Нора Робертс - Liudininkė

— Eik ir nusiprausk. O aš pašildysiu lazaniją ir papilstysiu vyno. Kaip matau, šiandien dirbai daugiau nei aš. Duok, — jis paėmė iš Abigailės gėles, — pamerksiu. Kas yra? — paklausė Bruksas pamatęs įbestą Abigailės žvilgsnį.

— Nieko. Aš... aš ilgai neužtruksiu.

Nelabai žino, ką jai daryti, padarė išvadą Bruksas; jis pasiūlė tik menkutę pagalbą, bet ji ją priėmė, svarstė jis jau namelyje pildamas į vazą vandenį. Ir nesiginčijo, neišsisukinėjo. Tai — žingsnis į priekį.

Bruksas pastatė vazą ant stalo numanydamas, kad puokštę Abigailė susidėlios vėliau, kai jis išeis. Tada įjungė orkaitę, nustatė neaukštą temperatūrą ir įkišo keptuvą su lazanija.

Iš verandos jis atsinešė vyną ir dvi taures; pripildęs abi taures jis nusinešė savąją į priebutį ir atsirėmęs į medinę koloną įsižiūrėjo į Abigailės gėles.

Bruksas gana gerai išmanė sodininkystę, kad suprastų, kiek laiko ji sugaišo sodindama gėlyną. Iškart pastebėjo, kaip puikiai parinktos spalvos, gėlių dydžiai ir formos.

Ir jis gana gerai pažinojo žmones, kad suvoktų, jog gėlyno sodinimas — dar vienas savininkiškumo ženklas, dar viena pastanga įsikurti. Tai jos vieta, sutvarkyta taip, kaip jai norisi.

Geras ženklas.

Abigailei išėjus į priebutį, Bruksas atsigręžė. Drėgnų plaukų garbanėlės buvo apkibusios Abigailės veidą, ji pati kvepėjo gaiviai kaip pavasaris.

— Tai pirmasis mano pavasaris grįžus į Ozarką, — pasakė Bruksas tiesdamas jai vyno taurę. — Matau, kaip viskas atgyja. Vis labiau žaliuoja kalnai, sprogsta lauko gėlės, šniokščia upės. Šviesa, šešėliai, saulė, nutvieskusi javų želmenis. Viskas vėl šviežia, vėl naujas ciklas. Ir žinau, kad nenorėčiau būti niekur kitur. Čia ir vėl mano namai. Ir visada bus.

— Ir aš taip jaučiuosi. Pirmą kartą taip pasijutau. Man patinka.

— Tai gerai. Žiūriu į tave, Abigailė, uodžiu pavasarį, jau žydinčias ar žydėjimo laukiančias tavo gėles, į tokias rimtas, tokias velniškai gražias tavo akis ir jaučiu tą patį. Niekur kitur. Su niekuo kitu.

— Neišmanau, kaip man reaguoti į jausmus, kuriuos man sukeli. Bijau pagalvoti, kaip gyvensiu, jei viskas pasikeis ir daugiau niekada taip nesijausiu.

— Ir kokius aš tau sukeliu jausmus?

— Jaučiuosi laiminga. Tokia laiminga... Ir išsigandusi, sutrikusi...

— Stengsimės, kad būtum laiminga, kol nurimsi ir atsipalaiduosi.

Abigailė padėjo vyno taurę ir priėjo prie Brukso.

— Gali būti, kad nenurimsiu niekada.

— Bet į priebutį išėjai nepasiėmusi pistoleto.

— Tu turi ginklą.

Bruksas nusišypsojo įsikniaubęs jai į plaukus.

— Vadinasi, jau gerai. Tu manimi pasitiki, ir tai — gera pradžia. Abigailė nebesusivokė, nebegalėjo analizuoti užplūdusių jausmų.

— Galime prisėsti ant laiptelių, ir tu papasakosi, kas nutiko šįryt.

— Galime, — Bruksas atlošė jos galvą ir švelniai pabučiavo. — Nes man sekėsi gerai.

19

Bruksas dėstė savo įspūdžius, kol ėmė ilgėti šešėliai, kol naujasis Abigailės gėlynas sudrėko nuo įjungtų purkštuvų dušo.

Abigailę visada traukė teisė, nuodugnus procesas, nelogiški ir dažnai šališki žingsniai, kurių neišvengiama siekiant laikytis taisyklių, kodeksų ir procedūrų. Jai teisingumas atrodė visiškai aiškus, bet teisingumo ieškanti ir jį užtikrinanti teisė — miglota ir slidi.

— Nesuprantu, kodėl juos reikia paleisti tik todėl, kad turi pinigų.

— Kol neįrodyta jų kaltė, jie nekalti.

— Bet juk jie kalti, — neatlyžo Abigailė. — Ir tai įrodyta. Jie išsinuomojo kambarį ir jį nuniokojo. Džastinas Bleikas užpuolė tavo draugą liudininkų akivaizdoje.

— Jie turi teisę į laisvę iki teismo.

Abigailė papurtė galvą.

— Bet dabar jie gali papirkti liudininkus arba grasinti liudininkams ir kitiems, susijusiems su byla, jie gali pabėgti arba tyčia vilkinti bylą. Tavo draugai daug prarado, o žmonės, kurie dėl to kalti, gali toliau sau gyventi ir užsiimti savais reikalais. Teisinė sistema labai netobula.

— Gal ir taip, bet be jos — chaosas.

Iš savo patirties Abigailė galėjo pasakyti, kad chaosas prasideda būtent dėl tam tikros teisinės sistemos.

— Padariniai, bausmė, teisingumas turėtų sietis su skuba ir pastovumu; neturėtų būti jokių galimybių išsipirkti, apsistatyti gudriais advokatais ar sulaukti nelogiškų sprendimų.

— Turbūt ne vienas apie tai susimąsto.

Suraukusi kaktą Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Tu suiminėji įstatymus pažeidusius žmones. Suimdamas žinai, kad jie pažeidė įstatymą. Turėtum pykti, niršti žinodamas, kad kai kurie iš jų gali rasti kokią nors įstatymo skylę ar dėl kieno nors įsikišimo likti nenubausti.

— Jau geriau matyti, kaip kaltas žmogus lieka nenubaustas, negu kaip nekaltas sėda į kalėjimą. Kartais būna dėl ko laužyti įstatymus. Aš nekalbu apie tuos tris šiknius; kalbu apskritai.

Akivaizdžiai atsipalaidavęs Bruksas ištiesė kojas ir pėda paglostė Bertą.

— Ne visada būna tik juoda ir balta, teisinga ir neteisinga. Jeigu neatsižvelgsi į atspalvius ir įvairiausias aplinkybes, teisingumo nepasieksi.

— Ir tu manai, — Abigailei sugniaužė skrandį, — kad gali būti priežasčių pažeisti įstatymą.

— Aišku, kad gali. Savigyna, kitų gynimas. Ar tiesiog paprasčiausias greičio viršijimas. Gimdo tavo žmona? Aš tikrai neskirsiu baudos už tai, kad važiuodamas į ligoninę viršiji leistiną greitį.

— Tu atsižvelgtum į susiklosčiusias aplinkybes.

— Žinoma. Kai dar patruliavau, mus iškvietė dėl užpuolimo. Vienas vyriokas nuėjo į barą ir pridaužė savo dėdę. Pavadinkime jį dėde Hariu. Taigi turėjome suimti tą vyrioką už užpuolimą, bet išaiškėjo, kad dėdė Haris blogai elgėsi su dvylikamete to vyrioko dukra. Taip, jam reikėjo kreiptis į policiją ir Vaiko teisių tarnybą, bet ar jis neteisingai pasielgė sugurindamas dėdei Hariui nosį? Nemanau. Privalu matyti visumą, pasverti visas aplinkybes. Tą ir turėtų daryti teismai.

— Viskas priklauso nuo požiūrio, — sumurmėjo Abigailė.

— Taip, nuo požiūrio, — Bruksas nuvedė pirštu jai per alkūnę. — O tu ar esi pažeidusi įstatymą, Abigailė?

Ji suprato, kad tai durys, pro kurias Bruksas kviečia ją užeiti. Bet kas bus, jei tos durys užsitrenks jai už nugaros?

— Niekada nebuvau bausta už greičio viršijimą, bet esu važiavusi greičiau nei leidžiama. Einu pažiūrėti lazanijos.

Kai po kelių minučių pas ją nuėjo Bruksas, Abigailė stovėjo prie stalo ir pjaustė pomidorus.

— Iš šiltnamio atsinešiau kelis pomidorus ir bazilikų.

— Netinginiavai.

— Man patinka darbuotis. Anksčiau nei buvau planavusi baigiau darbą pagal sutartį, todėl atlyginau sau darbu darželyje. Ir dar turėjau svečių.

— Tikrai?

— Buvo tavo mama ir seserys.

Bruksas kone perpylė jos vyno taurę.

— Pakartok?

— Jos važiavo pro šalį. Tavo mama sakė, kad visa moteriška jų kompanija maloniai papietavo ir ketino važiuoti apsipirkti, o paskui — išgerti po kokteilį. Jos kvietė ir mane.

— Ahaaa.

— Mija paaiškino, kad iš tikrųjų jos atvažiavo apžiūrėti manęs. Man patiko jos atvirumas, nors kartais truputį nervino.

Bruksas neva nusijuokė.

— Taip, ji tokia.

— Jos vežėsi ir Platoną. Bertui patiko su juo žaisti.

— Neabejoju.

— Daug juokėsi.

— Bertas ir Platonas?

— Ne, — dabar jau nusijuokė Abigailė. — Tavo mama ir seserys. Jos atrodė labai laimingos. Jos atrodė kaip draugės, ne tik kaip giminės.