Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

Jis buvo bjaurulis. Tikras .

Vaikino veidas buvo visai nepanašus į gražuolių, apsimetusių storuliais su didelėmis nosimis ir žvairomis akimis. Jis skyrėsi ne tik veido bruožais, o viskuo, tartum būtų sutvertas iš kitos substancijos. Talė, turėdama tobulą gražuolės regą, per kelias akimirkas pastebėjo visas poras, netvarkingai susiraičiusius plaukus, šiurkščius veido netobulumus. Nuo šių netobulumų – paauglio pūkelių ant barzdos, nesutvarkytų dantų, bėrimų kaktoje, kurie klykte klykė apie ligą, – Talei pašiurpo oda. Ji norėjo pasitraukti, atsiriboti nuo šio nelaimingo nešvaraus vaikino ir nesveiko jo bjaurumo .

Tačiau netikėtai prisiminė jo vardą…

– Krojus? – paklausė ji.

Kritimas

– Vėliau, Tale, – atsakė Krojus ir vėl užsimaukšlino kaukę.

Vaikinas staigiu judesiu atidarė duris. Į laiptinę atplūdo pokylio triukšmas, o Krojus pilko šilko kostiumu išnyko minioje.

Durys užsivėrė, ir Talė liko stovėti, iš nuostabos ji nepajėgė pajudėti. Miglotai prisiminė ne tik seną megztinį, bet ir visa, kas buvo susiję su bjauruliais: tikrovėje Krojaus veidas buvo kur kas bjauresnis nei Talės prisiminimuose apie Dūmus. Jo kreiva šypsena, vangus žvilgsnis, suprakaitavusi oda, nusėta raudonomis dėmėmis ten, kur kaukė buvo prigludusi prie veido…

Durys užsitrenkė, ir Talė išgirdo besiartinančius žingsnius. Tikri ypatingieji agentai lipo į viršų, ir merginos galvoje pirmąkart šmėstelėjo aiški mintis.

Bėgti .

Ji atidarė duris ir nėrė į minią.

Kaip tik tuo metu iš lifto išgužėjo puotautojų būrys, ir Talė prasibrovė pro gamtos mylėtojų grupelę, pasipuošusią trapiais geltonais ir raudonais paskutinių rudens dienų lapais. Jai šiaip taip pavyko išsilaikyti ant kojų – grindys buvo lipnios nuo išpilto šampano. Talė dar spėjo pamatyti šmėstelint pilko šilko kostiumą.

Krojus lėkė balkono, kuriame būriavosi nusikaltėliai, link.

Mergina puolė jam iš paskos. Talė nenorėjo, kad jos kažkas tykotų, keltų siaubą per vakarėlius, jauktų prisiminimus tuo metu, kai ji privalo būti burbulinga. Ji turi pasivyti Krojų ir liepti daugiau niekada jos nepersekioti.

Tai ne Bjaurulių Miestas ir ne Dūmai – Krojus neturi teisės čia būti. Jam nevalia išnirti iš bjaurios Talės praeities.

Be to, buvo dar viena priežastis, dėl kurios Talė pabėgo: ypatingieji agentai. Vos tik juos išvydus, įsitempė visos Talės ląstelės. Nežmogiškas ypatingųjų greitis kėlė Talei pasibjaurėjimą, tarsi ji būtų stebėjusi lėkšte ropojančius tarakonus. Galbūt Krojaus judesiai buvo kiek neįprasti, jo Dūmuose įgytas pasitikėjimas savimi trikdė ją naujųjų gražuolių vakarėlyje, bet ypatingieji agentai – tai visai kita žmonių rūšis.

Įbėgusi į balkoną Talė dar spėjo pamatyti, kaip Krojus, pavojingai mojuodamas rankomis, užšoka ant turėklų. Tada vaikinas atgavo pusiausvyrą, sulenkė kelius ir atsispyręs nėrė į tamsą.

Pribėgusi Talė pasilenkė per turėklus. Krojaus nebuvo matyti, jį prarijo juoduma. Netrukus vaikinas vėl pasirodė – jis lėkė aukštyn kojomis. Krojus kilojosi aukštyn žemyn ir sklendė upės link, o jo pilko šilko kostiumas švytėjo nuo fejerverkų blyksnių.

Zeinas atsistojo greta Talės ir pažvelgė žemyn.

– Hm, kvietime nebuvo parašyta, kad reikia turėti tąsiąsias striukes, – sumurmėjo. – Kas jis, Tale?

Talė žiojosi atsakyti, bet tuo metu užkaukė sirena.

Apsigręžusi ji pamatė, kad vakarėlio dalyviai prasiskiria. Pro laiptinės duris pasipylę ypatingieji agentai brovėsi pro sutrikusius naujuosius gražuolius. Jų nuožmūs veidai, kaip ir bjaurus Krojaus veidas, nė kiek nepriminė karnavalo kaukių, priešingai, kėlė siaubą. Nuo vilkiškų akių Talei kūnu perbėgo šiurpas, o matant, kaip jie tikslingai ir klastūniškai, tarsi medžiojančios katės, braunasi per minią, kilo nesuvaldomas noras bėgti.

Kitame balkono gale Talė pamatė prie turėklų stovintį Perisą; šis spektaklis jį suglumino. Bengališkosios ugnys ant vaikino kostiumo baigė gesti, bet tąsiosios striukės apykaklėje ryškiai degė žalia lemputė.

Talė ėmė brautis prie Periso pro kitus nusikaltėlius, pakeliui vertindama atstumą ir svarstydama, kada derėtų šokti. Staiga jai viskas tapo aišku, tarsi Krojaus bjaurumas ir nuožmiai gražūs ypatingieji būtų pašalinę kažkokią uždangą, skyrusią ją nuo realaus pasaulio. Viskas tarytum nušvito, detalės tapo tokios ryškios, kad Talė net prisimerkė, tarsi lėktų prieš ledinį vėją.

Ji kaip tik laiku spėjo atsitrenkti į Perisą ir apsikabinti vaikiną per pečius. Nuo smūgio jie abu šoktelėjo į viršų, perskriejo per balkono turėklus ir prasmego tamsoje. Periso kostiumas paskutinį kartą ryškiai plykstelėjo ore, šaltos tarsi snaigės bengališkųjų ugnių žiežirbos atšoko Talei nuo veido ir užgeso vėjyje.

Perisas ir klykė, ir juokėsi, tarsi kęsdamas bjaurų, bet žvalinantį pokštą – panašiai būna, kai ant galvos užpilama šalto vandens.

Pusiaukelėje Talės galvoje šmėstelėjo mintis: o kaip tada, jei tąsioji striukė nepajėgs išlaikyti jų abiejų.

Ji dar tvirčiau įsikibo į vaikiną ir išgirdo, kaip, įsijungus pakėlėjams, sukriokia Perisas. Tąsioji striukė timptelėjo vaikiną aukštyn ir vos neišnarino Talei pečių. Kelias savaites padirbėjus fizinį darbą Dūmuose, jos raumenys vis dar buvo tvirti – jei jie ir pakito per operaciją, tai tik į gera, buvo sutvirtinti, ir vis dėlto kai striukė staiga sumažino jų kritimo greitį, Talė vos pajėgė išsilaikyti įsikibusi į draugą. Merginos rankos nuslydo žemyn ir apsivijo Perisui juosmenį, o pirštai mėšlungiškai įsikibo į striukės dirželius.

Kai jaunuoliai stabtelėjo apačioje ir Talė kojomis palietė žemę, ji paleido Perisą. Vaikinas vėl šovė aukštyn ir keliu smogė Talei į antakį. Ji susvirduliavo, prarado pusiausvyrą ir nuvirto į čežančių lapų krūvą.

Kurį laiką Talė gulėjo nejudėdama. Lapų krūva kvepėjo žeme ir puvėsiais, tarytum būtų sena ir pavargusi. Kažkas įkrito į akį, ir mergina sumirksėjo. Galbūt pradėjo lyti.

Mirksėdama ir gaudydama kvapą ji pažvelgė į linksmybių bokštą ir tolumoje skrendančius oro balionus. Talei pavyko įžiūrėti kelias žmogystas, žvelgiančias žemyn iš dešimto aukšto balkono. Mergina svarstė, ar tarp jų yra ypatingųjų agentų.

Periso niekur nebuvo matyti. Talė prisiminė, kaip šokinėdavo su tąsiąja striuke būdama bjaurulė ir kad striukė ją nešdavo šlaitu žemyn. Perisas tikriausiai nusileido prie upės – ten, kur ir Krojus.

Krojus. Talė norėjo jam kažką pasakyti…

Mergina vargais negalais atsistojo ir atsisuko į upę. Galva kiek sukosi, bet aiškumas, atsiradęs, kai metėsi iš balkono, neišblėso. Danguje išsiskleidė fejerverkas, išryškindamas medžių šešėlius, ir širdis jai ėmė daužytis. Rausvoje šviesoje buvo aiškiai matyti kiekvienas žolės stiebelis.

Viskas buvo labai tikra: pasišlykštėjimas bjauriu Krojaus veidu, ypatingųjų agentų baimė, Talę supantys kontūrai ir kvapai. Tarsi kažkas nuo akių būtų nuplėšęs ploną plastikinę plėvelę ir pasaulis tapęs itin ryškus.

Talė pasileido bėgti nuo kalvos, lyg veidrodis spindinčios upės ir tamsoje skendinčio Bjaurulių Miesto link.

– Krojau! – sušuko ji.

Rausva gėlė danguje užgeso, ir tamsoje Talė užkliuvo už susiraizgiusių seno medžio šaknų. Ji susvirduliavo ir sustojo.

Kažkas sklandė tamsoje.

– Krojau?

Nuo fejerverkų Talei prieš akis tebešokčiojo žali taškučiai.

– Vadinasi, nepasiduodi?

Vaikinas stovėjo ant orlentės per metrą nuo žemės, plačiai išsižergęs, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jis neatrodė sutrikęs. Pilko šilko kostiumą buvo pakeitęs juodais tarsi degutas drabužiais, o nuožmiojo gražuolio kaukę nusimetęs. Už jo sklandė dar dvi juodai apsirengusios žmogystos – nervingai besidairantys jaunesnieji bjauruliai bendrabučio uniformomis.