Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

– Palauk, kol mus pamatys kiti nusikaltėliai, – guodė draugę Šėja. – Jie tikrai supras.

Ketveriukė prasibrovė pro minią ir įsimaišė tarp įvairiausiais kostiumais vilkinčių puotos dalyvių. Čia Talė išvydo sniego žmones, karius, žaidimų personažus ir visą Gražuolių komitetą, jo mokslininkai rankose turėjo veidų matavimo prietaisus. Visur šmirinėjo istoriniai personažai, vilkintys neįtikėtiniausius kostiumus iš viso pasaulio. Tai Talei priminė, kaip skirtingai visi atrodė, kai Žemėje buvo per daug žmonių. Daugelis vyresnių naujųjų gražuolių vilkėjo šiuolaikiniais gydytojų, prižiūrėtojų, statybininkų ar politikų kostiumais, bylojančiais, ką tie žmonės nori dirbti, kai bus atlikta dar viena operacija ir jie taps vidutinės trukmės gražuoliais. Grupelė gaisrininkų juokais mėgino užgesinti Perisą su Faustu, tačiau tik suerzino vaikinus.

– Kur jie? – be paliovos klausinėjo Šėja, bet akmeninės sienos tylėjo. – Čia viskas taip senoviška. Kaip žmonės gali šičia gyventi?

– Manau, jie naudojasi nešiojamaisiais telefonais, – paaiškino Faustas. – Mums taip pat reikėjo tokį įsigyti.

Valentino rūmuose negalėjai pasikalbėti su čia nesančiais tiesiog šito garsiai paprašęs – patalpos buvo senos ir nebylios, tad jauteisi lyg lauke. Talė palietė delnu sieną ir mėgavosi senų akmenų vėsa. Akmenys jai priminė tyrus, laukinius, tylius ir nekintančius. Tiesą sakant, Talė visai netroško rasti kitų nusikaltėlių; jie apžiūrinės ją ir spėlios, kaip balsuoti.

Bičiuliai klaidžiojo sausakimšais koridoriais, kaišiojo galvas į sales, prisigrūdusias senųjų laikų astronautų ir tyrinėtojų. Talė suskaičiavo penkias Kleopatras ir dvi Lilianas Rasel. Čia buvo net keli Rudolfai Valentinai; paaiškėjo, kad rūmai pavadinti rūdžių laikų natūralaus gražuolio vardu.

Dalis svečių vilkėjo sportininkų komandos kostiumais ir, remdamiesi ledo ritulio lazdomis, svirdinėjo važinėdami skraidriedučiais; čia buvo ir sergančių šunyčių kaukių su plastikinėmis kūginėmis apykaklėmis. Visur šmižinėjo „vabzdžių“ spiečiai. „Vabzdžiai“ kažką pliauškė vienas su kitu naudodamiesi sąsajos žiedais. Jie turėjo po oda implantuotas antenas, todėl galėjo susikalbėti bet kur, net tarp nebylių Valentino rūmų sienų. Kitos grupės tyčiojosi iš „vabzdžių“, mat vaikštinėti jie drįsdavo tik susibūrę į grupes. Šių grupių nariai vilkėjo musių kostiumais, jų akys buvo didelės ir išsprogusios, tad bent jau derėjo su kostiumais.

Tarp kostiumuotų puotautojų kitų nusikaltėlių nebuvo matyti, ir Talė ėmė spėlioti, ar jie apskritai atėjo į pobūvį už ją balsuoti. Merginą net ėmė kamuoti paranoja, jai regėjosi, kad vienas vakarėlio dalyvis, tūnantis šešėlyje arba šmėkščiojantis minioje, vis žvilgčioja į ją. Tačiau vos Talė atsigręždavo, pilko šilko kostiumu vilkintis puotautojas kaipmat pranykdavo.

Talė negalėjo suprasti, ar tai vaikinas, ar mergina. Žmogysta buvo su kauke, kraupoka, bet savotiškai gražia. Blausioje mirkčiojančioje pobūvių salės šviesoje pro kaukės plyšius žvelgė nuožmios spindinčios vilko akys. Plastikinis veidas kėlė Talei kažkokius prisiminimus, jie buvo skausmingi, bet mergina ne iš karto suvokė, ką kostiumas vaizduoja.

Ir staiga ji suprato – tai Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agento kaukė.

Prisiminusi ypatingųjų agentų pilko šilko kombinezonus ir nuožmius veidus, Talė atsišliejo į vėsią akmeninę sieną. Nuo šio vaizdo ėmė svaigti galva. Taip atsitikdavo visada, kai tik pagalvodavo apie tyruose praleistas dienas.

Regėjosi visiškai nelogiška išvysti ypatingojo agento kostiumą čia, Naujųjų Gražuolių Mieste. Vargu ar dar kas nors, išskyrus Talę ir Šėją, buvo matęs ypatingąjį agentą. Daugumai visa tai tebuvo gandai, miesto legendos, žmonės, kuriuos galėjai kaltinti, jei atsitikdavo kas nors neįprasta. Ypatingieji stropiai slapstėsi. Jų, kaip ir rūdžių laikų karių bei šnipų, uždavinys buvo apsaugoti miestą nuo išorinių grėsmių, ir tiktai tikri nusikaltėliai, tokie kaip Talė Jangblad, regėjo juos savo akimis.

Tačiau kažkas labai sėkmingai pasirinko būtent šį kostiumą. Juo vilkintis nepažįstamasis turėjo būti pats matęs ypatingąjį agentą. Bet kodėl toji žmogysta persekioja Talę? Kai tik Talė atsigręždavo, tuoj sugaudavo jos žvilgsnį. Žmogystos judesiai buvo siaubingai, grobuoniškai grakštūs, Talė gerai prisiminė, kaip agentai vaikėsi ją Dūmų griuvėsiuose ir vėliau, tą baisiąją dieną, kai atvyko ketindami grąžinti ją į miestą.

Talė papurtė galvą. Mintys apie tuos laikus visada sukeldavo nemalonius prisiminimus, o jie čia visai nederėjo. Juk ypatingieji jau nebepersekioja Talės. Ir kodėl turėtų? Agentai ją išgelbėjo , kai Talė buvo išvykusi iš miesto ieškoti Šėjos, jie grąžino Talę namo. Pagalvojus apie ypatinguosius, merginai visada imdavo svaigti galva, bet tik todėl, kad jų nuožmūs veidai buvo sukurti gąsdinti, panašiai kaip paprastų gražuolių veidai sukurti kelti malonumą.

Galbūt toji žmogysta visai jos nepersekioja; gal čia ne vienas žmogus, o kokia nors vienodai apsirengusių žmonių grupė, išsisklaidžiusi tarp besilinksminančiųjų, ir todėl Talei atrodo, kad kažkas jos tyko. Ši mintis išties guodė.

Talė pasivijo bičiulius ir ėmė pokštauti, visi drauge leidosi ieškoti kitų nusikaltėlių. Bet stebėdama šešėliuose tūnančius žmones mergina palengva įsitikino, kad čia ne grupė. Ji matė tą pačią žmogystą, su niekuo nesikalbančią, tik tyliai tykojančią. Ir šis kaukėtas žmogus labai grakščiai judėjo…

Talė paliepė sau nusiraminti. Ypatingųjų aplinkybių skyrius neturi jokio pagrindo jos sekti. Be to, nelogiška, kad ypatingasis atvyktų į karnavalą apsivilkęs ypatingojo kostiumą.

Talė net nusišaipė iš savęs. Tai tikriausiai pokštauja kuris nors kitas nusikaltėlis, kuris šimtus kartų girdėjo Talės ir Šėjos pasakojimus ir žino apie Ypatingųjų aplinkybių skyrių. Jei taip yra iš tiesų, būtų kvaila pamesti galvą visų akivaizdoje. Geriau apskritai nekreipti dėmesio į apsimetėlį ypatingąjį agentą.

Talė pažvelgė į savo kostiumą ir susimąstė, ar tik ne dėl dūmiečių aprangos pasidarė tokia dirgli. Šėja teisi: seno rankomis megzto megztinio kvapas sužadino prisiminimus apie tuos laikus, kai ji gyveno ne mieste, kai dienomis reikėdavo alinamai dirbti, o naktimis šildytis prie laužo; Talė vėl prisiminė senstančių bjaurulių veidus, kartais, išvydusi juos sapne, ji pabusdavo nuo savo riksmo.

Gyvenimas Dūmuose visiškai sujaukė Talei protą.

Niekas iš bičiulių apie žmogystą neužsiminė. Gal jie visi kartu nusprendė pasityčioti iš Talės? Faustas vis krimtosi, kad jo bengališkosios ugnys gali sudegti anksčiau, nei jas pamatys kiti nusikaltėliai.

– Patikrinkime, ar jų nėra kuriame nors bokšte, – pasiūlė vaikinas.

– Bent jau galėsime su jais susisiekti iš tikro pastato, – pritarė Perisas.

Šėja prunkštelėjo ir patraukė prie artimiausių durų.

– Sutinku su viskuo, kad tik ištrūktume iš šios nelemtos akmenų krūvos.

Kiti šventės dalyviai taip pat išėjo į lauką, tad puota išplito už senovinių akmeninių sienų. Šėja prasibrovė pro puotautojus su bičių avilius vaizduojančiais perukais ir bičių spiečiais (iš tiesų tai buvo aplink galvą besisukiojantys geltonai ir juodai nudažyti mikropakėlėjai) ir, ilgai nesvarstydama, nusivedė bičiulius prie vieno iš linksmybių bokštų.

– Jos ne taip dūzgia, – supeikė Faustas, bet Talė matė, kad bitės vaikinui padarė įspūdį. Bengališkosios ugnys Fausto plaukuose ėmė gesti, ir kiti šventės dalyviai nebegalėjo suprasti, ką jo kostiumas vaizduoja.