Скотт Вестерфельд: Gražūs: pažink savo veidą

Atsidūręs linksmybių bokšte, Perisas susisiekė su Zeinu, ir tas pasakė, kad nusikaltėliai susirinkę kaip tik ant šio bokšto.

– Puikiai atspėjai, Šėja.

Ketveriukė susigrūdo į liftą; čia jau tūnojo chirurgas, trilobitas1 ir du girti ledo ritulininkai, nepajėgiantys pastovėti ant skraidpačiūžų.

– Nebūk tokia įsitempusi, Tale-va, – subarė Šėja, spausdama draugei petį. – Tave priims be jokio vargo. Tu Zeinui patinki.

Talė prisivertė nusišypsoti; įdomu, ar draugė sako tiesą? Zeinas be paliovos ją kamantinėjo apie tuos laikus, kai buvo bjaurulė, bet jis kvotė ir visus kitus, auksu tviskančiomis akimis godžiai rydamas nusikaltėlių pasakojimus. Ar jis iš tiesų galvoja, kad Talė Jangblad ypatinga?

Viena aišku – kažkas taip išties manė, nes užsiveriant lifto durims Talė pastebėjo minioje šmėstelint šilko drabužiais apsitaisiusią žmogystą.

1 Iškastinis nariuotakojis gyvūnas. – Čia ir toliau vert. past.

Pasalūnas

Dauguma nusikaltėlių vaidino medkirčius, jie buvo apsigobę languotomis vilnonėmis skaromis, groteskiškai pasididinę raumenis, rankose laikė didžiulius netikrus grandininius pjūklus ir šampano taures. Čia taip pat buvo mėsininkų, keli tabako gamintojai, sukantys netikras cigaretes, ir korikas, ant peties užsimetęs ilgą virvę su kilpa. Zeinas, kuris gerai išmanė istoriją, atrodė kaip kažkurio diktatoriaus padėjėjas. Jo kostiumas nebuvo nemadingas – vaikinas vilkėjo aptemptais juodais drabužiais, ant rankos buvo užsirišęs puošnų raudoną raištį.

Visi šaipėsi iš Periso kostiumo ir mėgino vėl uždegti Faustą, bet tik nusvilino vaikinui plaukus ir kaipmat pasklido bjaurus dvokas. Nusikaltėliai ne iškart suprato, ką vaizduoja Talės ir Šėjos kostiumai, bet netrukus apsupo merginas, kad paliestų šiurkštų rankų darbo megztinį, klausinėjo, ar tas pluoštas nesukelia niežulio. (Megztinis graužė, bet Talė papurtė galvą.)

Šėja atsistojo šalia Zeino ir atkreipė vaikino dėmesį į savo akis, pagražintas per operaciją.

– Ar jos puošnios? – paklausė Šėja.

– Vertinu penkiasdešimčia milihelenų, – atsakė Zeinas.

Niekas nieko nesuprato.

– Milihelenas – tai toks grožio kiekis, kurio pakanka paleisti lygiai vieną laivą, – paaiškino Zeinas, ir visi vyresnieji nusikaltėliai nusijuokė. – Penkiasdešimt – gana geras įvertinimas.

Šėja nusišypsojo, jos veidas nuo Zeino pagyrimo nukaito tarsi nuo šampano.

Talė stengėsi atrodyti burbulinga, bet kai pagalvodavo apie pasalūną ypatingojo agento kostiumu, imdavo svaigti galva. Netrukus ji pabėgo iš pobūvio į bokšto balkoną įkvėpti gaivaus vėsaus oro.

Keli prie bokšto pririšti oro balionai sklandė danguje tarsi juodi mėnuliai. Keliautojai, sėdintys balionuose, laidė fejerverkus vieni į kitus ir juokėsi stebėdami, kaip tamsoje triukšmingai skrieja šaltos ugnys. Tada vienas balionas pradėjo kilti, jo degiklio keliamas triukšmas buvo girdėti net per pokylio šurmulį, o atrišta virvė plakėsi į bokštą. Menkutės liepsnos genamas balionas pakilo ir išnyko tamsoje. Talei dingtelėjo, kad ir ji būtų išnykusi kaip tas balionas, jei Šėja nebūtų jos supažindinusi su nusikaltėliais. Balionai visada skrisdavo į naktį, o nusileisdavo kur papuola, tada keleiviai išsikviesdavo oromobilį ir tas juos pargabendavo iš kokio nors tolimo priemiesčio ar net iš užmiesčio.

Žvelgdama į tamsų Bjaurulių Miestą kitame upės krante, Talė šiek tiek aprimo. Keista. Laiką, praleistą tyruose, ji prisiminė kaip per miglą, bet puikiai atminė, kaip, būdama jauna bjaurulė, per savo bendrabučio langą stebėdavo Naujųjų Gražuolių Miesto šviesas ir nekantraudama laukdavo, kada sukaks šešiolika. Ji visada įsivaizduodavo save gražią ir apsuptą gražuolių čia, šiame upės krante, kuriame nors aukštame bokšte, aplink kurį sproginėja fejerverkai.

Žinoma, tose svajonėse Talė paprastai vilkėdavo vakarine suknele, o ne vilnoniu megztiniu ir darbinėmis kelnėmis, nebūdavo purvu išterliotu veidu. Ji pirštu perbraukė per megztinį ir pasigailėjo, kad Šėja šįvakar jį surado. Talė norėjo išmesti iš galvos Dūmus, pabėgti nuo painių prisiminimų, kaip spruko, slapstėsi ir jautėsi išdavikė. Ji barė save, kad be paliovos dirsčioja į lifto duris spėliodama, ar ypatingojo agento kostiumu vilkinti žmogysta atsekė iš paskos. Troško rasti saugią vietą, kad neužkluptų kokia nelaimė.

Galbūt Šėja buvo teisi nuolat kartodama, jog šio vakaro balsavimas viską išspręs. Naujųjų Gražuolių Mieste nusikaltėlių gauja buvo uždariausia iš visų. Į ją patekti įmanoma tik pritarus visiems gaujos nariams, o tapęs nusikaltėliu galėjai pasikliauti draugais ir tikėtis, kad dalyvausi vakarėliuose ir šauniuose pokalbiuose. Tada Talei nereikėtų nuo nieko bėgti.

Į gaują patekti buvo nelengva – jei tais laikais, kai buvai bjaurulis, nekrėsdavai išdaigų ir negali papasakoti šaunių istorijų, kaip išsmukdavai iš bendrabučio, visą naktį skraidydavai orlente ir pabėgdavai, priimtas nebūsi. Nusikaltėliai buvo iš tų gražuolių, kurie nepamiršo buvę bjauruliai, vis dar su pasimėgavimu krėsdavo pokštus ir nusikalstamas išdaigas, dėl kurių Bjaurulių Miestas ir buvo savotiškai žavus.

– Kiek duodi už šį vaizdą?

Tai ištarė staiga išdygęs senovine juoda uniforma vilkintis Zeinas. Vaikinas buvo dviejų metrų ūgio – maksimalaus gražuoliams.

– Duodu?

– Šimtą milihelenų? Penkis šimtus? O gal visą heleną?

Talė įkvėpė oro, kad nusiramintų, ir pažvelgė į tamsią upę.

– Nieko. Juk tai Bjaurulių Miestas.

Zeinas sukikeno.

– Tale-va, nėra jokio pagrindo piktai galvoti apie mūsų bjaurius mažuosius brolius ir seseris. Ne jie kalti, kad nėra tokie gražūs kaip tu.

Vaikinas nubraukė plaukų sruogą Talei už ausies.

– Aš ne apie juos, o apie miestą. Bjaurulių Miestas – tai kalėjimas.

Talė pajuto, kad tokie žodžiai netinka puotoje, jie per daug rimti.

Bet, regis, Zeinui tai neužkliuvo.

– Juk tu pabėgai, tiesa? – Kaip ir kiti bjauruliai, vaikinas paglostė Talės megztinį. – Ar Dūmuose buvo geriau?

Talė svarstė, ar Zeinas tikrai nori sužinoti tiesą. Ji baiminosi, kad leptelės ką nors ne taip. Jei Zeinas nutars, jog Talė jiems į kompaniją netinka, balsavimas bus jai nepalankus, kad ir ką būtų žadėję Šėja su Perisu.

Ji pažvelgė vaikinui į akis. Jose mirguliavo aukso dulkelės, kuriose, tarsi mažyčiuose veidrodžiuose, atsispindėjo fejerverkai, ir kažkas šiose akyse patraukė Talę. Ne tik įprasti gražuolių burtai, bet kažkas rimta. Atrodė, tarsi šurmuliuojanti puota išnyko. Talės pasakojimų apie Dūmus Zeinas visada klausydavosi susižavėjęs. Jis jau buvo viską girdėjęs, bet galbūt nori sužinoti dar kažką.

– Pabėgau savo šešioliktojo gimtadienio išvakarėse, – paaiškino Talė. – Bet sprukau ne dėl to, kad troškau palikti Bjaurulių Miestą.

– Teisybė, – sutiko Zeinas ir pažvelgė į upę. – Bėgai nuo operacijos.

– Sekiau paskui Šėją. Turėjau likti bjauri, kad ją rasčiau.

– Kad ją išgelbėtum, – pataisė Zeinas ir įsmeigė auksines akis į Talę. – Ar tikrai dėl to?

Talė atsargiai linktelėjo. Nuo vakarykščio šampano vis dar sukosi galva. O gal nuo šiandienio? Ji pažvelgė į tuščią taurę rankoje ir mėgino atspėti, kiek jau išgėrė.

– Tiesiog buvau priversta tai padaryti.

Vos ištarusi šiuos žodžius Talė suprato, kad leptelėjo ne tai, ką reikia.

– Privertė Ypatingųjų aplinkybių skyrius? – paklausė Zeinas, kreivai šypsodamasis.

Talė kilstelėjo antakius. Jai parūpo, kokias išdaigas krėsdavo Zeinas, kai buvo bjaurulis. Jis pats apie save pasakojo mažai. Nors vaikinas buvo nedaug vyresnis už Talę, jam, regis, nereikėjo įrodinėti, kad yra nusikaltėlis. Jis tiesiog toks buvo.