Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

– Norėjau… – prabilo Talė ir nutilo.

Ji vijosi vaikiną, kad pasakytų: „Pasitrauk, palik mane ramybėje, niekada negrįžk.“ Troško išrėkti šiuos žodžius jam į veidą. Bet staiga viskas tapo taip ryšku… ir dabar ji norėjo, kad šis ryškumas išliktų. Akivaizdu, jog ryškumas atsirado iš dalies ir dėl to, kad Krojus įsibrovė į jos pasaulį.

– Krojau, mus vejasi, – perspėjo vienas jaunesniųjų bjaurulių.

– Ko tu norėjai, Tale? – ramiai paklausė Krojus.

Talė sutrikusi sumirksėjo baimindamasi, kad, jei pasakys kažką netinkamo, ryškumas išnyks – šydas vėl užtrauks akis.

Ji prisiminė, kad laiptinėje Krojus kažką siūlė.

– Norėjai man kažką duoti…

Vaikinas nusišypsojo ir nusegė nuo diržo odinį kapšelį.

– Šitą? Taip, manau, esi tam pasirengusi. Tik viena bėda: geriau dabar neimk jo iš manęs. Artinasi prižiūrėtojai. Galbūt net ypatingieji agentai.

– Taip, čia bus maždaug po dešimties sekundžių, – suinkštė nervingasis bjaurulis.

Krojus nekreipė į jį dėmesio.

– Paliksime jį tau Valentino rūmuose, 317. Įsidėmėjai? Valentino rūmai, 317.

Talė linktelėjo ir vėl sumirksėjo. Jai svaigo galva.

Krojus suraukė kaktą.

– Tikiuosi, kad įsidėmėjai. – Vaikinas grakščiu judesiu apgręžė orlentę, kiti du bjauruliai padarė tą patį. – Pasimatysime vėliau. Apgailestauju dėl akies.

Bjauruliai šovė upės link skirtingomis kryptimis ir išnyko tamsoje.

– Dėl ko apgailestauji? – tyliai paklausė Talė.

Tada ji vėl ėmė mirksėti ir pajuto matanti kaip per miglą. Mergina palietė sau kaktą. Pirštai išsiterliojo kažkuo lipniu ir Talė apstulbo – į delną nulašėjo keli tamsūs lašai.

Galiausiai ją pervėrė skausmas, galvoje ėmė tvinksėti. Matyt, susidūrusi su Perisu ji prasiskėlė kaktą į jo kelį. Talė pirštais užčiuopė kraują, tekantį antakiu ir skruostu tarsi karštos ašaros.

Mergina atsisėdo ant žolės ir staiga ją nupurtė drebulys.

Fejerverkai vėl nušvietė dangų, kraujas delne tapo ryškiai raudonas, kiekviename jo lašelyje tarsi mažyčiame veidrodyje atsispindėjo virš galvos sproginėjančios ugnys. Danguje pasirodė daugybė oromobilių.

Kraujuodama Talė pajuto, kaip kažkas išslysta; tą kažką ji norėjo sulaikyti, bet…

– Tale!

Pakėlusi akis ji pamatė Perisą – jis kikendamas kopė į kalvą.

– Tavo poelgis nebuvo burbulingas, Tale-va. Vos neatsidūriau upėje.

Vaikinas suvaidino neva skęstąs – taškosi vandenyje ir galų gale panyra.

Talę šis spektaklis prajuokino. Dabar, kai šalia atsirado Perisas, ji pasijuto geriau.

– Kas atsitiko? Nejau nemoki plaukti?

Perisas nusijuokė ir sudribo ant žolės šalia Talės, tada pamėgino išsilaisvinti iš tąsiosios striukės dirželių.

– Nesu deramai apsirengęs. – Jis pasitrynė petį. – Ir… ai , pririštas.

Talė mėgino prisiminti, kodėl mintis nušokti nuo bokšto atrodė tokia puiki, bet išvydusi kraują nebepajėgė mąstyti, ji tiesiog norėjo miego. Viskas buvo labai ryšku ir spindėjo.

– Atleisk.

– Kitą kartą perspėk. – Virš galvos vėl sugriaudėjo fejerverkai, ir Perisas prisimerkęs pažvelgė į Talę. Dailiame vaikino veide pasirodė nuostaba. – Iš kur čia kraujas?

– Ak, šitai. Kai kilojaisi aukštyn žemyn, trinktelėjai man keliu. Argi ne bjauru?

– Nelabai gražu. – Perisas švelniai suspaudė jai ranką. – Nesijaudink, Tale. Iškviesiu prižiūrėtojų oromobilį. Šįvakar jų skraido tuntai.

Bet vienas oromobilis artinosi ir nekviestas. Jis tyliai praskrido virš galvų, jo šviesos nurausvino žolę aplink jaunuolius. Juos apšvietė prožektoriaus spindulys. Talė atsiduso ir pajuto, kaip išnyksta nemalonus visko, kas ją supa, spindesys. Dabar ji suprato, kodėl diena tokia sumauta. Ji persistengė rūpindamasi, kaip balsuos nusikaltėliai ir kuo vilkės pati, todėl buvo labiau rimta nei burbulinga. Nenuostabu, kad įsibrovėlis į vakarėlį išvedė ją iš pusiausvyros.

Talė sukikeno.

Bet štai viskas vėl stojo į savo vietas. Ji nusiramino, nes bjauruliai ir nuožmieji gražuoliai dingo ir dabar ja rūpinasi Perisas. Keista, kad po to spyrio į galvą ji trumpam neteko proto ir kalbėjosi su bjauruliais, tarsi jie būtų nors kiek reikšmingi.

Oromobilis nusileido visai čia pat, iš jo iššoko du prižiūrėtojai ir pasuko prie Talės su Perisu. Vienas jų rankoje laikė pirmosios pagalbos vaistinėlę. Galbūt kol tvarkys žaizdą kaktoje, galėtų atlikti ir panašią į Šėjos akių operaciją, pagalvojo Talė. Ne visiškai tokią pačią, nes tai nebūtų burbulinga, bet panašią.

Talė pažvelgė į prižiūrėtojų, vidutinės trukmės gražuolių, veidus – ramius, išmintingus; tie žmonės žino, ką daro. Pamačiusi, kad jie susirūpinę, ji mažiau gėdijosi kraujo, kuriuo visa išsiterliojo.

Prižiūrėtojai atsargiai nuvedė Talę į oromobilį, užpurškė ant žaizdos naujos odos ir davė tinimą stabdančią tabletę. Kai ji paklausė apie mėlynes, prižiūrėtojai nusijuokė ir paaiškino, kad atliekant operaciją tuo buvo pasirūpinta. Mėlynės jai nebegresia.

Kadangi buvo sužalota galva, prižiūrėtojai patikrino Talės smegenis, o pirmyn atgal vedžiodami raudonai švytintį žymeklį – kaip veikia jos akių pelė. Šis testas buvo gana senoviškas, bet prižiūrėtojai paaiškino, esą jis patvirtino, jog smegenys nesutrenktos ir nesužalotos. Tuo metu Perisas papasakojo, kaip kadaise atsitrenkė į stiklines Lilijanos Rasel rūmų duris ir turėjo du pasirinkimus: arba neprarasti sąmonės, arba numirti. Visi nusijuokė.

Tada prižiūrėtojai uždavė kelis klausimus apie krečiančius išdaigas bjaurulius, kurie tą vakarą kirto upę ir sukėlė sumaištį.

– Ar kurį nors jų pažįsti?

Talė atsiduso. Ji nelabai norėjo apie tai kalbėti. Jautė didelę gėdą, kad dėl jos bjauruliai sužlugdė vakarėlį. Tačiau to klausia vidutinės trukmės gražuoliai – meluoti jiems nėra paprasta. Jie visada žino, ką daro, todėl nedera meluoti į akis, tokias ramias ir valdingas.

– Taip. Lyg ir prisiminiau vieną jų. Krojų.

– Jis – dūmietis, tiesa, Tale?

Talė linktelėjo; ji jautėsi kvailai su tuo purvais ir krauju išterliotu Dūmuose megztu megztiniu. Tai Valentino rūmų kaltė, kad pakeitė reikalavimus aprangai: negali būti nieko kvailesnio, nei išėjus iš vakarėlio tebevilkėti karnavaliniu kostiumu.

– Ar žinai, ko jis norėjo, Tale? Ko jis čia buvo?

Talė pažvelgė į Perisą tikėdamasi pagalbos. Vaikinas gaudė kiekvieną Talės žodį, išplėtęs spindinčias akis. Ji pasijuto esanti reikšminga.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Įprastos bjaurulių išdaigos, ir tiek. Matyt, norėjo pasipuikuoti prieš draugus.

Tai nuskambėjo neįtikinamai. Juk Krojus negyveno Bjaurulių Mieste. Jis – dūmietis, atvykęs iš besidriekiančių tarp miestų tyrų. Kiti du galėjo būti tiesiog išdykaujantys miesto vaikai, bet Krojus tikrai buvo kažką sumanęs.

Tačiau prižiūrėtojai tik linktelėjo ir patikliai nusišypsojo.

– Nesijaudink. Daugiau to nebus. Mes tave stebėsime, kad tai nepasikartotų.

Talė jiems taip pat nusišypsojo, tada prižiūrėtojai nugabeno ją namo.

Kai Talė parvyko į savo kambarį, Perisas, kuris grįžo į vakarėlį, atsiuntė jai balso žinutę.

– Ar žinai? – šaukė Perisas.

Vaikino žodžius užgožė triukšmas ir muzika. Talė staiga panoro grįžti į puotą, nors visa jos kakta buvo apipurkšta nauja oda.

Ji susiraukė, klestelėjo ant lovos ir toliau klausėsi žinutės.

– Kai grįžau, nusikaltėliai jau buvo pabalsavę! Jiems labai patiko, kad pobūvyje pasirodė tikri ypatingieji agentai, o mūsų šuolį nuo bokšto Zeinas įvertino šešiais šimtais milihelenų! Esi burbulinga nusikaltėlė! Pasimatysime rytoj. Beje, nepanaikink to rando, kol visi jo nepamatė. Geriausi draugai per amžius!