Эприлинн Пайк - Sparnai

Visi žiedlapiai viduryje buvo tamsiai mėlynos spalvos, į kraštus blyško iki dangaus žydrumo ir galop iki baltos spalvos. Patys pakraštėliai buvo karpyti ir atrodė keistai, kaip afrikietiškos našlaitės, kurias mama stropiai augino virtuvėje ant palangės. Mergaitei iš nugaros skleidėsi dvidešimt minkštų kaip žiedlapiai ataugų. Gal net daugiau.

Vėl atsisukusi į veidrodį nužvelgė šalia galvos plevenančius žiedlapius. Atrodė visai kaip sparnai.

Garsus beldimas į duris pažadino Lorelę iš gilaus susimąstymo.

-Jau baigei? - apsimiegojusiu balsu paklausė mama. Lorelė taip stipriai sugniaužė kumščius, kad net nagai susmigo į delnus - mergaitė su siaubu žiūrėjo j tas didžiules baltas ataugas. Taip, jos gražios, bet kam, kam, po galais, šioje žemėje ant nugaros auga didžiulė gėlė? Tai dešimt, ne - šimtą kartų blogiau nei gumbas. Kaip tą žiedą reikės paslėpti?

Gal žiedlapiai paprasčiausiai nusiskina? Sučiupusi vieną ilgesniąją ataugą kaip reikiant truktelėjo. Skausmas nudiegė visą nugarą, tad mergaitei teko stipriai prikąsti vidinę skruosto pusę, kad nesuriktų. Tačiau inkštimo nuramdyti neįstengė - dejavo pro sukąstus dantis.

Mama pabeldė darsyk.

- Lorele, ar tau viskas gerai?

Keliskart atsidususi mergaitė palaukė, kol skausmas aprims, ir tik tada galėjo atsakyti.

- Gerai, - patikino šiek tiek drebančiu balsu. - Dar minutėlę, - akimis naršė po vonios kambarį ieškodama, kas galėtų praversti. Ploni, su petnešėlėmis naktiniai marškiniai, kuriuos vilkėjo mergaitė, nieko negelbėjo. Nučiupusi didžiulį rankšluostį Lorelė užsimetė jį ant pečių ir apsigaubė. Skubiai dirstelėjusi į veidrodį, kad įsitikintų, jog nematyti didžiulių žiedlapių, Lorelė atidarė duris ir prisivertė nusišypsoti mamai.

- Atsiprašau, užtrukau.

Mama sumirkčiojo.

- Ar maudeisi ? Negirdėjau, kad bėgtų vanduo.

- Aš labai greitai, - mikčiojo mergaitė. - Ir plaukų nesušlapinau, - dar pridūrė.

Tačiau mama nekreipė dėmesio.

- Ateik, kai persirengsi, pagaminsiu tau pusryčius, - žiovaudama pakvietė. - Regis, šiandien bus graži diena.

Lorelė smuko pro mamą ten, kur buvo saugu - į savo kambarį. Durys buvo nerakinamos, bet po durų rankena mergaitė pastūmė kėdę, kaip buvo mačiusi žmones elgiantis kino filmuose. Abejodama nužvelgė tą apsaugą. Neatrodė, kad kėdė stipriai apsaugotų, bet tai buvo geriausia, ko galėjo griebtis.

Nusimetusi nuo pečių rankšluostį mergaitė ėmė tyrinėti suglamžytus žiedlapius. Jie atrodė kiek susilamdę, bet neskaudėjo. Permetusi vieną, ilgąjį, per petį, mergaitė ėmė tyrinėti. Didžiulis gumbas - vienas dalykas, tačiau ką daryti su šitais?

Pauosčiusi baltos ataugos kraštelį sekundėlę luktelėjo ir pauostė dar sykį. Kvepėjo kaip žydintis sodas, tik stipriau. Daug stipriau. Aštrus kvapas jau buvo gerai juntamas kambaryje. Na, bent jau nedvokė. Teks pasakyti mamai, kad nusipirko naujus kvepalus ar kažką panašaus. Lorelė dar kartą įkvėpė - būtų gerai, jei kosmetikos parduotuvėje pavyktų rasti bent kokius kvepalus, kurie kvepėtų taip gardžiai.

Padėties beviltiškumas skaudžiai prislėgė Lorelę, regis, net kambarys ėmė suktis. Svarstant, ko reikėtų griebtis, suspaudė krūtinę.

Svarbiausia - tas ataugas reikia paslėpti.

Atidariusi spintos duris, mergaitė atsistojo priešais ieškodama ko nors, kas padėtų uždengti tą didžiulę iš nugaros dygstančią gėlę, bet rugpjūtį pirkdama drabužius tikrai negalvojo apie tai. Žiūrėdama į lengvų, plonų bliuzelių prigrūstą spintą, Lorelė net sudejavo. Vargu ar tie drabužiai paslėptų bent ką nors.

Peržiūrėjusi visą spintą mergaitė atsirinko kelias palaidines. Įsitikinusi, kad kelias laisvas, nuskuodė į vonios kambarį, mintyse prisiekinėdama, kad šiandien pat keliaus į parduotuvę ir nusipirks veidrodį. Durimis trinktelėjo kiek garsiau nei ketino, bet kai kelias sekundes pastovėjo prie vėsių durų lentų priglaudusi ausį, nusiramino - mamos šūktelėjimo neišgirdo.

Pirmoji nugriebta palaidinė visai netiko ant didžiulės gėlės. Mergaitė spoksojo į veidrodį. Turi būti koks nors kitas būdas.

Suėmusi kiek galėdama ilgų baltų žiedlapių pabandė apsiausti jais pečius. Nieko gero. Be to, neketino visą likusį gyvenimą vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis, kad ir kokio jos būtų ilgumo.

Permetusi žiedlapius per pečius, apsuko juos apie liemenį. Geriau. Žymiai geriau. Nuo pakabos nutraukusi ilgą rausvą skarą, mergaitė apsuko ją aplink liemenį, prispausdama žiedlapius prie kūno. Paskui užsitraukė aukščiau ir užsegė šortus, kad jie prispaustų skarą. Neskaudėjo, tik jautėsi keistai sugniuždyta ir įkalinta.

Vis dėlto tai jau buvo geriau nei nieko. Paėmusi lengvą, kaimiško stiliaus palaidinukę užsivilko ją ant skaros. Paskui net virpėdama atsisuko į veidrodį.

Gana įspūdinga - tiek tegalėjo sau pasakyti. Palaidinė buvo laisva, tad negalėjai nuspėti, kad po ja kažkas dar yra.

Net iš šono didžiulis atsikišimas ant nugaros tebuvo vargiai pastebimas, o jei dar plaukus sušukuotų atgal, niekas nieko negalėtų prikišti. Viena nedidelė problema išspręsta.

Liko dar šimtai didelių.

Užgriuvusi bėda kur kas keistesnė nei brendimo metu laukiantys nemalonumai. Nuotaikų kaita, veidą bjaurojantys spuogai ir net mėnesius trunkančios mėnesinės buvo pusė velnio. Bet ką galvoti apie iš kamuolio dydžio gumbo ant nugaros išsprogusios milžiniškos gėlės žiedlapius? Tai kažkas visiškai kita nei brendimas.

Tačiau kas? Tokius dalykus rodo pigiuose siaubo filmuose. Net jei nuspręstų kam nors pasakyti, kas patikėtų? Niekada, net blogiausiuose košmaruose nesapnavo, kad jai galėtų kas panašaus nutikti.

Si bėda sugriaus viską: jos gyvenimą, jos ateitį. Tarsi viskas būtų akimoju nušluota.

Staiga vonios kambaryje pasidarė per daug tvanku. Per ankšta, per tamsu, visko... per daug. Be galo trokšdama ištrūkti iš namų, Lorelė nuskubėjo per virtuvę, nugriebė gėrimo skardinę ir atidarė galines duris.

- Eini pasivaikščioti?

- Taip, mama, - neatsisukdama sumurmėjo Lorelė.

- Gerai, smagiai praleisk laiką.

Nekreipdama jokio dėmesio į aplink žaliuojančią rasotą žolę, mergaitė nukulniavo takeliu tiesiai prie miško. Vakaruose, horizonte, dar tvyrojo nuo vandenyno atsi- ritanti migla, bet pats dangaus kraštelis jau žydravo, o saulė atkakliai skynėsi kelią aukštyn. Tikrai bus nuostabi diena. Kažkas ateina. Lorelė pasijuto, lyg ją erzintų pati motulė gamta.

Susigūžė už tankaus medžių sąžalyno, toliau nuo kelio ir namų - vis dėlto medžiai slėpė nepakankamai. Mergaitė skubėjo toliau.

Po kelių minučių sustojusi įsiklausė, ar nieko neišgirs artinantis. Pasijutusi saugi, pakėlė marškinius ir atrišo veržiančią skarą. Net atsiduso, kai žiedlapiai grįžo į vietą ant nugaros. Atrodė, kad išsivadavo iš mažos, ankštos dėžutės.

Pro medžių lają įspindo saulės spindulys, priešais mergaitę ant žolės nutįso šešėlis. Atrodė, lyg tupėtų didžiulė plaštakė perregimais sparnais. Panašiai kaip ir nuo baliono, nuo sparno krintantis juodas šešėlis buvo vos melsvas. Lorelė pabandė suplasnoti tomis ataugomis. Nors ir juto jas - kiekvieną centimetrą, juto, kaip sparnus šildo saulėkaita, valdyti jų nevaldė. Taip siaubingai sugriovęs gyvenimą dalykas neturėtų būti šitoks nuostabus.

Mergaitė ilgai spoksojo j savo atvaizdą ant žemės - svarstė, ką daryti. Ar reikėtų pasakyti tėvams ? Juk prisiekė sau, kad pasakys jiems pirmadienį, jei gumbas nepradings.

Na, bet gumbas dingo.

Patraukusi vieną, ilgąją, ataugą per petį, Lorelė paglostė ją. Švelni. Ir neskauda. Gal tie sparnai paprasčiausiai pranyks, optimistiškai pagalvojo mergaitė. Juk taip visada guosdavo mama. Galop juk viskas praeina savaime. Gal... gal viskas bus gerai.