Нора Робертс - Liudininkė

Ji uždėjo ranką Bruksui ant krūtinės, pažvelgė į šunį ir kažką jam pasakė.

— Kokia kalba kalbėjai? — paklausė Bruksas, kai šuo nuėjo prie didžiulio guolio, tris kartus apsisuko ir giliai atsidusęs atsigulė.

— Persų.

— Rimtai? Tu ir Bertas kalbate persiškai?

— Nelabai gerai, bet aš stropiai mokausi. Liepiau jam pailsėti. Nenoriu, kad išeitų iš kambario. Jis nesuprastų.

— Gerai. Ar jo guolyje yra pliušinė meška?

— Šunys — gaujos gyvūnai.

— Aha, o pliušinis meškinas — Berto gauja?

— Jam taip ramiau. Norėčiau į lovą.

— Padėsiu.

— Ne. Aš...

— ... pati. Puiku, — Bruksas įėjo į miegamąjį ir nužvelgė kameras, beveik tokias pat, kaip ir pirmame aukšte.

— Stebiesi, — Abigailė sulankstė apklotą ir padėjo ant medžiaga traukto suolelio lovos kojūgaly. — Tai mano darbas. Saugumas turi būti garantuotas, be to, privalau patikrinti visus savo sukurtus produktus ir sistemas.

— Manau, tu teisi. Bet tai dar ne viskas, — jis atsigręžė ir patenkintas žiūrėjo, kaip Abigailė išima iš komodos stalčiaus prezervatyvą ir deda ant naktinio stalelio. — Dabar mums nereikia apie tai kalbėti. Ar nieko, jei savo ginklą padėsiu ant staliuko?

— Gerai, padėk. Ar man nusirengti?

— Ne. Aš elgiuosi savaip.

Nusijuosęs ir pasidėjęs pistoletą Bruksas perbraukė ranka jai per plaukus, skruostą ir petį.

— Pats norėčiau atrasti, kas slypi po drabužiais.

Jis atsargiai, gundomai ją pabučiavo, pirštų galiukais tebeglostydamas skruostus, smilkinius ir nugarą. Švelniai, lengvai, jusdamas ją prisiglaudžiančią ir atšlyjančią...

— Tavo geros rankos.

— Menkai ką su jomis dariau, būdamas su tavim.

— Bet darysi. Norėčiau pamatyti, — sagstydama Brukso marškinius kalbėjo Abigailė. — Nenešioji uniformos, ne taip, kaip tavo įgaliotiniai.

— Atpratau. Nenorėčiau vėl pratintis.

— Man patinka, kad nenorėtum. Savo viršenybę moki parodyti kitaip. — Praskleidusi marškinius, ji uždėjo delnus jam ant krūtinės. — Tu labai raumeningas.

— Dėkoju.

Abigailė pažvelgė jam į akis.

— Aš irgi.

— Pastebėjau.

— Aš labai tvirtai sudėta, sportuoju ir esu išskirtinai ištverminga.

— Tu keisčiausiai seksualiausias kada nors mano sutiktas žmogus, — Bruksas pašiojo jos marškinėlius.

— Aš...

— Ššš... — jis prispaudė lūpas prie jos lūpų ir parvertė ant lovos.

Šuo tylėjo, bet pasilenkęs virš Abigailės Bruksas nugara juto įbestą budrų Berto žvilgsnį.

Jos oda buvo švelni, šilta ir lygi, rankų bei pečių raumenys tvirti. Nors jos lūpos godžiai pasitiko Brukso lūpas, akys tebebuvo budrios kaip ir šuns.

— Užsimerk, — sušnabždėjo Bruksas bučiuodamas jos kaklą ir lūpas.

— Man patinka, kai viską matau, — pakartojo Abigailė.

— Užsimerk minutėlei ir pasistenk tik jausti.

Jis palaukė, kol ji užsimerkė, tada užsimerkė pats ir dar tvirčiau ją prisiglaudė.

Abigailė pajuto: užsimerkus viskas erotiškiau — kiekvienas pojūtis, spustelėjimas, kūno įlinkis. Kompromisas nuolatiniam budrumui.

Ji saugi, priminė sau Abigailė. Ji viską gali. Ji nori.

— Nieko negalvok, — Bruksas krimstelėjo jai skruostą. — Tik pajusk.

Abigailė nebuvo tikra, ar tikrai moka negalvoti, bet tylėjo, nes Bruksui taip patiko, tad mėgino atsipalaiduoti ir apie nieką nemąstyti.

Čia dabar su juo viskas kitaip. Ji norėjo pasiaiškinti kodėl, bet buvo taip malonu tik jausti.

Tik šįkart, tarė ji sau.

Abigailė suglebo, tik truputį, tik tiek, kiek reikia. Bruksas vedžiojo lūpomis per dailius krūtų iškilumus, palei paprastos drobinės liemenėlės kraštelius, kyštelėjo liežuvį po drobele ir pajuto, kaip Abigailė sulaiko kvapą. Čia jis ir apsistojo, klaidžiodamas rankomis po visą jos liemenį.

Abigailė buvo pravėrusi langą, kad jaustųsi plevenantis vakaro vėjas, nešantis miškų aromatą ir netilstančią upelio muziką.

Blausiais spinduliais virpėjo mėnesiena.

Bruksas prasegė jos kelnes, šiek tiek nusmaukė ir kiek aukščiau kirkšnies užčiuopė nedidelį randą.

Bruksas neskubėjo, norėjo pažinti ją visą, kiekvieną įlinkį ir iškilumą, kiekvieną duobutę, norėjo skonėtis gaiviu odos kvapu, mėgautis jusdamas virpančius jos pilvo raumenis, kai tik jis perbraukdavo lūpomis.

Abigailės atsakas buvo paprastas — atsidavimas, prisilietimas, drėgmė, banguojantys klubai; jis toliau ją nurenginėjo.

Ir tada...

... ji ištrūko iš po jo ir akimirksniu, švystelėjusi ilgomis, tvirtomis kojomis, pasisukusi visu raumeningu kūnu atsidūrė viršuje. Abigailės burna įsisiurbė jam į lūpas, svajingas jo glamones sudaužė į šipulius, o šipulius paleido pelenais. Tankiai alsuodama suleido jam į pečius dantis, burna slydo žemyn, lanksti ir nuodinga kaip gyvatė ji krimsčiojo jam krūtinę mėgindama atsegti diržą.

Bruksas pasilenkė, norėdamas sugauti jos lūpas ir gerti spinduliuojamą kaitrą — dabar jau nekantriai, mėgindamas kuo greičiau pasisotinti.

Ji išsilenkė kaip lankas spausdama jo galvą prie krūtinės.

— Aš noriu, — išgirdo jis Abigailės dejonę. Jį apžergusi šokinėjo taip, jog teko ją prilaikyti saugantis, kad pats nesusprogtų. — Aš noriu.

Ji — šėlstanti, šokinėjanti beprotybė. Pagautas tokios audros Bruksas leidosi nupučiamas ir sutraiškomas; dabar jie vienas kitą niokojo.

Per stipriai, bet vis dar negana, įsisiautėjusi galvojo Abigailė, draskoma ir kandžiojama geismo. Jai reikėjo paimti, reikėjo turėti, kol šis kvaitinantis malonumas nesubyrėjo į šipulius. Stiprus, tvirtas Brukso kūnas žadino tiek troškimų, burna ir rankos — tiek pojūčių. Jis gali ją nuskraidinti į palaimos viršūnę.

Ji desperatiškai čiupo sargį ir perplėšė pakuotę.

— Leisk man, — šnabždėjo ji sutrikusi, kad pirštai dabar ne tokie miklūs.

Abigailė jį priėmė. Švelnioje miegamojo šviesoje jis matė žibančias jos akis, švytinčią odą. Ji įsileido Bruksą. Vieną kvapą gniaužiančią akimirką viskas sustojo. Atodūsis, garsas, judesys... Degančios akys žvelgė tiesiai jam į akis; jų kūnai susiliejo.

Viesulo akis, pamanė Bruksas, ir tada ji nušlavė jį nuo žemės paviršiaus.

Ji vadeliojo jį taip, lyg nuo to priklausytų gyvybė — godžiai, nepailsdama. Jis lėkė kartu, nebesupaisydamas beprotiškai kalančios širdies.

Kai surikusi ir kone pravirkusį ji pasiekė palaimą, kerinčios akys užsimerkė, svaiginantis kūnas išsilenkė, rankos užlūžo virš galvos. Kokia svaigi palaima...

Kai Bruksas vėl ją prisitraukė po savimi, kerinčios akys atsimerkė. Jis vėl užkariavo minkštas, švelnias jos lūpas, prarydamas nuostabos sklidiną aimaną vėl įsiskverbus.

Dabar vadeliojo jis, gindamas ją pirmyn, pašėlusiai mėgaudamasis, skonėdamasis jos atsaku. Pajuto jos orgazmą, į nugarą smingančius nagus ir pats pasiekė palaimos viršūnę subyrėdamas į šimtus duženų.

Po kelių akimirkų Bruksas susivokė begulįs susmukęs ant jos ir švokščiąs kaip finišo liniją kirtęs maratono bėgikas.

Nusiritęs išsitiesė ant nugaros vildamasis, kad negaus širdies smūgio, nes tada Abigailei tektų daryti dirbtinį kvėpavimą.

Jis įstengė tik trumpai drūtai, su pagarba pratarti:

— Vajėėė.

Apsidairęs pamatė, kad Bertas likęs guolyje, bet atsistojęs ir įbedęs į jį akis.

— Nežinau, ar tavo šuo tik smalsauja, ar miršta iš pavydo, bet būtų geriau, jog pasakytum jam, kad tau viskas gerai.

Abigailė davė Bertui komandą gulėti ramiai. Vėl įsitaisydamas guolyje Bertas nenuleido nuo lovos akių.