Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

Net prieš vakarėlį per operaciją paplonintomis lūpomis Zeinas atrodė gražus. Jo veido bruožai buvo suformuoti dailiau nei daugumos, tarsi gydytojai būtų norėję maksimaliai praplėsti Gražuolių komiteto standartų ribas. Vaikino skruostikauliai buvo aštrūs tarsi strėlės, o antakiai, kai kas nors jį pralinksmindavo, išsiriesdavo beprotiškai aukštu lanku. Talė staiga labai aiškiai pamatė: jei kuris nors Zeino veido bruožas būtų pakoreguotas dar bent keliais milimetrais, vaikinas atrodytų siaubingai, bet taip pat buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad jis kada nors būtų buvęs bjaurulis.

– Ar esi kada lankęsis Rūdžių Griuvėsiuose? – paklausė ji. – Kai buvai… jaunas.

– Beveik kasnakt. Praėjusią žiemą.

– Žiemą?

– Man patinka apsnigti griuvėsiai, – atsakė Zeinas. – Tada viskas sušvelnėja, ir vaizdas tampa milijardais helenų gražesnis.

– Ak! – Talė prisiminė, kaip buvo šalta keliaujant per tyrus ankstyvą rudenį. – Skamba labai… šaltai.

– Niekaip nepavykdavo ko nors prišnekinti keliauti kartu. – Zeinas prisimerkė. – Kalbėdama apie griuvėsius niekada nesi užsiminusi, kad ten būtum ką nors sutikusi.

– Ką nors sutikusi? – Talė užsimerkė ir staiga pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Ji atsirėmė į balkono turėklus ir giliai įkvėpė.

– Teisybė, – linktelėjo ji. – O tu?

Tuščia šampano taurė išslydo jai iš rankos ir nugarmėjo į tamsą.

– Pažvelk žemyn, – šypsodamasis sušnibždėjo Zeinas.

Tamsoje pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir, tarsi į vandenį mesto akmenuko sukelti ratilai, kaipmat nuvilnijo nustebusių žmonių juokas. Atrodė, kad garsai atsklinda iš begalybės.

Stengdamasi susitvardyti, Talė dar kelis kartus įkvėpė gaivaus nakties oro. Jos skrandis maištavo. Mergina labai gėdijosi, kad po kelių sumautų šampano taurių gali išvemti pusryčius.

– Nieko baisaus, Tale, – sušnibždėjo Zeinas. – Tiesiog būk burbulinga.

Talė suprato: blogai, kad jai liepia būti burbulinga. Bet net ir po karnavalinės operacijos Zeino žvilgsnis buvo švelnus, tarytum vaikinas iš tiesų norėtų, kad Talė atsipalaiduotų.

Ji nusisuko nuo tamsios bedugnės ir, užkišusi rankas už nugaros, įsikibo į turėklus. Į balkoną atėjo ir Šėja su Perisu. Draugė buvo saugiai apsupta naujųjų nusikaltėlių ir jautėsi priklausanti šiai grupei. Bet nusikaltėliai, regis, atidžiai stebėjo Talę. Galbūt visi šįvakar iš jos tikisi kažko nepaprasto?

– Griuvėsiuose niekada nieko nesu sutikusi, – atsakė Talė Zeinui. – Kažkas turėjo atvykti, bet taip ir nepasirodė.

Zeino atsakymo Talė neišgirdo.

Iš kažkur vėl išdygo pasalūnas – jis ramiai stovėjo žmonių prigužėjusiame bokšte ir spoksojo į Talę. Regis, švytinčios jo akys pro kaukę pamatė, kad Talė jį pastebėjo, nes žmogysta apsigręžė, susiliejo su baltais chalatais vilkinčiais karnavalo dalyviais, vaizduojančiais Gražuolių komiteto narius, ir dingo už milžiniškų veidų atvaizdų, kuriuose buvo parodyti visi pagrindiniai gražuolių tipai. Nors Talė suvokė, kad elgiasi netinkamai, ji paliko Zeiną ir ėmė brautis pro minią; šįvakar ji tikrai neras ramybės tol, kol nesužinos, kas šis persekiotojas: nusikaltėlis, ypatingasis agentas ar atsitiktinis naujasis gražuolis. Talė privalo išsiaiškinti, kodėl kažkas jai nori priminti Ypatingųjų aplinkybių skyrių.

Ji skverbėsi pro baltais chalatais vilkinčius puotautojus, lyg biliardo kamuoliukas vis atsitrenkdama į minkštus prikimštus storulių pilvus ir sukdamasi tarsi sukutis. Bebėgdama pargriovė beveik visą ledo ritulio komandą, tarsi mažvaikiai svirduliuojančią ant skraidpačiūžų. Merginą viliojo kartkartėmis priekyje šmėstelintis siluetas pilko šilko drabužiais, bet minia buvo tokia tiršta ir taip šurmuliavo, kad kai Talė pasiekė centrinę bokšto koloną, žmogysta buvo dingusi.

Dirstelėjusi į lemputes virš lifto durų Talė pamatė, kad liftas ne leidžiasi, o kyla. Vadinasi, apsimetėlis ypatingasis agentas vis dar čia, bokšte.

Tada Talė pamatė avarinio išėjimo duris, ryškiai raudonas, su perspėjančiu užrašu, kad jas atidarius nuaidės sirena. Ji vėl apsidairė – žmogystos niekur nebuvo matyti. Kad ir kas šis žmogus būtų, jis buvo priverstas sprukti pro šitas duris laiptais žemyn. Sireną juk galima išjungti; būdama bjaurulė Talė tai darė milijonus kartų.

Ji ištiesė drebančią ranką. Jei pradės staugti sirena, atvyks prižiūrėtojai ir evakuos bokšte esančius žmones, o tie spoksos į Talę ir šnibždėsis. Tai būtų tikrai įspūdinga jos, kaip nusikaltėlės, karjeros pabaiga.

„Nevykusios nusikaltėlės“, – pagalvojo Talė. Kokia ji nusikaltėlė, jei kartkartėmis nesugeba išjungti sirenos.

Mergina pastūmė duris. Nepasigirdo jokio garso.

Talė įžengė į laiptinę. Durys už jos užsidarė ir pokylio triukšmas prislopo. Netikėtai įsivyravusioje tyloje mergina pajuto, kaip širdis daužosi krūtinėje; kvėpavimas po bėgimo vis dar buvo nelygus. Pro durų apačią skverbėsi muzikos garsai ir atrodė, kad nuo jų dreba betono grindys.

Žmogysta sėdėjo ant laiptų keliomis pakopomis aukščiau.

– Tau pavyko.

Balsas buvo vaikino, bet kaukė neleido suprasti, kas jis toks.

– Kas pavyko? Patekti į šį vakarėlį?

– Ne, Tale. Atidaryti duris.

– Tiesą sakant, jos buvo neužrakintos. – Talė pamėgino įžvelgti, kas slypi už kaukės akių, tviskančių tarsi brangakmeniai. – Kas tu?

– Neatpažįsti? – Vaikinas, atrodė, nuoširdžiai nustebo, tarytum Talė būtų neatpažinusi seno draugo, nuolat dėvinčio kaukę. – Į ką aš panašus?

Talė nurijo seilę ir tyliai ištarė:

– Į Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentą.

– Gerai. Vadinasi, prisimeni. – Iš balso Talė suprato, kad vaikinas šypsosi. Jis kalbėjo iš lėto ir itin aiškiai, tarsi Talė būtų tikra kvailė.

– Žinoma, prisimenu. Ar tu – vienas jų? Ar aš tave pažįstu?

Talė negalėjo prisiminti nė vieno ypatingojo agento; jų veidai susiliejo į nuožmiai gražią dėmę.

– Tai pasižiūrėk, – pasiūlė žmogysta, bet kaukės nenusiėmė. – Nagi, Tale.

Staiga Talė suvokė, kas čia vyksta. Suprasti, ką vaizduoja kaukė, vaikytis ją po visus rūmus, išdrįsti atidaryti signalizacijos saugomas duris – tai išbandymas. Tam tikras verbavimas. Vaikinas dabar spėlioja, ar Talė išdrįs nutraukti kaukę.

Talei įkyrėjo išbandymai.

– Pasitrauk nuo manęs, – paliepė ji.

– Tale…

– Nenoriu dirbti Ypatingųjų aplinkybių skyriui. Tiesiog noriu gyventi čia, Naujųjų Gražuolių Mieste.

– Aš nesu…

– Palik mane ramybėje! – suriko ji, gniauždama kumščius. Garsas atsimušė į betono sienas, tada stojo kurtinama tyla, tarsi abu jaunuolius šis riksmas būtų nustebinęs. Laiptinėje buvo girdėti tik švelni prislopinta pokylio muzika.

Galiausiai iš po kaukės atsklido atodūsis, ir vaikinas ištiesė šiurkštaus darbo odinį kapšelį.

– Turiu tau kai ką. Jei esi pasiruošusi. Ar nori, Tale?

– Nenoriu nieko iš… – Talė nutilo. Apačioje pasigirdo žingsniai. Ne pokylio triukšmas. Kažkas lipo laiptais aukštyn.

Abu jaunuoliai vienu metu per turėklus pažvelgė žemyn į siaurą laiptų šachtą. Gerokai žemiau Talė išvydo blyksint pilką šilką ir įsikibusias į turėklus rankas. Pustuzinis agentų neįtikėtinai greitai kilo laiptais, per prislopintą muziką jų žingsnius vos galėjai girdėti.

– Susitiksime vėliau, – pasakė žmogysta stodamasi.

Talė sumirksėjo.

Išgąsdintas tikrų ypatingųjų agentų, vaikinas pastūmė Talę į šalį. Kas jis? Pasalūnui nespėjus sugriebti durų rankenos, Talė nutraukė kaukę jam nuo veido.