Нора Робертс - Liudininkė

Tibis svirduliavo vos išsilaikydamas milžiniškuose batuose, mirksėdamas krauju pasruvusiomis akimis.

— Geriau užsikišk suknistą srėbtuvę.

— Kita vertus, kai tasai gaidelis agurkėlio dydžio, kokia prasmė stengtis?

— Dink nuo mano nuosavybės, šikniau. — Tibis jį pastūmė ir to pakako. Tačiau Bruksas norėjo įvaryti vinutę iki galo.

— Tik tiek tegali? — šaipėsi Bruksas. — Nieko keista, kad šitas bepautis stebuklas stumdosi kaip įžūli mergiotė. Dabar turbūt kibsi man į plaukus ir pradėsi verkti.

Nors Tibis vos laikėsi ant kojų, pasirengusiam smūgiui Bruksui gerokai kliuvo. Burnoje jis pajuto kraujo skonį, šalia stovintis Ešas apstulbęs ėmė šauktis Kristaus.

Suriaumojęs Tibis puolė.

Bruksas pasitraukė ir šiek tiek pasuko pėdą; Tibis užkliuvo ir nuo prieangio nuskriejo į kiemą.

— Dabar jau neišsisuksi. Tu suimamas už tai, kad puolei pareigūną.

— Aš tave užmušiu, — šiaip taip atsistojęs Tibis vėl puolė prie Brukso mojuodamas kumščiais.

— Dar pridėsiu už priešinimąsi suimant, — Bruksas išvengė arba atrėmė daugumą smūgių. — Ešai, gal nori man padėti suimti kaltinamąjį?

— Taip, pone, — pakirdęs iš šoko Ešas pribėgo prie Brukso.

— Patrauk nuo manęs rankas, suknistas pidere, — Tibis puolė Ešą, bet atsimušė į jo petį.

— Štai ir antras kartas, kai puolamas pareigūnas. Manau, ir taip aišku, kad girtumas bei chuliganiškas elgesys apsunkins kaltinimus.

Dviese jie paguldė Tibį ant žemės ir uždėjo jam antrankius. Kol jiedu vilko besimuistantį ir besikeikiantį Tibį, Bruksas nužvelgė visų ant pievelės susirinkusių kaimynų veidus.

— Ilgai netrukęs atsiųsiu savo pavaduotoją, — pakeltu balsu kalbėjo jis. — Jis surinks visų parodymus. Nenoriu jokių paistalų, girdit? Pasakokite tai, ką matėte. Jeigu kas nors nepasakos, išrašysiu baudą už trukdymą įvykdyti teisingumą. Nemėginkite mano kantrybės.

Jis uždėjo Tibiui ant pakaušio ranką, įgrūdo į automobilį ir atgalia ranka persibraukė per kruviną lūpą.

— Pavaduotojau Haidermenai, palydėkite mane.

— Klausau, pone viršininke.

Važiuodamas į nuovadą Bruksas visiškai nereagavo į Tibio riksmus, taip pat stengėsi negalvoti apie sumuštą skruostą. Metęs į Ešą žvilgsnį, įspėjo laikyti liežuvį už dantų; galiausiai Tibis buvo uždarytas į kamerą.

— Noriu advokato. Išspardysiu tau subinę už tai, ką prikalbėjai.

— Kokį šūdą čia mali? — Bruksas rakino kameros duris.

— Sakei, kad neturiu pautų, kad negaliu dulkinti Misės. Tu pats pideras.

— Tibi, po velnių, pasirodo, esi girtesnis nei atrodo. Tavo pautų nemačiau nuo tada, kai mokykloje po kūno kultūros pamokų prausdavomės dušuose; nepasakyčiau, kad ir tada man tavo pautai būtų rūpėję. Niekada nieko apie juos nesakiau.

— Melagi, sakei, kad mano daiktas tokio didumo kaip... kaip... kažkas labai maža.

— Tu girtas, be to, labai garsiai klauseisi muzikos. Nė pats nesupranti, ką girdėjai. Pavaduotojau, ar aš tikrai sakiau ką nors, kas galėjo įžeisti suimtojo orumą ir sumenkinti jo vyriškumą?

— Aš... eee... Aš nieko negirdėjau.

— Pasiųsiu pavaduotoją Ficvoterį išklausyti kaimynų parodymų. Tai štai kas dabar bus, Tibi, ir šįkart gerai įsiklausyk. Taip, gali kviestis advokatą. Tau jo prireiks. Aš oficialiai apkaltinsiu tave užpuolimu, pateiksiu kaltinimus dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui, už chuliganišką elgesį išgėrus ir viešosios tvarkos pažeidimus. Tu sėsi į kalėjimą, ir ne vienai nakčiai. Tik jau ne šį kartą.

— Paistalai.

— Kad užpuolei policijos pareigūną? Tai sunkus nusikaltimas, Tibi. Užpuolei du pareigūnus, be to, priešinaisi suimamas. Galėtum gauti penkerius metus.

Įraudęs Tibio veidas išblyško.

— Paistalai, — atrėžė jis, bet Brukso žodžiai jį sukrėtė.

— Pamąstyk apie tai. Advokatas šį terminą galėtų sumažinti iki... na... aštuoniolikos mėnesių nuteisiant lygtinai. Bet šįkart tikrai pasėdėsi, pažadu.

— Negali manęs patupdyti į kalėjimą. Turiu uždirbti pragyvenimui.

— O ką veikei pastaruosius porą metų? Tokio gyvenimo nepavadinčiau pastangomis užsidirbti.

Bruksas prisiminė Tibalą — greitakojį beisbolo žaidėją miklia lyg raketa ranka. Prisiminė, kaip mokyklos laikais Tibis ir Misė spinduliavo būdami kartu.

Jis tarė sau, kad tai, ką padarė ir ką dar padarys, bus šios giedrios, spinduliuojančios poros labui.

— Šįvakar pamąstyk apie tai, Tibi. Pamąstyk, kaip metus dvejus ar dar daugiau praleisi Liti Roke. Pamąstyk apie šansą, kurį tau galiu suteikti, — galėtum būti nuteistas lygtinai, jei sutiktum dalyvauti alkoholikų reabilitacijos programoje, pykčio priepuolių valdymo kursuose ir konsultuotumeisi su šeimos psichologu.

— Nesuprantu, apie ką kalbi. — Tibis susmuko ant gulto ir pasirėmė galvą rankomis. — Man bloga.

— Tu sergi. Pamąstyk apie tai, — Bruksas išėjo ir užrakino kameros duris.

— Tu jį išprovokavai.

— Ką čia šneki, Ešai?

— Liaukis, viršininke, čia jis mūsų negirdi. Tu išprovokavai jo išpuolį.

— Ešai, daugiau nekartosiu. Anksčiau ar vėliau ne tik Misė vaikščiotų su praskelta lūpa ar pamušta akimi. Kaimynai jau pavargo mums skambinėti. Gal vienas kuris ilgainiui nebeištvers ir pats imsis kokių nors priemonių. Gal Misė pavargs nuo jo kumščių ir stversis vieno iš namuose laikomų šautuvų. Gal Tibis pavargs nuo Misės bėgiojimų ir vieną gražią dieną trenks taip, kad ji nebegalėtų pabėgti.

— Jis dar niekada nebuvo nuniokojęs namų taip, kaip šįvakar.

— Tikrai nebuvo. Jis darosi vis aršesnis. Nenorėčiau, kad man būtų paskambinta ir pasakyta, jog turiu išgabenti Misės arba jų abiejų kūnus.

— Ar gali padaryti taip, kaip sakei? Ar galėsi priversti jį dalyvauti alkoholizmo gydymo programoje ir visur kitur?

— Taip, tikrai stengsiuosi, kad taip ir būtų. Kaip tvarkysimės formaliai? Tai, ką jam sakiau šįvakar, tau jau esu sakęs anksčiau. Aiškinomės, ar jis mušė Misę, kur ji nubėgo, kokios bėdos juos slegia, ir taip toliau. Supratai?

— Supratau.

— Tada gerai, aš viską surašysiu, paprašysiu, kad Boidas nuvažiuotų ir surinktų liudininkų parodymus, išsiaiškintų, ar Misė grįžo namo.

— Ji ateis rytoj, kaip visada.

Taip, ateis, pamanė Bruksas. Tik šįkart ji turės apsispręsti kitaip.

— Aš su ja pasikalbėsiu. Gali važiuoti namo.

— Ne, pone. Šįvakar pasiliksiu.

— Jau praėjusį kartą pasilikai.

— Pasiliksiu. Tau reikėtų palaikyti prie skruosto ledo. Kaip reikiant gavai. O rytoj rytą gal galėtum atnešti iš kepyklėlės tų lipnių bandelių?

— Galėčiau. Ir dar geros kavos?

— Jie ten turi tokios su šokoladu ir plakta grietinėle.

— Taip, žinau. Kaip petys?

— Neblogai. Gal ir bus mėlynė, bet ne daugiau. Tibis šaunus, kai negeria. Jei pasiseks, ką sumanei, gal jam viskas bus gerai.

Viskas užtruko ilgiau, nei Bruksas tikėjosi, bet jam grįžus pas Abigailę namelio langai tebešvietė. Keturios nuskausminamųjų tabletės palengvino skausmą, ir dabar jam tik nemaloniai maudė žandikaulį. Maudulys būtų dar visai neblogai, bet dabar, suveikus vaistams, paaiškėjo, kad jo kūne yra dar kelios vietos, kurias kliudė Tibio kumštis ar batas.

Jam derėjo važiuoti namo, lipdamas iš automobilio tarė sau Bruksas. Reikėtų važiuoti namo, valandą pastovėti po karštu dušu, išgerti du stiklus viskio ir eiti miegoti.

Vis tiek susidūrimas su Tibiu sugadino nuotaiką.

Bet kad jau čia atvažiavo, tik paprašys leidimo vėliau pasinaudoti pateiktu pasiūlymu.