Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

Šėja atgabeno pusryčius: omletą su omarais, skrudintos duonos, smulkiai supjaustytų paskrudintų bulvių, aliejuje virtų kukurūzų kukulaičių, vynuogių ir šokoladinių keksų – tiek maisto nepajėgtų sudoroti net visas paketas kalorijų naikinimo tablečių. Perkrautas padėklas virpėjo ore, jo pakėlėjai drebėjo tarsi pirmą kartą į mokyklą atvestas mažvaikis.

– Klausyk, Šėja. Gal vykim kaip konservatoriškų pažiūrų šalininkės?

Draugė sukikeno.

– Ne. Labai niūru, o šįvakar juk turi būti burbulinga. Susirinks visi nusikaltėliai, kad priimtų tave į savo gaują.

– Puiku, būsiu burbulinga, – atsiduso Talė, imdama nuo padėklo Kruvinosios Merės kokteilį. Vos gurkštelėjusi, susiraukė. – Per mažai druskos.

– Anokia čia bėda, – atšovė Šėja. Ji nugrandė omletą puošiančius ikrus ir subėrė juos į kokteilį.

– Fui, dvokia žuvimi!

– Ikrai tinka su viskuo.

Šėja prigrandė dar vieną šaukštelį ikrų, įsidėjo į burną ir užsimerkusi ėmė kramtyti mažus žuvų kiaušinėlius. Tada pasukusi žiedą paleido muziką.

Talė nurijo seilę ir gurkštelėjo kokteilio. Nuo jo bent jau liovėsi suktis kambarys. Staiga maloniai pakvipo šokoladiniai keksai. Tada ji paragavo smulkiai pjaustytų skrudintų bulvių. Paskui omleto. Gal net išdrįs paragauti ikrų? Per pusryčius Talė labiausiai norėdavo susigrąžinti tyruose prarastą laiką. Papusryčiavusi jausdavosi padėties šeimininkė, tarsi miestietiško valgio skonis būtų ištrynęs iš atminties tuos kelis mėnesius, kai maitinosi troškiniais ir „SpagBolu“.

Muzika buvo negirdėta, ir Talei širdis ėmė smarkiau plakti.

– Ačiū, Šėja. Tu tikra išganytoja.

– Nėra už ką, Tale-va.

– Beje, kur buvai praėjusią naktį?

Šėja nusišypsojo, tarsi būtų padariusi kažką labai blogo.

– Ką? Naujas vaikinas?

Draugė papurtė galvą. Sumirksėjo.

– Tik nesakyk, kad vėl operavaisi, – kamantinėjo Talė, o Šėja kikeno. – Operavaisi? Nederėtų to daryti dažniau kaip kartą per savaitę. Nejau pamiršai?

– Nieko baisaus, Tale. Tai tik vietinė operacija.

– Kurioje vietoje?

Šėjos veidas buvo nė kiek nepasikeitęs. Nejau operacijos rezultatus slepia pižama?

– Pažvelk atidžiau, – ilgomis blakstienomis sumirksėjo draugė.

Talė palinko į priekį ir įsispitrėjo į tobulas vario spalvos akis, dideles, nusėtas brangakmenių dulkelėmis, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau. Jau visą mėnesį ji gyvena Naujųjų Gražuolių Mieste, bet kitų gražuolių akys tebestulbino. Jos buvo didelės, viliojančios, spindinčios ir dėmesingos. Prašmatnios Šėjos lėliukės tarsi šnibždėjo: „Aš tavęs klausau. Tu mane keri.“ Atrodė, kad visą dėmesį jos skiria vien tik Talei, ir ši net švytėjo nuo Šėjos žvilgsnio.

Šėjos akys dabar buvo dar ypatingesnės nei bjaurulių laikais, prieš operaciją, kuri pavertė ją gražuole.

– Prisislink arčiau.

Talė giliai įkvėpė, nes kambarys vėl ėmė suktis, tik šįkart tai buvo malonu. Ji mostelėjo ranka langams, kad šie leistų geriau matyti, ir saulės šviesoje išvydo naujus patobulinimus.

– Ak, gražumėlis.

Abiejose Šėjos lėliukėse ryškiau nei kiti implantuoti blizgučiai spindėjo dvylika mažyčių rubinų. Jų švelniai rausvas švytėjimas puikiai derėjo prie smaragdo spalvos rainelių.

– Geras, tiesa?

– Taip. Bet… palauk… ar brangakmeniai kairėje, apačioje, nėra kitokie?

Talė stipriau prisimerkė. Regėjosi, kad kiekvienoje akyje, vario spalvos gelmėse, bliksi po brangakmenį – tarsi po mažytėlaitę baltą žvakelę.

– Jau penkios! – pareiškė Šėja. – Matai?

Talė ne iškart prisiminė, kad miesto centre yra didžiulis bokšto laikrodis.

– Hm, bet jis rodo septynias. Argi skaičius penki ne laikrodžio apačioje, dešinėje ?

Šėja prunkštelėjo.

– Kvaiša, mano akyse valandos slenka prieš laikrodžio rodyklę. Kitaip būtų labai nuobodu.

Talė prapliupo kvatoti.

– Palauk. Tu į akis įsistatei brangakmenius. Ir jie rodo laiką? Ir eina atbulai ? Ar to ne per daug, Šėja?

Talė kaipmat pasigailėjo savo žodžių. Draugės veidas apniuko, švytėjimas akyse išnyko. Atrodė, kad Šėja tuoj pravirks, tik jos paakiai nepaburko ir nosis neparaudo. Apie naują operaciją visada reikia kalbėti atsargiai, beveik kaip apie šukuoseną.

– Tau jos nepatinka, – tyliai prikišo Šėja.

– Ką tu. Juk sakiau: absoliutus gražumėlis.

– Tikrai?

– Taip. Ir puiku , kad akių laikrodis eina atgal.

Šėja vėl ėmė šypsotis, ir Talė lengviau atsiduso, nors vis dar širdo ant savęs. Tokias klaidas daro šviežiai iškepti gražuoliai, o jai operacija juk buvo atlikta daugiau kaip prieš mėnesį. Kodėl ji vis dar lepteli tai, ko nederėtų? Jei šįvakar pasakys ką nors panašaus, kuris nors nusikaltėlis gali balsuoti prieš ją. Užtenka vieno nario veto, ir jie neįsileis jos į gaują.

Tada Talė liks viena, tarsi kokia pabėgėlė.

– Gal šįvakar apsirenkime laikrodžio bokštų kostiumais? – pasiūlė Šėja. – Mano naujų akių garbei.

Talė nusijuokė; šis nevykęs pokštas reiškė, jog jai atleista. Šiaip ar taip, jiedviem su Šėja teko daug ką patirti.

– Ar kalbėjai su Perisu ir Faustu?

Šėja linktelėjo.

– Jie sakė, kad visi turime apsirengti nusikaltėlių kostiumais. Vaikinai jau kažką sugalvojo, bet slepia.

– Ak, sumautas reikalas. Pamanyk, tarsi jie kadaise būtų buvę neklaužados! O juk kai buvo bjauruliai, tik kelis kartus išsmuko iš bendrabučio ir galbūt kirto upę. Jie niekada nebuvo nukeliavę į Dūmus.

Kaip tik tuo metu baigėsi daina, ir netikėtai stojusioje tyloje Talės žodžiai nuskambėjo šaižiai. Ji svarstė, ką dar pasakyti, bet pokalbis užgeso tarsi fejerverkai tamsiame danguje. Atrodė, tyla tęsiasi amžinybę.

Kai daina vėl suskambėjo, Talė lengviau atsiduso ir prabilo:

– Šėja-la, nusikaltėlių kostiumus bus nesunku sugalvoti. Juk esame didžiausios nusikaltėlės mieste.

Šėja su Tale dvi valandas rinkosi ir matavosi drabužius, versdamos skylę sienoje spjaudyti įvairiausius kostiumus. Merginos norėjo apsirengti banditėmis, bet nežinojo, kaip šios atrodo, – visuose senuose filmuose, rodomuose sieniniame ekrane, blogiečiai buvo nė trupučio nepanašūs į nusikaltėlius, jie tiesiog atrodė nevispročiai. Piratėmis būtų buvę lengviau apsirengti, bet Šėja nenorėjo užsirišti raiščio ant savo naujųjų akių. Dar buvo galima apsirengti medžiotojomis, tačiau skylė sienoje nedavė ginklų, netgi netikrų. Talė prisiminė senovės diktatorius, bet dauguma jų buvo vyrai ir madų nepaisė.

– Gal apsirenkime rūdžiais, – pasiūlė Šėja. – Mokykloje juos laikė blogiečiais.

– Bet jie atrodė taip pat, kaip mes. Tik buvo bjaurūs.

– Nežinau, gal prikirskim medžių, padekim žibalą ar dar ką nors.

Talė nusijuokė.

– Šėja-la, turime išsirinkti kostiumą, o ne gyvenimo būdą.

Šėja skėstelėjo rankomis ir mėgino pašmaikštauti:

– Gal užsirūkykime? Arba vairuokime automobilius.

Bet skylė sienoje nedavė joms nei cigarečių, nei automobilių.

Tačiau būti su Šėja, matuotis drabužius, prunkšti, kikenti ir svaidyti kostiumus į perdirbimo įrenginį buvo smagu. Talei patiko žiūrėti, kaip ji atrodo su naujais drabužiais, netgi su kvailais. Ji vis dar prisiminė tuos laikus, kai žiūrėti į veidrodį būdavo skaudu: akys per arti viena kitos, nosis per maža, plaukai nuolat susiraitę. Dabar priešais Talę stovėjo žavi mergina, atkartojanti visus jos judesius, šios merginos veidas buvo tobulas, oda švytėjo, nors ir kamavo pagirios, kūnas buvo dailiai proporcingas ir raumeningas. Šios merginos sidabrinės akys derėjo prie bet kurio drabužio.