Нора Робертс - Liudininkė

— Na, taip. Mes visi draugai.

— Kita tavo sesuo Sibilė gera ir švelni. O tu, man atrodo, panašus į abi seseris. Ir iš išvaizdos esate labai panašūs, ypač tu ir Mija.

— Ar Mija pasakojo tau apie mane kokių nors keistų istorijų?

— Ne, nors man būtų buvę įdomu. Man atrodo, kad ją labiau dominau aš. Mija sakė, kad kalbant apie moteris ar apie santykius su jomis... — Abigailė minutėlei nutilo sluoksniuodama mocarelos sūrio riekeles su pomidorų gabaliukais. — ... anksčiau tu daugiau žiūrėdavai į išvaizdą, nekreipdamas dėmesio, kas slypi giliau.

Bruksas žvelgė į ją kalbančią, dėliojančią ant lazanijos pomidorų raštą.

— Galiu lažintis, kad pakartojai pažodžiui.

— Perfrazuojant žodžiams galima suteikti kitokį atspalvį, net kitokią prasmę.

— Negaliu ginčytis.

— Ar tai — tiesa?

Bruksas pamąstė ir patraukė pečiais.

— Na, kai dabar pagalvoju, turbūt tiesa.

— Man tie žodžiai paglostė savimeilę, — ir dar bylojo apie naujus vėjus, kurių ji įpūtė tą rytą. Naujumo žavesys priblėso.

— Stebiuosi, kad stojus trims prieš vieną atsakymas buvo neigiamas.

— Jos matė, kad aš tikrai iki kaklo pasinėrusi į darbus darželyje. — Abigailė paėmė vyno taurę ir dabar jau atsigėrė. — Beje, tavo mama mane pakvietė į sekmadienį rengiamą improvizuotą iškylą su kepsniais jūsų kiemelyje.

Bruksas nusijuokė ir kilstelėjo taurę.

— Matai? Neigiamas atsakymas joms netiko.

Abigailė nebuvo apie tai pagalvojusi ir dabar suprato, kad Bruksas teisus.

— Tavo mama nekreipė dėmesio į mano savaime suprantamą atsisakymą vykti drauge. Pamaniau, būtų geriau parašyti jai mandagų atsiprašymo laiškelį dėl sekmadienio.

— Kodėl? Ji gamina puikias bulvių salotas.

— Sekmadienį turiu numačiusi įvairių darbų sode ir namuose.

— Višta.

— Net neabejoju, kad tavo mama nuostabiai kepa vištą, bet...

— Ne. Tu — višta, — Bruksas sukudakavo, o Abigailė pyktelėjusi dar labiau susiraukė.

— Nereikia taip nemandagiai.

— Kartais norint kalbėti atvirai tenka būti nemandagiam. Klausyk, tau tikrai nėra dėl ko nervintis — tik pabūsi kiemelyje, suvalgysi bulvių salotų. Bus linksma.

— Ne, nebus, nes negalėsiu laikytis numatytos dienotvarkės. Ir dar nežinau, kaip turėčiau elgtis iškyloje. Nežinau, kaip kalbėtis su visais tais žmonėmis, kurių nepažįstu arba tik šiek tiek pažįstu, kaip atremti jų smalsumą mano atžvilgiu; jie tikrai smalsaus, nes mes su tavimi mylėjomės.

— Taip, daug nežinomųjų, — nusprendė Bruksas, — bet aš tau padėsiu. Prieš tai galėčiau padėti sode ir pasitvarkyti namuose. Tau puikiai sekasi šnekučiuotis, bet aš būsiu šalia, kol pasijusi patogiai. Taip, gal jie ir smalsaus, bet visi jau iš anksto nusiteikę tau simpatizuoti, nes tu patinki man ir mano mamai. Be to, aš tau šį tą pažadėsiu.

Bruksas nutilo laukdamas, kol Abigailė pakels į jį akis.

— Ką pažadėsi?

— Pabūsi valandą ir, jei tau nepatiks, aš atsiprašysiu. Pasakysiu, kad man paskambino, kad turiu eiti, ir mes išeisim.

— Tu meluotum savo šeimai?

— Taip, galėčiau pameluoti. Jie suprastų, kad meluoju, ir mane pateisintų.

Štai ir viena iš komplikacijų, prisiėmus socialinius įsipareigojimus ir užmezgus asmeninius santykius, pamanė Abigailė.

— Man atrodo, kad geriausia viso to išvengti ir nusiųsti atsiprašymo raštelį.

— Ji atvažiuos tavęs ieškoti.

Abigailė vėl liovėsi pjausčiusi.

— Netiesa.

— Tikra tiesa, doktrina, mieloji. Ji pamanys, kad esi per drovi arba pernelyg užsispyrusi. Jeigu nuspręs, kad tu per drovi, ji tave motiniškai globos neišleisdama iš akių. Jei nutars, kad pernelyg užsispyrusi, tempte atitemps pas save.

— Nesu nei drovi, nei užsispyrusi.

— Tu ir tokia, ir tokia; ir dar — višta.

Abigailė tyčia nuleido ant lentelės peilį garsiau nei galėjo nuleisti.

— Nesuprantu, kam reikia mane įžeidinėti, kai gaminu tau maistą.

— Nepasakyčiau, kad „drovi“ arba „užsispyrusi“ yra įžeidimas. O tuo kudakuojančiu paukščiu gali pavirsti kiekvienas, priklausomai nuo aplinkybių.

— O kada tu juo pavirsti?

— Tu jau keiti temą, bet aš atsakysiu. Kai kas pusmetį einu pas odontologą pasitikrinti, kai pamatau plaukuotą vorą ir dainuodamas karaokę.

— Karaokė. Smagu.

— Tik ne tada, kai dainuoju aš. Na, patikėk manimi. Pabūk nors valandą. Juk per tą valandą tau nieko bloga nenutiks.

— Aš pagalvosiu.

— Ir gerai. Aš jau kartojuosi, bet tikrai labai gardžiai kvepia.

— Tikėkimės, šįvakar bus tyliau ir ramiau nei praėjusį.

Taip ir buvo, bet tik iki antros ryto.

Įsijungus signalizacijai Abigailė išsirito iš lovos ir dar nespėjusi kojomis paliesti grindų rankose jau laikė nuo naktinio stalelio pačiuptą pistoletą.

— Ramiai, — Brukso balsas buvo visai ramus. — Nurimk, Abigailė. Ir tu, — tarė jis šuniui, kuris tyliai urgzdamas jau sukosi Abigailei apie kojas.

— Kažkas atvažiuoja.

— Supratau. Ne, nedek šviesos. Jeigu kas nors turi piktų kėslų, bus geriau, jei nežinos, kad juos matom.

— Neatpažįstu automobilio, — nusisukusi į monitorių pasakė Abigailė.

— O aš atpažįstu. Šūdas. — Brukso atodūsis reiškė nuovargį, o ne apmaudą. — Tai Doilio Parsinso automobilis. Vadinasi, važiuoja Džastinas Bleikas, jo draugužis Čadas Kartraitas ir Doilis. Leisk apsimauti kelnes. Viskuo pasirūpinsiu.

— Automobilyje tik du žmonės.

Bruksas užsitempė kelnes, čiupo marškinius ir eidamas arčiau monitoriaus mėgino juos apsivilkti.

— Arba Čadui pakako sveiko proto likti namuose, arba paliko jį stebėti užnugario. Kadangi nemanau, kad jiems šautų tokia puiki mintis, sakyčiau, Čadas pats nutarė nedalyvauti vakarėlyje.

Bruksas uždėjo tvirtą ranką jai ant peties.

— Abigailė, jie čia ne dėl tavęs. Nurimk.

— Nenurimsiu, kol kažkas brazdinsis po mano asmenines valdas antrą valandą ryto. Neprotinga tikėtis, kad nurimčiau.

— Gerai pasakyta, — Bruksas paėmė jos rankas ir švelniai paglostė. — Aš tik noriu pasakyti, kad dabar jie nori man pakenkti. Man, o ne tau. Labiausiai tikėtina, kad jie čia atslinko — matai, jie suka tolėliau nuo namo supjaustyti mano automobilio padangas, o gal dažais užpurkšti kokių nors šlykščių žodžių. Jie įsivaizduoja, kad rytą būsiu nemaloniai nustebintas. Jėzau, jie abu apsikvaišinę, kaip karšto oro pripūsti balionai.

— Jeigu jie paveikti kvaišalų, vargu ar elgsis racionaliai.

— Ar apsikvaišinęs, ar blaivas, Džastinas niekada nebus racionalus.

Ši Džastino kelionė Bruksui buvo tarsi ženklas, kad bernioko negalia progresuoja kaip Tibalo atveju.

Stebėdamas automobilį Bruksas sagstėsi marškinius.

— Eik ir paskambink pagalbos telefonu. Šiąnakt budi Ešas. Tik nupasakok jam visą padėtį. O aš eisiu pažiūrėti.

Bruksas apsiavė batus, jei kartais reikėtų juos vytis, prisisegė ginklą.

— Judu su Bertu likite viduj.

— Manęs nereikia ginti nuo poros chuliganų; nenoriu.

— Abigailė, policininko ženklelį turiu tik aš, — pareiškė Bruksas tokiu tonu, kad niekam neturėtų kilti jokių abejonių. — Ir jie čia atvažiavo susidoroti ne su kuo kitu, o su manimi. Nėra prasmės nukreipti jų pyktį į tave. Paskambink ir lauk manęs.

Bruksas neskubėdamas nulipo laiptais; lauke plieskė apsaugos sistemos lempos. Suėmimas bus aiškesnis ir operatyvesnis, jei užklups juos ką nors darančius arba ketinančius padaryti, o ne tyliai sliūkinančius ir besistengiančius užgniaužti girtų ar apsikvaišinusių juoką.