nuotraukas.

Darbą ji baigė gerokai po trečios; gaminant antrą dokumentą visas procesas atrodė paprastesnis. Kai Elžbieta padėjo visus reikmenis bei instrumentus ir sąžiningai nusivalė makiažą, buvo beveik ketvirta. Elžbieta nė neabejojo, kad neužmigs — galvoje ūžė daugybė neramių minčių.

Galiausiai ji užsimerkė.

Ir pirmą kartą savo gyvenime, jeigu neskaičiuotume prasirgtų dienų, ji kietai išmiegojo iki vidudienio. Nubudusi pirmiausia nuskubėjo prie veidrodžio, norėdama įsitikinti, kad viskas, kas nutiko, — ne sapnas.

Paskui ji paskambino Džiulei.

— Jau sutvarkyta? — kone akimirksniu atsiliepusi paklausė Džiulė.

— Taip. Viską turiu.

— Ir viskas labai gerai, taip? Tiks?

— Nepriekaištingos klastotės. Nematau jokių trūkumų.

— Jėga! Devintą valandą. Iškviesiu taksi, paprašysiu, kad palauktų, todėl būk pasirengusi. Ir pasistenk gerai atrodyti, Liza.

— Vakar vakare mėginau pasidažyti. Popiet dar pamėginsiu, pažiūrėsiu, kaip geriau tinka plaukai. Ir pasimokysiu vaikščioti aukštakulniais.

— Pasimokyk. Pasimatysime. Paūšim!

— Taip, aš... — bet Džiulė jau baigė pokalbį.

Elžbieta ištisą dieną darbavosi vykdydama, jos žodžiais tariant, „projektą Liza“. Ji apsivilko naujomis trumpomis kelnėmis ir palaidinuke, dažėsi, tvarkėsi plaukus. Vaikščiojo apsiavusi naujus batelius, o kai pasijuto galinti žengti drąsiai, pradėjo šokti.

Susiradusi popmuziką transliuojančią radijo stotį Elžbieta repetavo priešais veidrodį. Ji ir anksčiau yra taip šokusi — viena priešais veidrodį, mokydamasi judesių, kurių prisižiūrėdavo per mokyklos šokius. Bet visada laikydavosi nuošaly, buvo per jauna ir per pilka, kad kas nors pastebėtų.

Su aukštakulniais buvo sunkoka atlikti kai kuriuos judesius ir apsisukti, bet Elžbietai patiko, kad jais avint nėra paprasta išlaikyti pusiausvyrą, kad reikia atpalaiduoti kelius ir klubus.

Šeštą valandą ji pasiėmė paruošto maisto ir valgė tikrindamasi elektroninį paštą. Tačiau iš motinos ji negavo jokios žinutės, nors tikrai tikėjosi ką nors gauti — gal kokią paskaitą, ar ką...

Tačiau Suzanos kantrybė beribė; ji meistriškai geba pasinaudoti tylėjimu.

Tik šįkart tai nepadės, ryžtingai tarė sau Elžbieta. Šįkart Suzanos lauks akibrokštas. Išvykdama ji paliko Elžbietą, bet namo grįš pas Lizą. O Liza nesutiks mokytis pagal tą universitetinę vasaros programą. Liza pati susiplanuos būsimo semestro grafiką ir paskaitas.

Liza neketina būti chirurgė. Liza ketina dirbti su FTB žmonėmis, tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

Trisdešimt minučių ji ieškojo universitetų, siūlančių geriausiai įvertintas pasirinktos naujos studijų srities programas. Gali būti, kad jai prireiks pereiti iš vieno universiteto į kitą ir dėl to gali kilti sunkumų. Nors studijas koledže apmoka seneliai, jie gali nutraukti finansavimą. Jie paklausys dukters ir vykdys jos nurodymus.

Jeigu taip nutiks, Liza kreipsis prašydama stipendijos. Iš registracijos sąrašų ji niekur nedings. Taip, ji praras vieną semestrą, bet susiras darbą. Ji eis dirbti. Pati skinsis kelią, siekdama savo tikslo.

Elžbieta išjungė kompiuterį primindama sau, kad šis vakaras skirtas linksmybėms, atradimams, o ne naujiems planams ar rūpesčiams.

Ji užlipo laiptais ketindama persirengti pirmajam savo gyvenime pramogų vakarui. Pirmajam tikrosios laisvės vakarui.

Anksti apsirengusi Elžbieta turėjo daug laiko apmąstymams, klausimams ir dvejonėms. Gal ji netinkamai apsirengė, blogai pasidažė ir ne taip susišukavo. Ir niekas jos neiškvies šokti, nes iki šiol niekas niekada nebuvo iškvietęs.

Džiulei jau aštuoniolika, ji vyresnė, patyrusi, žino, kaip rengtis, kaip elgtis tarp žmonių, kaip kalbėtis su vaikinais. O Elžbieta turbūt pasakys ar padarys ką nors netinkama. Ji sutrikdys Džiulę, ir tada bičiulė daugiau niekada su ja nesikalbės. Tas netvarus bičiulystės ryšys amžiams bus nutrauktas.

Elžbieta tiek visko prisigalvojo, kad galiausiai puolė į paniką, ją išpylė karštis ir apėmė silpumas. Ji du kartus atsisėdusi įspraudė tarp kelių galvą mėgindama įveikti nerimo priepuolius, visgi išgirdusi durų skambutį prakaituotais delnais ir besidaužančia širdimi sugebėjo atidaryti Džiulei duris.

— Jėzus Marija!

— Blogai. Viskas blogai, — pamačiusi spoksančią Džiulę Elžbieta pajuto, kaip visos abejonės ir baimės pavirto į pasibjaurėjimą savimi ir didžiulį nusivylimą. — Atleisk. Tu tik pasiimk savo pažymėjimą.

— Tavo plaukai...

— Net nežinau, kas man šovė į galvą. Aš tik norėjau pamėginti...

— Tu fantastiškai Atrodai absoliučiai nerealiai. Niekada nebūčiau tavęs pažinusi. Oi, Dieve Dieve, Liza, atrodai kaip dvidešimt vienerių ir tikrai labai seksuali.

— Tikrai?

Džiulė atkišo vieną klubą ir rankomis įsisprendė į šonus.

— Kokia tu slapukė...

Elžbietos širdis kaip pašėlusi daužėsi galugerklyje.

— Vadinasi, viskas gerai? Atrodau tinkamai?

— Atrodai geriau nei tinkamai, — Džiulė pirštu nubrėžė ore apskritimą ir pažvelgė bereikšmiu žvilgsniu. — O dabar apsisuk. Įvertinsime visumą.

Išraudusi, kone apsiašarojusi Elžbieta apsisuko.

— Oo, taip. Šįvakar visus išversim iš koto.

— Ir tu atrodai pritrenkiamai. Kaip visada.

— Malonu girdėti.

— Man patinka tavo suknelė.

— Suknelė sesers, — Džiulė irgi apsisuko demonstruodama juodą mini suknelę nuoga nugara. — Jeigu ji sužinos, kad pasiskolinau šitą suknelę, mane užmuš.

— Ar gera turėti seserį?

— Visai neblogai turėti vyresnę seserį, nešiojančią tavo dydžio drabužius, net jeigu ji dažniau elgiasi kaip tikra kalė nei būna normali. Parodyk kortelę. Liza, taksi skaitiklis sukasi.

— Aa, taip taip, — Liza atsegė iš motinos rankinių kolekcijos išsirinktą vakarinį delninuką ir išėmė padirbtą Džiulės vairuotojo pažymėjimą.

— Atrodo kaip tikras, — sumurmėjo Džiulė. — Tu gabi, panelyte. Galėtum susikrauti krūvą pinigų. Pažįstu vaikių, kurie už tokius dokumentus paklotų solidžias sumeles.

Elžbietą vėl apėmė panika.

— Niekam negali prasitarti. Čia tik šiam vakarui. Tai nelegalu, ir jeigu kas nors išsiaiškins...

Džiulė pridėjo pirštelį prie krūtinės, o paskui — prie lūpų.

— Iš manęs niekas nieko nesužinos, — na, išskyrus Tifani ir Amber, tyliai sau pagalvojo. Ji nusišypsojo Elžbietai būdama tikra, kad įkalbės naująją bičiulę ir artimiausioms draugėms padirbti dar porą tokių dokumentų. — Na, pirmyn, vakarėlis prasideda.

Kai Elžbieta uždarė namų duris ir kelis kartus jas užrakino, Džiulė paėmė ją už rankos ir beveik bėgte nusitempė prie laukiančio taksi. Ji įlipo į automobilį, pasakė vairuotojui klubo pavadinimą ir pasisuko sėdynėje.