Эприлинн Пайк - Sparnai

Mergaitei ant peties nutūpęs vabzdys ėmė ropoti per nugarą. Lorelė tekštelėjo per jį, ir pirštai kažką užčiuopė. Ištiesusi ranką kuo toliau, pačiupinėjo dar sykį. Po oda vis dar buvo keistas apvalus, vos užčiuopiamas gumbelis. Pasuko kaklą, bet per petį nieko negalėjo įžiūrėti. Pačiupinėjo dar kartą, mėgindama suprasti, kas gi ten. Galop sunerimusi atsistojo ir patraukė namo apžiūrėti veidrodyje.

Užrakinusi vonios kambario duris Lorelė prisėdo priešais veidrodį ir gręžėsi atgal, kol pamatė veidrodyje savo nugarą. Nusmaukusi sarafaną žemyn ėmė ieškoti iškilimo. Štai jis - visai tarp menčių - nedidelis iškilus apvalumas, beveik nesiskiriantis nuo aplinkui esančios odos. Vos pastebimas, bet neabejotinai esantis. Mergaitė nedrąsiai pamaigė gumbelį - neskauda, tačiau krapštant ėmė tarsi niežėti. Atrodė visai kaip spuogas. „Gal ir gerai, - ironiškai pamanė mergaitė. - Tik visai negeras tas gerumas.“

Išgirdusi per koridorių nugirgždant tylius mamos žingsnius, mergaitė iškišo galvą iš vonios kambario.

- Mama!

- Aš - virtuvėje, - žiovaudama atsiliepė ši.

Lorelė nusekė jai iš paskos.

- Man ant nugaros kažkoks gumbas. Gal galėtum pažiūrėti ? - paklausė atsukdama nugarą.

Mama kelis kartus atsargiai paspaudė gumbelj.

- Paprasčiausias spuogas, - pareiškė.

- Ir aš taip maniau, - pritarė Lorelė užsitraukdama sarafaną aukštyn.

- Bet tu juk neturi spuogų, - susigriebė mama. - Gal pradėjai... na, žinai?

Lorelė skubiai papurtė galvą.

- Čia tik vienas spuogelis, - dusliai atsiliepė ir pernelyg linksmai nusišypsojusi pridūrė: - Kaip tu visada kartoji, neatsiejama brendimo dalis, - nusisukusi mergaitė išskuodė iš kambario mamai nespėjus nieko daugiau paklausti.

Grįžusi į kambarį prisėdo ant lovos ir ėmė pirštu braukyti per gumbelį. Jautėsi keistai rami - iškilus pirmajam spuogui pasijuto tarsi išlaikiusi brandos egzaminą, įšventinimo ceremoniją. Mergaitė patyrė brendimą ne visai taip, kaip rašoma vadovėliuose. Spuogai jos niekada nekamavo, be to, kaip ir turėjo būti, net kiek anksčiau iškilus krūtinei ir suapvalėjus klubams, sulaukusi penkiolikos su puse ji vis dar nesirgo mėnesinėmis.

Mama šito nesureikšmino sakydama, jog nežinant mergaitės biologinės motinos medicininės istorijos galima tik spėlioti, manyti, kad tai visai normalu, nes paveldėta. Tačiau Lorelė jau matė, kad mama pradeda jaudintis.

Mergaitė apsivilko įprastą palaidinukę, džinsus ir iššukavusi plaukus ėmė rišti juos į uodegą. Tada prisiminė tuos paraudusius spuogus, kuriuos retkarčiais pastebėdavo ant kitų mergaičių nugarų rengiantis rūbinėje, ir paliko plaukus palaidus. Tik todėl, kad vėliau tas spuogas gali pavirsti bjauresniu.

Ir dar svečiuojantis pas Deividą. Tai būtų suknistas reikalas.

Sugriebusi obuolį, mergaitė iškurnėjo pro duris ir atsisveikindama šūktelėjo mamai. Buvo jau beveik prie Deivido namų, kai pakėlusi aukštyn akis išvydo priešpriešiais bėgančią Celsę. Pamojavusi draugei, Lorelė pašaukė ją.

- Sveikutė, - apsidžiaugė Čelsė, jai aplink veidą linksmai sušokčiojo garbanėlės.

- Nežinojau, kad bėgioji, - šypsodamasi tarė Lorelė.

- Bėgioju krosą. Dažniausiai treniruojamės su komanda, bet šeštadieniais - kiekvienas atskirai. Ką tu veiki ?

- Einu pas Deividą, - paaiškino Lorelė. - Mokysimės.

- Sveika atvykusi j Deivido Losono gerbėjų klubą, - nusikvatojo Celsė. - Aš jau išrinkta prezidente, bet tu galėtum tapti iždininke.

- Nieko panašaus, - užginčijo Lorelė, pati abejodama, ar kalba tiesą. - Mes ketiname tik pasimokyti. Pirmadienį manęs laukia biologijos testas, kur tikrai susimausiu, jei kas nors nesiims rimtai padėti.

- Deivido namai čia pat, už kampo. Palydėsiu.

Pasukusios už kampo mergaitės išgirdo elektrinės žoliapjaustės burzgimą. Deividas nepastebėjo besiartinančiųjų, tad sustojusios abi įsispoksojo.

Berniukas stūmė žoliapjaustę per tankiai sužėlusią žolę vilkėdamas tik senus sportinius batelius ir džinsus. Krūtinė ir rankos buvo liesos, tačiau išvagotos raumenų, oda - įdegusi saulėje, žvilganti nuo smulkučių prakaito lašelių. Apšviestas ryto saulės, berniukas judėjo grakščiai.

Lorelė negalėjo susilaikyti nežiūrėjusi.

Daugybę kartų buvo mačiusi vaikinus bėgiojant aplinkui be marškinėlių, bet šis kartas atrodė ypatingas. Stebėjo, kaip įsitempia Deivido rankos, kai jis pasiekia ypač tankų vejos sąžalyną ir turi stipriau stumti žoliapjaustę. Mergaitei net šiek tiek suspaudė širdį.

- Oi, kaip devintame danguje, - sušnibždėjo Celsė, nė nesistengdama paslėpti akyse žėrinčio susižavėjimo.

Tarsi pajutęs esąs stebimas, Deividas staiga atsisuko ir pažvelgė Lorelei į akis. Nunarinusi galvą ši ėmė apžiūrinėti kojas.

Celsė nė nemirktelėjo.

Kai Lorelė pagaliau pakėlė galvą, Deividas jau rengėsi marškinėlius.

- Sveikos, draugužės. Ankstyvos.

- Ar dar anksti ? - sukluso Lorelė. Juk jau beveik devynios valandos. - Oi, - staiga susigriebė susigėdusi, - pamiršau paskambinti.

- Nieko tokio, - šypsodamasis gūžtelėjo pečiais Deividas. Parodė į žoliapjaustę. - Aš jau atsikėlęs.

- Na, turiu bėgti, - staiga uždususi sušvokštė Celsė. - Tikrai. - Nusisukusi, kad jos veidą matytų tik Lorelė, be garso nusistebėjo: - Oho! - ir pamojavusi draugams nudūmė gatve.

Deividas sukikeno, vis dar žvelgdamas jai pavymui papurtė galvą. Atsisukęs j Lorelę paklausė:

- Eime? Biologija laukia kaip niekas kitas.

Kai pirmadienį mokiniams išdalijo testus, Deividas atsisuko j Lorelę.

- Na, ir kaip? Tikrai pasirodė toks sunkus?

Mergaitė nusišypsojo.

- Gerai. Visai nebaisus. Bet tik todėl, kad padėjai.

Jiedu mokėsi šeštadienį gal tris valandas ir dar kokią valandą kalbėjosi sekmadienio vakarą. Reikia pripažinti, kad tas telefoninis pokalbis neturėjo nieko bendra su biologija, bet gal ji išmoko kai ko osmoso būdu. Taip, teisingai - osmosas telefonu.

Prieš atsakydamas berniukas tarsi kiek padvejojo.

- Galėtume taip daryti visada. Norėjau pasakyti - mokytis kartu.

- Aha, - pritarė Lorelė, pagalvojusi apie tai, kad kiti kartai būtų ramesni. - Ir kitą sykį galėtum ateiti pas mane, - pridūrė.

- Puiku.

Kai baigėsi biologijos pamoka, pylė lietus, tad draugai susibūrė po nedidele stogine. Beveik niekas ten nepietaudavo, nes nebuvo ne tik stalo - net ir jokio grindinio, bet Lorelei patiko tas grumstuotas žolės lopinėlis, niekada visiškai neišdžiūstantis net ir po stogu.

Lyjant lietui didžioji dauguma vaikų liko viduje, kartu su Lorele išėjo tik Celsė ir Deividas bei dar vienas berniukas, vardu Rajanas. Deividas mėtėsi su juo iš duonos trupinių, o Celsė komentavo - kritikavo taiklumą, netikusią sportinę formą ir nesugebėjimą susivaldyti ir netrankyti žiūrovių.

- Na, šitas tai jau buvo mestas tyčia, - pareiškė garbanė, imdama trupinį, kuris atsimušė tiesiai jai į krūtinę, ir sviesdama jį atgal berniukams.

- Neeee, netyčia, - teisinosi Rajanas. - Juk pati sakei, kad nesugebu į nieką pataikyti.

- Tai gal tada taikykis į mane, tada galėsiu būti rami, kad niekada nepataikysi, - atšovė Celsė. Atsidususi atsisuko į Lorelę. - Esu tiesiog nesukurta gyventi šiaurės Kalifornijoje, - pasiguodė braukdama nuo veido plaukus. - Vasarą dar viskas gerai, plaukai klauso, bet vos tik prasideda nors menkiausias lietutis - paukšt, ir štai kokios nesąmonės!

Celsė turėjo rudus kaštoninius plaukus, ilgomis garbanomis krintančius ant nugaros. Saulėtomis dienomis garbanos buvo švelnios, šilkinės, o drėgname ir šaltame ore - toks būdavo beveik pusę dienų - plaukai darėsi neklusnūs ir pasišiaušę. Mergaitės akys buvo šviesiai žalios - jos priminė Lorelei vandenyną kylant saulei - prieblandoje bangos atrodė be galo nuostabios.