Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

Bet ši mergina nepajėgė išsirinkti kostiumo.

Po dviejų valandų draugės atsigulė ant lovos, ir toji vėl pradėjo suktis.

– Viskas – tiesiog šlamštas, Šėja-la. Kodėl? Manęs tikrai nepriims, jei net nepajėgiu ateiti vilkėdama deramu kostiumu.

Šėja paėmė draugę už rankos.

– Nesirūpink, Tale-va. Tu jau išgarsėjai. Nėra dėl ko jaudintis.

– Lengva tau sakyti.

Nors draugės gimė tą pačią dieną, Šėja gražuole tapo keliomis savaitėmis anksčiau nei Talė. Jau beveik visą mėnesį ji buvo visavertė nusikaltėlė.

– Nebus jokio vargo, – ramino Šėja. – Tie, kas susidūrė su Ypatingųjų aplinkybių skyriumi, savaime yra nusikaltėliai.

Talė pajuto, kaip nuo šių draugės žodžių kūną perrėžia kažkoks skimbtelėjimas, tik skausmingas.

– Na, ir kas man iš to? Negaliu pakęsti, jog nesu burbulinga.

– Tai Perisas ir Faustas kalti, jie mums nepasakė, ką vilkės.

– Palaukime, kol abu čia atvyks. O tada nukopijuokime jų drabužius.

– Jie to nusipelnė, – sutiko Šėja. – Nori išgerti?

– Nebloga mintis.

Talei per daug sukosi galva, kad pajėgtų kur nors eiti, tad Šėja paliepė pusryčių padėklui atnešti šampano.

Atvyko Perisas su Faustu – abu apsupti liepsnų.

Iš tiesų tai buvo tik bengališkosios ugnys, įpintos į plaukus ir sukaišiotos į drabužius, bet nepavojingos liepsnos gaubė visą vaikinų kūną. Faustas be paliovos juokėsi, nes bengališkosios ugnys kuteno. Abu jaunuoliai vilkėjo tąsiosiomis striukėmis – jų kostiumai turėjo byloti, neva abu tik ką nušoko nuo degančio pastato stogo.

– Fantastiška! – žavėjosi Šėja.

– Isteriška, – pritarė Talė, bet tada paklausė: – O kaip tai susiję su nusikaltėliais?

– Nejau neprisimeni? – nusistebėjo Perisas. – Praėjusią vasarą sužlugdei vakarėlį ir, pavogusi tąsiąją striukę, pasprukai nušokusi nuo stogo. Tai geriausia visų laikų bjaurulių išdaiga!

– Prisimenu… bet kodėl judu liepsnojate? – pasiteiravo Talė. – Koks čia nusikaltimas, jeigu namas dega?

Šėja pažvelgė į Talę taip, tarsi draugė ir vėl būtų pasakiusi kažką nederamo.

– Negalėjome pasirodyti tik su tąsiosiomis striukėmis, – aiškino Faustas. – Liepsnojantys kostiumai kur kas jėgiškesni.

– Taip, – pritarė Perisas, bet Talė pastebėjo, kad vaikinas ją suprato ir nusiminė. Ji pasigailėjo apie tai prasitarusi. Tikra kvaiša. Kostiumai tikrai jėgiški.

Vaikinai užgesino bengališkąsias ugnis, nes tausojo jas vakarėliui, o Šėja skylei sienoje paliepė paduoti dar dvi striukes.

– Ei, tai beždžioniavimas! – puolė prieštarauti Faustas, bet paaiškėjo, kad baiminasi be reikalo. Skylėje nebuvo karnavalinių tąsiųjų striukių, mat jei kas nors tokia vilkėdamas per klaidą būtų nušokęs nuo stogo, būtų prisiplojęs prie žemės. Skylė negalėjo pateikti ir tikrų striukių: sudėtingų ar ilgai naudojamų daiktų reikėjo prašyti rekvizito tarnyboje. O ši striukių nebūtų atsiuntusi, nes nėra gaisro.

Šėja pasipiktinusi sušnarpštė:

– Šiandien rūmai visiškai niekam tikę.

– O kur jūs gavote savąsias? – paklausė Talė.

– Jos tikros, – šypsodamasis atsakė Perisas, pirštais liesdamas striukę. – Pavogėme iš pastogės.

– Vadinasi, jūs – nusikaltėliai , – pareiškė Talė ir pašoko nuo lovos apkabinti bičiulio.

Laikant Perisą glėbyje Talei jau neatrodė, kad vakarėlis nepavyks ar kas nors balsuos prieš ją. Didelės rudos vaikino akys žvelgė tiesiai Talei į akis, jis pakėlė merginą ir stipriai suspaudė. Tais laikais, kai jiedu buvo bjaurūs, kai kartu augo ir krėtė išdaigas, Talė visada jausdavo tokį Periso artumą. Dabar buvo šaunu vėl tai patirti.

Kai Talė buvo prapuolusi tyruose, ji nuolat troško grįžti čia, tapti gražuole ir kartu su Perisu gyventi Naujųjų Gražuolių Mieste. Todėl jaustis nelaiminga šiandien ar bet kurią kitą dieną būtų visiškai kvaila. Galbūt ji išgėrė per daug šampano?

– Geriausi draugai per amžius, – sušnibždėjo Talė Perisui, kai vaikinas pastatė ją ant žemės.

– Ei, o kas čia? – paklausė Šėja.

Ji buvo įlindusi į Talės drabužių spintą – tikėjosi rasti ką nors tinkamo kostiumui. Draugė ištraukė beformį vilnos gniutulą.

– Ak. – Talė paleido Perisą iš glėbio. – Tai mano megztinis iš Dūmų, pameni?

Megztinis atrodė keistai, ne toks, kokį Talė prisiminė. Netvarkingas, skirtingos dalys sumegztos rankomis. Dūmuose nebuvo skylių sienoje – ten viską reikėjo pasigaminti patiems ir, kaip paaiškėjo, dūmiečiai siuvo ne itin gerus drabužius.

– Neatidavei jo perdirbti?

– Ne. Manau, jis pagamintas iš neįprastos medžiagos. Skylė tikriausiai negalėtų jos panaudoti.

Šėja pakėlė megztinį prie nosies ir pauostė.

– Oho. Jis vis dar kvepia Dūmais. Laužais ir tuo troškiniu, kurį nuolat valgydavome. Pameni?

Perisas su Faustu priėjo pauostyti megztinio. Jie niekada nebuvo išvykę iš miesto, tik su mokyklos ekskursijomis lankėsi Rūdžių Griuvėsiuose. Vaikinai niekada nebuvo regėję Dūmų, kur visi turėjo dirbti ištisą dieną gamindami įvairius daiktus, kažką augindami (ir net žudydami) sau maistui, ir visi buvo bjaurūs net sulaukę šešiolikos. Bjaurūs iki pat mirties.

Tiesa, Talei ir Ypatingųjų aplinkybių skyriui pasistengus, Dūmų nebeliko.

– Klausyk, Tale, jau žinau! – sušuko Šėja. – Eikime apsirengusios dūmietėmis!

– Tai bus visiškai nusikaltėliška! – pareiškė Faustas, jo akys buvo kupinos susižavėjimo.

Trijulė nekantraudama atsisuko į Talę. Nors jos kūnu vėl perbėgo nemalonus virpulys, mergina žinojo: nepritarti negalima. O kai vilkės tokį pritrenkiamai burbulingą tikros dūmietės kostiumą, niekas nedrįs balsuoti prieš ją, nes Talė Jangblad – tikra nusikaltėlė.

Puota

Puota vyko Valentino rūmuose, seniausiame Naujųjų Gražuolių Miesto pastate. Jis buvo vos kelių aukštų ir stovėjo prie pat upės, bet ant stogo sumontuotą retransliacijos bokštą galėjai matyti net iš salos vidurio. Vidinės pastato sienos buvo akmeninės, tad kambariai kalbėti negalėjo, bet rūmai garsėjo gausiai lankomomis pasakiškomis puotomis. Kad taptum Valentino rūmų gyventoju, turėjai laukti ne mažiau kaip amžinybę.

Perisas, Faustas, Šėja ir Talė žygiavo per malonumų sodus, jau prigužėjusius žmonių, vykstančių į puotą. Talė pamatė angelą su dailiais plunksnų sparnais – akivaizdu, kad žmogus užsisakė juos net prieš kelis mėnesius , ir tai buvo nesąžininga; ji išvydo grupelę naujųjų gražuolių su storulių kaukėmis trigubais pagurkliais. Pusnuogių puotautojų gauja vaidino žmones, gyvenusius prieš rūdžius, – kūrė laužus ir mušė būgnus, pradėdami dar vieną nedidelę puotą, kaip čia buvo įprasta.

Perisas ginčijosi su Faustu, ar vėl uždegti bengališkąsias ugnis. Jie norėjo padaryti įspūdį vos tik pasirodę, antra vertus, turėjo taupyti, kad ugneles pamatytų kiti nusikaltėliai. Priartėjusi prie triukšmingų spindinčių rūmų, Talė vėl sudirgo. Dūmiečių kostiumai nebuvo labai įspūdingi. Talė vilkėjo senąjį megztinį, o Šėja – jo kopiją, šiurkščias kelnes, avėjo batus, kurie atrodė taip, lyg būtų rankų darbo. Talė juos nupasakojo skylei sienoje prisiminusi, jog kažkas tokius avėjo Dūmuose. Kad būtų autentiškiau, merginos purvu išsiterliojo drabužius ir veidus. Pakeliui į puotą visa tai atrodė burbulinga, bet dabar Talė jautėsi tiesiog murzina.

Prie durų stovėjo du Valentino rūmų gyventojai sargybinių kostiumais ir žiūrėjo, kad niekas nepatektų į vidų be kaukės. Iš pradžių jie sustabdė Perisą su Faustu, bet kai vaikinai save padegė, sargybiniai nusijuokė ir mostu pakvietė užeiti. Pažvelgę į Talę su Šėja, sargybiniai tik gūžtelėjo pečiais, bet į vidų įleido.