Скотт Вестерфельд - Gražūs - pažink savo veidą

Išklausiusi pranešimą Talė pajuto, kad lova sukasi. Ji užsimerkė ir su palengvėjimu atsiduso. Pagaliau ji tapo visaverte nusikaltėle. Viskas, ko Talė yra kada nors troškusi, galų gale išsipildė. Ji tapo graži, gyvena Naujųjų Gražuolių Mieste su Perisu, Šėja ir gausybe naujų draugų. Visi pernykščių metų pavojai ir siaubai – pabėgimas į Dūmus, gyvenimas ten skurde, koks buvo dar iki rūdžių, grįžimas į miestą per tyrus – irgi buvo savotiškai prasmingi.

Nors viskas atrodė puiku, bet Talė jautėsi tokia išsekusi, kad ne išsyk patikėjo gauta žinia. Ji kelis kartus perklausė Periso žinutę, tada drebančiomis rankomis nusivilko dvokiantį Dūmuose megztą megztinį ir nusviedė jį į kampą. Rytoj ji privers skylę sienoje priimti megztinį perdirbti.

Gulėdama ant nugaros ji kurį laiką spoksojo į lubas. Atėjo Šėjos žinutė, bet Talė jos neišklausė; sąsajos žiedą nustatė miegui. Kai viskas taip tobula, tikrovė kažkodėl atrodo trapi ir regisi, kad mažiausi trikdžiai kelia pavojų gražiai jos ateičiai. Lova, kurioje Talė gulėjo, Komačio rūmai ir net ją supantis miestas – viskas atrodė trapu tarsi muilo burbulas, virpantis ir tuščias.

Matyt, šis keistas tuštumos jausmas, slopinantis džiaugsmą, ją apėmė dėl to, kad susitrenkė galvą. Tereikia gerai išsimiegoti ir, jei rytoj nekamuos pagirios, viskas vėl taps tvirta bei tobula, kaip yra iš tikrųjų.

Laiminga, kad pagaliau tapo nusikaltėle, Talė netrukus užmigo.

Bet jos sapnai buvo visiškas niekalas.

Zeinas

Talė sapnavo gražią princesę.

Ji buvo užrakinta aukštame šaltame bokšte akmeninėmis sienomis, kambariai tušti ir nemokantys kalbėti. Bokšte nebuvo lifto ir net priešgaisrinių laiptų, tad Talė spėliojo, kaip princesė ten pateko.

Bet princesė vis dėlto buvo bokšte, pačiame viršuje. Be tąsiosios striukės ir giliai įmigusi.

Bokštą sergėjo slibinas. Jo alkanos akys buvo papuoštos brangakmeniais, veidas nuožmus, o judesiai tokie staigūs, kad Talei net susuko skrandį. Net sapne ji atpažino šį slibiną. Tai buvo nuožmusis gražuolis, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas, o gal netgi keli, apsisiautę žvynuota gyvatės oda iš pilko šilko.

Tačiau koks gi sapnas be princo.

Princas prasibrovė pro slibiną, ne nužudė jį, bet prasmuko, pirštais kabindamasis už plyšių senose akmeninėse aptrupėjusiose sienose. Princas be vargo užlipo į svaiginamai aukštą bokštą ir linksmai pažvelgė į slibiną, kurio dėmesį atitraukė būrys žaismingų žiurkių, šmižinėjančių pabaisai tarp nagų.

Princas įlipo per aukštą akmeninį langą ir pabučiavo princesę. Nuo bučinio ji pabudo. Štai ir visa istorija. Vėl prasibrauti pro slibiną buvo paprasta, nes tai sapnas, o ne filmas ir net ne pasaka. Viskas baigėsi ilgu bučiniu – klasikinė laiminga pabaiga.

Išskyrus vieną dalyką.

Princas buvo labai bjaurus.

Talė pabudo skaudama galva.

Pažvelgusi į savo atvaizdą sieniniame veidrodyje ji prisiminė, kad šis galvos skausmas – ne pagirios. Taip pat suprato, kad nuo spyrio į galvą netampama gražesne. Kaip ir buvo perspėję prižiūrėtojai vakar vakare, virš akies užpurkšta oda bjauriai paraudo. Teks keliauti pas chirurgą, kad visiškai panaikintų randą.

Bet Talė nusprendė kol kas nedaryti nieko. Perisas teisus: randas atrodė tikrai nusikaltėliškai. Talė nusišypsojo prisiminusi savo naująjį statusą. Randas dabar labai pravers.

Iš kitų nusikaltėlių atėjo daugybė balso žinučių, girtų sveikinimų ir pasakojimų apie šėlsmą per puotą (bet nė viena išdaiga neprilygo Talės ir Periso šuoliui nuo bokšto). Talė užsimerkusi klausėsi pranešimų, pasinėrusi į fono garsų kakofoniją ir mėgaudamasi tuo, kad yra susijusi su kitais žmonėmis, nors namo parvyko anksti. Tai ir buvo priėmimo į gaują esmė: kad ir ką darytum, galėjai būti tikra, jog turi draugų.

Zeinas atsiuntė net tris pranešimus, paskutiniajame teiravosi, ar Talė norėtų kartu šįryt papusryčiauti. Vaikinas, regis, nebuvo girtas kaip kiti, tad galbūt jau išsimiegojo.

Kai Talė su juo susisiekė, Zeinas paklausė:

– Kaip jautiesi?

– Mano veidas sudarkytas, – atsakė Talė. – Ar Perisas tau papasakojo, kaip trenkė man į galvą?

– Taip. Ar iš tikrųjų kraujavai?

– Labai.

– Oho. – Įprastai santūraus Zeino balsas net prislopo iš nuostabos. – Šuolis buvo burbulingas. Džiaugiuosi, kad… na, neužsimušei.

Talė nusišypsojo.

– Ačiū.

– Ar skaitei apie vakarykščio vakarėlio nesusipratimus?

Tarp gautų pranešimų buvo ir naujienų, bet Talė nebuvo nusiteikusi jų skaityti.

– Kokius nesusipratimus?

– Kažkas vakar įsilaužė į pašto sistemą ir išsiuntinėjo pranešimą, neva aprangos reikalavimai pakeisti, reikia ateiti su kaukėmis. Kiekvienas Valentino puotos komiteto narys pagalvojo, kad tai padarė kuris nors bičiulis, todėl visi pakluso naujam reikalavimui. Tačiau kas parašė šį pranešimą, liko neaišku. Svaigu, ar ne?

Talė sumirksėjo, kambarys staiga ėmė lietis akyse. Teisingai, svaigu. Merginai atrodė, kad atsidūrė kažkokio didžiulio padaro skrandyje ir nebekontroliuoja padėties. Tik bjauruliai įsilaužia į pašto sistemą. Tik vienas žmogus galėjo norėti, kad pobūvis Valentino rūmuose taptų karnavalu: Krojus su nuožmaus gražuolio kauke ir keistais siūlymais.

Vadinasi, šie pokyčiai susiję su Tale Jangblad.

– Tai buvo visiškai sumautas sumanymas, Zeinai.

– Absoliučiai. Ar išalkai?

Talė linktelėjo; jai vėl ėmė mausti galvą. Pro langą buvo matyti išstypę Garbo linksmybių rūmų bokštai. Talė įsistebeilijo į juos tarsi tikėdama, kad žiūrint į vieną tašką pasaulis nustos sukęsis. Ji tikriausiai perdėtai reaguoja; visa tai įvyko ne dėl jos. Tai galėjo būti tiesiog beprasmė bjaurulių išdaiga arba kuriam nors Valentino puotos komiteto narių pasimaišė protas.

Bet netgi jei tai buvo paprasčiausias nesusipratimas, Krojus turėjo iš anksto pasiruošti tokį kostiumą. Rūdžių Griuvėsiuose ir tyruose, kur slapstėsi dūmiečiai, nebuvo skylių sienoje, viską turėjai pasigaminti pats, o tam reikia laiko ir pastangų. O Krojus pasisiūdino ne bet kokį kostiumą… Talė prisiminė šaltas brangakmeniais padabintas akis ir pajuto silpnumą.

Galbūt pavalgius viskas susitvarkys.

– Taip, labai išalkau. Papusryčiaukime.

Jie susitiko Denzelio parke, malonumų sode, besidriekiančiame nuo Naujųjų Gražuolių Miesto centro iki Valentino rūmų. Tą pastatą slėpė medžiai, bet buvo matyti ant stogo įtvirtintas retransliacijos bokštas, o vėjyje plaikstėsi senovinė Valentino vėliava. Sodas po vakarykščios nakties buvo beveik sutvarkytas, liko tik kelios puotautojų laužų išdegintos dėmės. Tvarkantis robotas sklandė virš vienos pelenų krūvos, žnyplėmis atsargiai pureno dirvą ir bėrė sėklas į išdegintą žemę.

Kai Zeinas pasiūlė papusryčiauti gamtoje, Talė iš nuostabos kilstelėjo antakius (ir iš skausmo aiktelėjo), bet pasivaikščiojus gryname ore praskaidrėjo galva. Prižiūrėtojų duotos tabletės nuslopino skausmą, tačiau svaigulys nepraėjo. Naujųjų Gražuolių Mieste sklandė gandai, esą gydytojai žino, kaip gydyti pagirias, bet tyčia tai slepia.

Zeinas atvyko punktualiai, jam iš paskos, siūbuodami lengvame vėjelyje, atkeliavo pusryčiai. Kai vaikinas pamatė randą Talės kaktoje, iš nuostabos išplėtė akis. Jis nevalingai ištiesė ranką, lyg norėtų paliesti randą.

– Bjauroka, ar ne? – paklausė Talė.

– Atrodo absoliučiai nusikaltėliškai, – atsakė Zeinas, vis dar spoksodamas išplėtęs akis.