Эприлинн Пайк - Sparnai

Lorelė prisimerkusi sužiuro j draugą.

- Ar turi mikroskopą? Tikrai, pamišęs dėl mokslų, - prunkštelėjo mergaitė.

Deividas nusikvatojo.

- Taip. Bet Klarką Kentą, Supermeną, taip pat visi laikė pamišėliu. Prisimink filmą, kuo tai baigėsi.

- Nori pasakyti, kad esi supermenas? - erzinosi mergaitė.

- Niekada negali žinoti, - atšovė Deividas.

Lorelė nusikvatojo ir staiga susidrovėjusi nudelbė akis žemyn. Kai vėl pasižiūrėjo į berniuką, šis spoksojo j ją. Žvilgsniai susitiko. Lorelei patiko, kaip jis žiūrėjo į ją - švelniai ir tiriamai. Tarsi būtų galėjęs daugiau sužinoti apie ją paprasčiausiai tyrinėdamas veidą.

Po kiek užsitęsusios akimirkos šiek tiek susigėdęs Deividas nusišypsojo ir kryptelėjo galva į vos įžiūrimą taką.

- Tas medis štai ten.

Berniukas numynė pirmas, regis, be jokio reikalo šen ir ten vinguriuojančiu taku. Tačiau po kelių minučių dūrė pirštu j visai šalia kelio besistiebiantį medį.

- Oho, - susižavėjo Lorelė. - Tai bent.

Kaip Deividas ir minėjo, tai buvo du medžiai - alksnis ir eglė - išdygę visai greta. Jų kamienai susipynė, susiraizgė, ir galop išaugo medis, kurio šakos vienoje pusėje žaliavo nuo spyglių, o kitoje šlamėjo platūs lapai.

- Radau j j, kai tik mudu su mama atsikraustėme čia gyventi.

- O kur dabar tavo tėtis ? - paklausė Lorelė, atsirėmusi nugara j medį, taisydamasi sėsti ant minkštos lapų krūvos. Išsitraukė iš kišenės kriaušę.

Deividas kimiai nusikvatojo.

- San Fransiske. Dirba didžiulėje kompanijoje teisininku.

- Dažnai mataisi su juo?

Deividas prisėdo ant žemės šalia Lorelės, keliu vos prisilietė mergaitei prie kojos. Ji nepasitraukė.

- Kartą per kelis mėnesius. Jis turi asmeninį lėktuvą, tad atskridęs į Maknamaros Fildo oro uostą Kreščento miestelyje pasiima mane savaitgaliui.

- Šaunu.

-Gal.

- Nemėgsti tėčio.

- Visai nieko, - gūžtelėjo Deividas. - Bet jis mus paliko, niekada nebandė rasti daugiau laiko man, tad nejaučiu, kad būčiau jam labai svarbus, supranti ?

- Gaila, - palingavo galva mergaitė.

- Viskas gerai. Mes visada smagiai leidžiame laiką.

Kelias minutes jiedu sėdėjo tylėdami, miško aikštelėje

tvyranti ramybė apėmė ir juos. Tačiau kai dangų perskrodė griaustinis, abu staiga sužiuro aukštyn.

- Geriau jau parvesiu tave namo. Tuojau prapliups lyti.

Lorelė atsistojo, nusipurtė prikibusius lapus.

- Ačiū, kad atsivedei, - tarstelėjo rodydama į medį. - Labai šaunus dalykas.

- Džiaugiuosi, kad patiko, - tarė Deividas, vengdamas žiūrėti mergaitei j akis. - Bet... medis buvo ne svarbiausias dalykas.

- Oi, - išgirdusi komplimentą, Lorelė pasijuto nejaukiai.

- Štai, čia, - parodė kelią Deividas ir nusisuko, nes veidas vos raustelėjo.

Per tvorą jie persiropštė, kai jau tiško pirmieji lietaus lašai.

- Gal norėtum paskambinti mamai, kad atvažiuotų tavęs pasiimti ? - paklausė Deividas, kai jiedu jau buvo virtuvėje.

- Ne, viskas gerai.

- Bet juk lyja. Turėčiau palydėti tave.

- Nieko tokio. Tikrai - mėgstu vaikštinėti per lietų.

- Tada galiu tau paskambinti, - kiek patylėjęs išpoškino berniukas. - Gal rytoj?

- Žinoma, - nusišypsojo Lorelė.

Tačiau Deividas nesitraukė nuo virtuvės durų.

- Durys - čia, tiesa? - kiek galėdama mandagiau pasiteiravo mergaitė.

- Taip. Tik negaliu paskambinti tau, kol nežinau telefono numerio.

- Oi, atsiprašau, - išsitraukusi rašiklį Lorelė užrašė numerį užrašų knygelėje šalia telefono aparato.

- Gal galėčiau duoti tau savąjį?

- Žinoma.

Lorelė pradėjo atseginėti kuprinę, tačiau Deividas ją sustabdė.

- Neieškok, štai... - paėmęs mergaitės delną užrašė ant jo savo telefono numerį. - Šitaip jo nepamesi, - droviai pridūrė.

- Puikumėlis. Tai pakalbėsime paskui, - šiltai nusišypsojusi berniukui Lorelė nėrė į gana stipriai pliaupiantį lietų.

Paėjėjusi gatve tiek, kad jau nebuvo matyti Deivido namų, ji nusmaukė nuo galvos gobtuvą ir pakėlė veidą j dangų. Giliai traukė orą, o vanduo tiško ant skruostų ir varvėjo kaklu. Jau ketino išskėsti rankas, bet staiga prisiminė telefono numerį. Sugrūdusi rankas į kišenes paspartino žingsnį - nuskubėjo šypsodamasi švelniai teškenančiam ant galvos lietui.

Kai mergaitė grįžo namo, telefonas skambėjo. Mamos, regis, nebuvo namuose, tad Lorelė keliais šuoliais prilėkusi griebė telefono ragelį, kol dar tas nenustojo skambėti.

- Klausau, - uždususi prašvokštė.

- O, sveika. Tu jau namuose? Ką tik ketinau palikti žinutę.

- Deividas?

- Aha. Atsiprašau, kad taip greitai paskambinau, - tarškėjo berniukas, - bet pagalvojau, kad kitą savaitę laikysime biologijos testą, ir pamaniau, gal tu norėtum užeiti rytoj ir kartu pasimokyti.

- Rimtai? - nustebo Lorelė. - Tai būtų nuostabu! Taip jaudinuosi dėl to testo. Jaučiuosi, lyg žinočiau tik pusę to, ką reikia išmokti.

- Puiku, - apsidžiaugė berniukas ir nutilo. - Ne tai puiku, kad jaudiniesi, - ėmė teisintis, - bet puiku, kad... na, supranti.

Girdėdama, kaip Deividas kliūva už savo paties žodžių, Lorelė net nusišypsojo.

- Kada?

- Bet kada. Rytoj nieko neveikiu, nebent reikėtų padėti mamai tvarkytis namuose.

- Gerai, paskambinsiu.

- Puiku. Iki rytojaus.

Lorelė atsisveikino ir padėjo telefono ragelį. Liuoksėdama aukštyn iš karto per du laiptelius mergaitė šypsojosi.

KETVIRTAS SKYRIUS

Šeštadienio rytą Lorelė praplėšė akis švintant. Nekreipė dėmesio - visada, kiek tik save prisiminė, buvo „vyturys“. Keldavosi bemaž valanda anksčiau nei tėvai, tad prieš keliaudama j mokyklą, kur ilgas valandas tekdavo tupėti patalpoje, galėdavo viena pavaikštinėti ir pasimėgauti nugarą šildančiais saulės spinduliais ir skruostus glamonėjančiu vėjeliu.

Užsitraukusi sarafaną, iš dėklo, pastatyto prie galinių durų, mergaitė išsitraukė seną mamos gitarą ir tylutėliai išsprūdo j lauką pasimėgauti ramia ankstyvo ryto gaiva. Išvaikęs skaisčius giedrus rytus, vėlyvas rugsėjis atnešė nuo vandenyno vis plūstančią miglą, iki pietų užklojančią miestą.

Lorelė nukulniavo trumpu takeliu, vedančiu per vidinį kiemelį. Nors namas buvo nedidukas, jį supantis sklypas atrodė gana didelis, o mergaitės tėvai svarstė, kad būtų gerai kada nors jį dar praplėsti. Kieme augo keli namui pavėsį teikiantys medžiai, be to, Lorelė praleido beveik visą mėnesį padėdama mamai sodinti galybes gėlių ir pagal visas lauko sienas besivyniojančius vijoklius.

Seimai priklausantis namas buvo vienas iš daugelio pagret išsirikiavusių, tad iš abiejų pusių gyveno kaimynai, bet, kaip ir daugelio kitų Kreščento miesto namų, galinis kiemas ribojosi su laukiniu mišku. Lorelė dažniausiai eidavo pasivaikščioti vingiuotais takeliais palei upelį, srūvantį per nediduko slėnio vidurį lygiagrečiai namų, išsirikiavusių vienas greta kito.

Šiandien mergaitė nutapeno iki pat upelio ir prisėdo ant kranto. Sumerkė kojas į vėsų vandenį, kuris rytais būdavo ypač skaidrus ir gaivus, tik vėliau ieškodami maisto visokie vabalai ir uodai išlįsdavo ir nutaškuodavo vandens paviršių.

Atrėmusi į kelį gitarą Lorelė pradėjo brazdinti pavienius akordus, po kurio laiko suskambo ir melodija. Smagu, kai aplinkui liejasi muzikos garsai. Mergaitė pradėjo groti prieš trejus metus, kai palėpėje rado seną motinos gitarą. Jai verkiant reikėjo keisti stygas, suderinti, bet Lorelė įtikino mamą, kad tuo verta užsiimti. Mama pareiškė, kad ta gitara dabar Lorelės, bet mergaitei vis tiek labiau patiko manyti, jog gitara - mamos. Tarsi kokia sena šeimos relikvija.