Нора Робертс - Liudininkė

— Ar tikrai tau nereikėtų pastuksenti gerokai žemiau?

— Reikėtų ir ten. Jėzau, Rasai, ji tikrai mane pakerėjo. Man pakanka apie ją pagalvoti, ir aš jau ten. Žiūriu į ją ir... Prisiekiu, galėčiau į ją žiūrėti ištisas valandas, dienų dienas.

Bruksas pats stebėdamasis nusijuokė.

— Mane pribaigė. Manęs jau nėra.

— Jeigu neatsivesi jos pas mus pietų, Selina pasistengs, kad mano gyvenimas virstų į pragarą.

— Pamėginsiu ją įkalbėti. Man atrodo, kad mano šeimos moterys to pareikalaus gerokai anksčiau. Abigailė — iš tų, kurias reikia įkalbinėti. Jai kažkas nutiko, — pridūrė Bruksas. — Kažkas nutiko praeityje. Ji dar nepasirengusi apie tai pasakoti. Bet aš stengiuosi, kad pasipasakotų.

— Tai ji dar nesuprato, kad tu kasiesi tol, kol prisikasi, kaišiosi nosį, kol viską sužinosi, kol gausi tai, ko nori?

— Aš ją akinu meilumu ir žavesiu.

— Kaip manai, kiek ilgai visa tai truks?

— Dar kiek užgaišiu. Jai reikia pagalbos. Tik ji to nežino arba nėra pasirengusi tos pagalbos priimti. Dar nepasirengusi.

Rytą Abigailė praleido prie kompiuterio, su pasitenkinimu kurdama apsaugos sistemą vienai teisininkų firmai iš Ročesterio. Rezultatais ji ypač džiaugėsi, nes šį darbą buvo gavusi rekomendavus kitai institucijai ir buvo jį beprarandanti, kai vyresnis partneris ėmė spyriotis jai atsisakius susitikti asmeniškai.

Ji tikėjosi, kad ir jis, ir kiti partneriai bus daugiau nei patenkinti sukurta sistema ir pateiktais pasiūlymais. O jeigu ne? Pati pasirinko tokį darbą, pati už viską ir sumokės.

Norėdama leisti smegenims pailsėti ji nutarė padirbėti sode.

Prie pietinio namelio kampo Abigailė norėjo pasodinti gėlyną; ji buvo daug skaičiusi ir aiškinusis, kaip geriausiai tai padaryti. Lydima Berto ji susirinko visus įrankius ir susidėjo juos į karutį. Abigailė liko patenkinta pamačiusi, kaip sparčiai auga jau anksčiau darže pasėtos daržovės, užuodė saulėje įkaitusių prieskoninių žolių aromatą. Linksmai čiurleno upeliukas, jam pritardami čiulbėjo paukščiai. Vis gausiau lapojančiuose medžiuose šoko žvitrus vėjelis, tai šen, tai ten lyg puošnūs vaiduokliukai šmėkščiojo laukinės sedulos.

Kuoliukais ir virvėmis žymėdama būsimo gėlyno plotą Abigailė pasijuto išties laiminga. Tikrai laiminga. Ji džiaugėsi pavasariu, darbu, savo namais. Jautėsi laiminga turėdama Bruksą.

Ar kada nors anksčiau ji yra buvusi tikrai laiminga? Taip, tikrai buvo akimirkų, kai jautėsi esanti laiminga, na, bent jau vaikystėje ir vėliau, kai mokėsi Harvarde, net tada, kai viskas absoliučiai pasikeitė.

Tačiau ji neprisiminė, kad kada nors būtų jautusis štai taip. Ji nervinga. Bruksas buvo teisus kalbėdamas apie jos nervus; Abigailė net negalėjo pasakyti, ar jai smagu, kad jis neklysta. Vis dėlto, be nuolatinio nerimo, ji jautė ir kažin kokį lengvumą, bet vis dar nežinojo, kaip į jį reaguoti.

Įjungusi kultivatorių Abigailė niūniavo pritardama aparato burzgesiui, upeliuko čiurlenimui ir paukščių giesmėms. Ne, ji tikrai nežino, kaip reaguoti, bet, jeigu tik galėtų, visiems laikams sustabdytų tokias akimirkas ir užplūdusius jausmus.

Ji dirbo mėgstamą darbą — dirbo žemę; ši veikla jai patiko labiau, nei ji kada nors galėjo įsivaizduoti. Turėjo žmogų, kurį labai gerbė ir juo džiaugėsi labiau, nei kada nors galėjo įsivaizduoti, ir tas žmogus kartu pietaus, kalbėsis, juoksis, su ja bus.

Visa tai negali ilgai trukti, bet kokia prasmė iš anksto projektuoti ir jaustis nelaimingai?. Reikia stengtis tokias akimirkas sulaikyti, priminė sau berdama į dirvą komposto. Nors trumpam.

Ji vėl nurideno karutį į šiltnamį, mėgavosi riebios, drėgnos žemės kvapu, sudygusiomis gėlėmis, tvirtais, stipriais daržovių daigais; Abigailė rinkosi augalus, kurių buvo prisidaiginusi sumanytam gėlynui.

Geras, ramus fizinis darbas šiltą popietę. Ir šitai jai teikė laimės. Kas galėjo žinoti, kad turės tiek daug priežasčių jaustis laiminga?

Prieš pradėdama sodinti daigelius pagal planą, kurį buvo nusibraižiusi šaltais žiemos vakarais, ji keturis kartus suvaikščiojo į šiltnamį ir atgal, prie šono prisisegusi pistoletą, lydima šuns.

Darželyje sužydės raudonos lobelijos ir ežiuolės, saldžiai kvepiantys mėlyni raukšliai, maišyti su gracingais geltonaisiais šalavijais, vešliosios verbenos, žaviosios Naujosios Anglijos astros, elegantiškosios rytietiškos lelijos, prikaupiančios daug nektaro. Abigailė pasodins saulėgrąžų, piliarožių ir karpažolių, kad šios gėlės priviliotų suaugusius drugius, kurie ten sudės kiaušinėlius, kad išsiritę vikšrai turėtų kuo misti.

Ji dėliojo, perdėliojo, grupavo ir vėl pergrupavo daigelius, po truputį vis labiau krypdama nuo pirminio sumanymo, matematiško išdėstymo, kol galiausiai rado tinkamą variantą — ne tokį griežtą, daug malonesnį akiai.

Dėl visa ko ji mobiliuoju telefonu iš kelių skirtingų taškų nufotografavo darželį, tik tada paėmusi kastuvėlį iškasė pirmą duobutę.

Po valandos Abigailė atsistojo atokiau ir nužvelgė, kiek pavyko padaryti, o paskui nuėjo vidun atsinešti ledukų saulėje bręsti paliktai arbatai.

— Bus gražu, — pasakė ji Bertui. — Mes galėsime sėdėti verandoje ir stebėti drugelius. Man atrodo, kad gėlynas privilios ir kolibrių. Man labai patiks stebėti, kaip gėlės auga, žydi, kaip skraido drugeliai ir paukščiai. Bertai, mes jau pradedame įleisti šaknis. Kuo jos giliau įsišaknija, tuo labiau man jų norisi.

Abigailė užsimerkė ir atsuko veidą į saulę.

Oi, kaip jai patiko ore plevenantys garsai, sklandantys aromatai... Abigailei patiko darbo ir atokvėpio ritmas, kuriuo čia galėjo džiaugtis, patiko ramios ir užimtos akimirkos. Ji džiaugėsi jusdama prie kojų atsigulusio šuns kailio šilumą, šaltos arbatos skonį.

Ji myli Bruksą.

Staiga Abigailė atsimerkė.

Ne ne, tiesiog ji užsimiršo mėgaudamasi laimės akimirkomis, užsimiršo apimta euforijos, kad viskas susiklostė taip, kaip ir norėjo. Ir ji leido sau visa tai supinti su šįryt Brukso ištartais žodžiais, su jai skirtu žvilgsniu.

Veiksmas ir atoveiksmis, tarė ji sau. Daugiau nieko.

O kas, jei yra ir kažkas daugiau?

Suveikė Abigailės signalizacija; uždėjusi ranką ant pistoleto ji akimirksniu įsitempė.

Ji nelaukė jokių siuntų.

Abigailė nuskubėjo prie verandoje įrengto monitoriaus. Dar prieš pamatydama vairuotoją ji prisiminė mačiusi automobilį. Brukso motina — o, Dieve — ir dar dvi moterys.

Saulei sukant namelio link jos visos kalbėjosi ir juokėsi.

Abigailei nespėjus sumesti, ką daryti, automobilis įveikė paskutinį posūkį. Pastebėjusi Abigailę Saulė linksmai sutrimitavo automobilio signalu.

— Ei, sveika! — pravėrusi mašinos langą sušuko Saulė, trijulei dar neišvirtus lauk.

Priekyje sėdinti moteris turėtų būti Brukso sesuo, pamanė Abigailė. Odos spalva, kaulų struktūra, akių ir burnos forma per daug panaši, kad nebūtų genetiškai nulemta.

— Tik pažvelkit! Gėlių darželis.

— Taip. Sodinau šią popietę.

— Na, bus nuostabu, — tarė jai Saulė. — Jau užuodžiu mėlynąjį raukšlį! Automobilyje yra Platonas. Kaip manai, ar Bertas norėtų su juo susipažinti?

— Aš... manyčiau, kad norėtų.

— Mama taip nekantrauja supažindinti šunis, kad visai nesirūpina žmonėmis. Aš — Mija, Brukso sesuo, o čia mūsų vidurinioji sesuo Sibilė.

— Malonu su jumis susipažinti, — pralemeno Abigailė, kai abi moterys viena po kitos spaudė jai ranką.

— Šią dieną paskyrėme sau, — plačiai šypsodamasi kalbėjo Mija, ilgakojė moteris laumiškais tamsiai rudais plaukais. — Darbas, vaikai, vyrai... Šiandien leidome sau drauge papietauti, o dabar ketiname pavaikščioti po parduotuves.