Нора Робертс - Liudininkė

— Ar tau tikrai viskas gerai? — paklausė Bruksas, nesulaukęs jokių Abigailės pastabų.

— Taip. Jau kelis mėnesius nesimylėjau. Supratau, kad tave skubinu.

— Mano nuomone, mes abu visur laiku suspėjome. Jėzau, Abigaile, koks tavo kūnas... Tikra tobulybė.

— Ir man tavasis labai patinka — puikios proporcijos, puikiai treniruoti raumenys.

Tie žodžiai velniškai jį pralinksmino, ir jis pasisuko norėdamas pabučiuoti. Pažvelgus į jos akis Brukso šypsena išblėso. Su motina ir dviem sesėmis užaugęs vyras labai gerai žinojo, kaip atrodo bepravirkstanti moteris.

— Kas negerai?

— Nieko. Seksas buvo nepakartojamas. Ačiū.

— Šventas Dieve, Abigailė...

— Noriu gerti, — skubiai išbėrė ji. — O tu ar nori vandens?

Abigailei lipant iš lovos Bruksas uždėjo jai ant rankos delną.

— Abigailė...

— Noriu vandens ir minutėlę pabūti viena.

Ji nuėjo nuogut nuogutėlė. Bruksas nustebo, nes įsivaizdavo, kad ji labai drovi. Kita vertus, ši moteris — vaikščiojantis galvosūkis.

— Tu žinai visas paslaptis, — tarė jis Bertui. — Kaip blogai, kad nemoki kalbėti.

Nors Abigailė turėjo vandens ir antrame aukšte, vis tiek nusileido į virtuvę. Jai tikrai reikėjo šiek tiek pabūti vienai.

Ji žinojo, kad mylintis ir pasimylėjus tenka išgyventi metą, kai tiek kūnu, tiek siela būni labai pažeidžiamas. Ji didžiavosi tuo, kad gali aistringai mylėtis ir paskui labai greitai vėl suimti save į rankas. Išties kone akimirksniu.

Kodėl dabar ji jaučiasi tokia sukrėsta ir... nė gerai nesuprato, ką jaučia. Gal viskas dėl to, kad Bruksą ji pažįsta geriau, asmeniškiau, nei pažinojo kitus partnerius. Dėl vieno ji neabejojo — ji dar niekada nebuvo patyrusi to, ką patyrė dabar.

Ir kodėl jai norisi verkti? Jeigu dabar ji būtų viena, susiriestų lovoje ir išverktų šį nesuprantamą jausmą.

Abigailei nepavyko mąstyti racionaliai. Seksas buvo labai labai geras. Ir jam patiko. Jai patiko Brukso draugija, gal dėl to ji ir nerimauja. Bet ji velniškai pavargo nerimauti.

— Ką nors sugalvosiu, — sumurmėjo ji ir išėmė iš šaldytuvo du butelius šalto vandens.

Ji ir toliau graužėsi lipdama laiptais; Bruksas sėdėjo lovoje atsirėmęs į pagalvę ir žiūrėjo į ją.

— Nežinau, kaip man elgtis, — tarė ji. — Štai tau! — ir padavė jam butelį vandens.

— Ar yra kokių nors atitinkamų standartų?

— Yra įprasti.

— Įprasti, — palinksėjo Bruksas, atsuko kamštelį ir nugėrė porą gerų maukų. — Gerai, galiu tau padėti. Grįžk į lovą.

— Norėčiau dar kartą su tavim pasimylėti, bet...

— Ar nori, kad parodyčiau, kas yra įprasta?

— Taip.

— Tada grįžk į lovą.

— Gerai.

Abigailė atsigulė šalia jo ir stengėsi kiek įmanoma atsipalaiduoti, kai Bruksas prisitraukė ją arčiau. Bet, užuot vėl pradėjęs mylėtis, prisiglaudė Abigailę taip, kad jos galva būtų ant peties, o visas kūnas šlietųsi prie jo.

— Matuojant mano standartais, tai ir yra įprasta. Na, arba būtų, jei atsipalaiduotum.

— Gera. — Abigailė skaitė knygas, žiūrėjo filmus. Ji žinojo, kad taip būna. Bet dar niekada pati nebuvo taip mėginusi. Niekada nenorėjo pamėginti. — Patogu, ir tavo kūnas šiltas.

— Kai abu išskyrėme tiek šilumos, neatšalčiau ir savaitę po mirties.

— Ir pajuokavai, ir pasakei komplimentą. — Ji pakėlė galvą norėdama pažvelgti jam į akis ir nusišypsojo. — Na, cha cha cha, ačiū tau.

— Na, štai, tu ir vėl linksma, — paėmęs jos delną uždėjo jį sau ant širdies. — Bet aš per silpnas, kad juokčiausi. Tu išvertei mane išvirkščią, Abigailė. Tai dar vienas komplimentas, — pridūrė Bruksas, kai ji neatsiliepė.

— Ir aš turėčiau sugalvoti ir pasakyti tau komplimentą.

— Na, jeigu tau reikia galvoti...

— Aš nenorėjau... — sutrikusi ji vėl pažvelgė į Bruksą ir pamatė žibančias jo akis. — Tu mane erzinai...

— Na, matai, pagal man įprastus standartus turėtume sakyti vienas kitam, kokie buvome nuostabūs. Ypač tu man turi sakyti.

— Taip, nes vyro ego dažnai priklauso nuo seksualinių jo galių.

— Na, žvelgiant vienu aspektu, taip ir yra. Tokiais atvejais sakomos tokios klišės kaip „mačiau Dievą“ arba „jutau, kaip pasisuko žemė“.

— Žemė nuolat juda, todėl šitas komplimentas netinka. Geriau sakyti „žemė paliovė suktis“, nors tai būtų neįmanoma, o jeigu taip ir nutiktų, ištiktų katastrofa.

— Vis tiek šiuos žodžius priimu kaip komplimentą.

Jis glostė jai nugarą taip, kaip ji kartais glosto Bertą. Nieko keista, kad šuniui patinka. Abigailės širdis vėl ėmė plakti ritmingai, įtampa atslūgo.

„Įprasta“ išties yra taip miela, kaip ji ir įsivaizdavo.

— Pasakyk man vieną dalyką, — paprašė Bruksas. — Tik vieną dalyką apie save. Nebūtinai svarbų, — pridūrė jis pajutęs, kaip Abigailė įsitempia. — Nebūtinai kokią paslaptį. Pavyzdžiui, kokia tavo mėgstamiausia spalva.

— Mėgstamiausios neturiu, nes spalvų yra labai daug. Nebent kalbi apie pagrindines.

— Na, gerai, spalvos — per daug sudėtinga. Kuo norėjai būti užaugusi, kai dar buvai maža mergaitė? Pirmiausia pasakysiu aš. Norėjau būti Volverinas.

— Norėjai būti mičiganietis? Labai keista.

— Ne, Volverinas iš „Iksmenų“.

— Oi, jau žinau. Volverinas — tai mutantas superdidvyris iš filmų.

— Taip, tas pats.

— Bet kaip galėjai juo būti, jei jis jau egzistavo ir egzistavo tik menamoje erdvėje?

— Abigailė, tada buvau dešimties.

— Aa.

— Otų?

— Aš turėjau būti gydytoja.

— Turėjai būti? — Bruksas minutėlę palaukė. — Tu nenorėjai būti gydytoja.

— Nenorėjau.

— Vadinasi, į klausimą neatsakei. Kuo norėjai būti?

— Turėjau būti gydytoja, maniau, kad ir teks gydytojauti, todėl dešimties nė negalvojau, kad galiu būti kuo kitu. Prastas atsakymas. Taviškis buvo geresnis.

— Čia ne varžybos. Bet gali būti Audra. Ji labai karšta.

— Hali Beri sukurtas filmų personažas. Ji labai graži. Ji valdo orus. Bet Volverinas su ja nesimyli. Jis myli Džeinę, gydytoją, o ši savo ruožtu neapsisprendžia, kam skirti savo meilę — Ciklopui ar Volverinui.

— Puikiai išmanai „Iksmenų“ personažų peripetijas.

— Mačiau filmą.

— Kiek kartų?

— Tik kartą, prieš kelerius metus. Buvo įdomi; Volverinas neprisimena savo praeities, o dar įdomiau, kad jis nenorom kažką instinktyviai jaučia Išdykėlei. Volverinas — geras personažas, į kurį tikrai galėtų lygiuotis jauni vaikinai. Rašytojai sunkią dalią paskyrė Išdykėlei, nes mutavusi ji nebegali saugiau prisiliesti prie kito žmogaus. Pačioje pradžioje tas epizodas su ja ir jos vaikinu labai jau liūdnas.

— Filmą matei tik kartą, o tiek daug smulkmenų prisimeni.

— Mano atmintis eidetinė. Yra knygų, kurias skaičiau ir du, ir tris kartus, yra filmų, kuriuos žiūrėjau ne kartą, bet ne todėl, kad jų neprisimenu.

Bruksas pakėlė galvą norėdamas į ją pažvelgti.

— Na, štai, jau šį tą ir papasakojai. Vadinasi, viską saugai štai čia, — jis perbraukė pirštu jai per smilkinį. — Kodėl tavo galva nėra daug didesnė už kitų?

Abigailė nusijuokė ir nutilo sudvejojusi.

— Ar tu pajuokavai?

— Taip, — jis nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą ir palietė tą vietą lūpomis. — Ar esi kada nors kepusi blynų?

— Taip.

— Gerai; vadinasi, atsiminsi, kaip juos gaminti.

— Tu alkanas? Nori blynų?

— Ryte norėsiu, — Bruksas slydo rankomis jos kūnu, nykščiais kliudydamas krūtų spenelius.