Эприлинн Пайк - Sparnai

Jiedu nuėjo susikibę rankomis, žengė vingiuotu taku, kol mergaitė pradėjo atpažinti vietoves.

- Paliksiu tave čia, - pareiškė fėjų sargybinis, kai iki pamiškės liko keli šimtai metrų.

Lorelė linktelėjo

- Ne amžinai, - pažadėjo ji.

- Žinau.

Mergaitė pakėlė ploną sidabrinę grandinėlę, ant kurios kabojo mažytis žiedelis, apžiūrėjo jį - dabar jis tapo žymiai reikšmingesnis.

- Galvosiu apie tave, kaip ir žadėjau.

- O aš galvosiu apie tave, kaip iki šiol kasdien galvodavau, - pažadėjo Tamenis. - Labanakt, Lorele.

Nusisukęs jis nuėjo atgal vingiuotuoju taku, Lorelė nusekė jį akimis. Sulig kiekvienu žingsniu, regis, nusinešdavo mergaitės širdies gabalėlį. Kai žali marškiniai jau buvo beveik dingę už medžių, Lorelė stipriai užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, Tamenis jau buvo dingęs.

Atrodė, kad kartu su juo dingo ir visas miško paslaptingumas. Dingo gyvybė, kuri tarsi vibravo aplinkui ir plūdo pro vartus. Be šios gyvybės energijos medžiai stypsojo lyg bedvasiai ir tušti.

- Palauk, - sušnibždėjo Lorelė. Žengė žingsnį pavymui ir kojos pačios ėmė bėgti.

- Ne! - riksmas pats išlėkė mergaitei iš gerklės, ji bėgo skindamasi rankomis kelią per šakas. - Tameni, palauk! - pasuko dar už vieno vingio, akimis ieškojo jo silueto. - Tameni, prašau! - kojos bėgo, skubėjo pirmyn, vijosi tuos tamsiai žalius marškinius.

Ir pagaliau - jisai, pusiau atsisukęs j mergaitę, akys žvelgia atsargiai. Mergaitė nesustojo, nė nesulėtino žingsnio. Pasiekusi Tamenį abiem rankomis sugriebė marškinius ant krūtinės, prisitraukė ir įsisiurbė lūpomis jam į burną. Užplūdo karščio banga, mergaitė glaudė veidą arčiau. Vyruko rankos apsivijo mergaitę, ir jų kūnai ištirpo begaliniame gerume, apie kokį nedrįso nė pasvajoti. Jos lūpos apsalo nuo jo burnos, Tamenis laikė priglaudęs Lorelę taip, lyg būtų galėjęs kažkokiu būdu ją įsiurbti, sugerti, kad ji taptų jo dalimi.

Akimirką mergaitė taip ir jautėsi. Tarsi jųdviejų bučinys būtų nutiesęs tiltą per prarają tarp dviejų pasaulių, nesvarbu, kad tik trumpai sužėrėjusiai akimirkai.

Kai jiedu atsiplėšė vienas nuo kito, Tamenis atsiduso, nukrito ilgus metus nešiota našta.

- Ačiū, - sušnabždėjo jis, beveik per tyliai, kad tai būtų išgirsta.

- Aš... - Lorelė prisiminė namuose jos laukiantį Deividą. Kodėl, kai ji būna su vienu, negali negalvoti apie kitą? Tai neteisinga - jaustis visą laiką taip plėšoma. Neteisinga nei jai, nei Deividui, nei Tameniui. Mergaitė pakėlė akis, prisivertė pažvelgti Tameniui į akis. - Nežinau, kas bus toliau. Bet mano tėvai pavojuje. Tami, jiems reikia manęs, - Lorelė juto, kaip skruostu nurieda ašara. - Turiu juos apsaugoti.

- Žinau. Neturėjau prašyti likti.

- Jei jiems manęs nereikėtų, aš... - „Ką aš daryčiau?“ - pagalvojo mergaitė.

Atsakymo ji nežinojo.

- Ta mažoji fėja, kuri davė tau žiedą, Tami... Neprisimenu jos. Neprisimenu ir tavęs. Bet kažkas... kažkuri mano dalis prisimena. Kažkur giliai manyje vis dar slypi prisiminimai apie tave, - Lorelė nuleido galvą. - Ir tu man labai svarbus.

Tamenis šyptelėjo keista, liūdna šypsena.

- Ačiū, kad suteikei vilties, nors vis tiek pabėgi.

- Viltis, Tameni, miršta paskutinė.

- Dabar sutinku.

Mergaitė linktelėjo, prisivertė paleisti Tamenio marškinius ir pasuko ten, iš kur atskubėjusi.