Эприлинн Пайк - Sparnai

Galop akiratyje pasirodė įvažiavimas į gimtuosius namus, ir Deividas išsuko iš greitkelio. Neasfaltuotas keliukas buvo duobėtas, tačiau Tamenis nedejavo netgi tada, kai automobilis šokčiojo provėžose. Kai Deividas pasiekė keliuko galą ir pasuko į parką, Lorelei užgniaužė gerklę.

- Prašau, paskubėk, Deividai, - pašnibždomis maldavo mergaitė.

Apibėgęs automobilį berniukas padėjo fėjų sargybiniui išlipti. Jiedu su Lorele nutempė Tamenį pažįstamu takeliu tolyn pro senuosius namus. Vos tik jie pasiekė medžius, iš graudulio drebančiu balsu Lorelė ėmė šaukti:

- Šeri! Šeri! Mums reikia tavo pagalbos.

Beveik akimoju Šeris atsirado ant takelio - šastelėjo iš už medžio. Jei ir buvo išsigandęs, tai jo veide to nebuvo matyti.

- Paimsiu jį, - ramiai pasakė. Paėmęs Tamenį iš Lorelės ir Deivido rankų švelniai užsimetė jį ant pečių.

- Tau toliau eiti negalima, - perspėjo Deividą Šeris. - Ne šiandien.

Berniukas suraukė kaktą, pažvelgė į Lorelę. Ši apsikabino jį.

- Nepyk, - sušnibždėjo ir nusisuko.

- Juk tu grįši, tiesa? - griebė mergaitę už rankos Deividas.

- Pažadu, - linktelėjo Lorelė ir ištraukusi ranką nuskubėjo takeliu paskui nešamą bejausmį Tamenio kūną.

Vos tik Deividas dingo iš akių, ant takelio pasirodžiusios kitos fėjos puolė padėti nešti Tamenį - tarsi kokios neįtikėtinai gražių vyrų eitynės, kai kurie jų netgi vilkėjo slepiamosios spalvos šarvus. Kiekvienos fėjos pasirodymas leisdavo Lorelei pasijusti vis geriau. Tamenis dabar ne vienas - fėjos ras būdą, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai. Ji turi tuo tikėti. Būrys nešėsi Tamenį vingiuotu taku, kuris atrodė keistai nepažįstamas, o paskui sustojo prie seno medžio, kuris net ir vėsų vėlų rudenį dar nebuvo pakeitęs lapų spalvos.

Kelios fėjos paeiliui glaudė delnus prie negilios drevės ant medžio kamieno. Galop Šeris pakėlė suglebusią Tamenio ranką ir padėjo jo delną ant medžio. Kelias sekundes nė vienas nejudėjo, regis, niekas nevyko. Paskui medis pradėjo svyruoti, ir Lorelė net aiktelėjo iš nuostabos, kai prie jo šaknų atsivėrė plyšys. Anga vis plėtėsi, didėjo, stūmė kamieną tolyn, lenkė jį kaip kokią arką. Oras kibirkščiavo, mirgėjo, galop tapo visai neįmanoma žiūrėti. Paskui žybtelėjo akinama šviesa, Lorelei teko net prisimerkti. Kol užsimerkė ir vėl atsimerkė praėjo vos akimirka, bet švytintis oras virto auksiniais vartais, apsipylusiais baltais žiedais, mirgančiais nuo milijonų žėrinčių brangakmenių.

- Ar tai Avalono vartai? - vos drįsdama kvėptelėti Lorelė paklausė Šerio.

Šeris teikėsi vos dirstelėti į mergaitę.

- Užtverkit jai kelią. Ateina Džeimisonas.

Mergaitei prieš nosį susikryžiavo ietys - ji suprato, kad

spėjo žengti kelis žingsnius į priekį. Buvo beveik priblokšta, kaip troško prasiveržti pro ietis ir bėgti pro spindinčius vartus, tačiau prisivertė likti ten, kur stovėjusi. Vartai judėjo - šiek tiek sūpavosi arkoje, o visos fėjos atsitraukusios padarė vietos. Likusi už iečių Lorelė ne kažin ką tematė, tačiau jai pavyko pastebėti smaragdo žalumo medį, sidabriškai žydrą dangų ir tarsi deimantus tviskančius saulės spindulius. Stiprus šviežiai sujudintos žemės ir dar kažkoks keistas aštrus kvapas apsvaigino mergaitę. Kitapus tviskančių vartų laukė baltaplaukis, ilgu, iki žemės besidriekiančiu sidabriniu rūbu vilkintis vyras. Lorelė negalėjo atplėšti akių nuo jo, o šis nužingsniavo ir atsistojo šalia Tamenio. Perbraukęs pirštu vyruko veidą, atsisuko j kelias kitas fėjas, nešančias minkštus baltus neštuvus.

- Greitai paimkite, - paragino jas baltaplaukis. - Jis jau gęsta.

Tamenį perkėlė ant neštuvų. Lorelė bejėgiškai žvelgė, kaip jį neša į spindinčią, nuo vartų sklindančią šviesą. Turėjo tikėti, kad jam viskas bus gerai, kad vėl jį pamatys. Iš ties juk niekas negali patekti į tokį stebuklingą pasaulį ir nepasveikti.

Kai mergaitė pakėlė akis, senoji fėja stebeilijo į ją.

- Spėju, tai ji, - tarė baltaplaukis. Balsas skambėjo taip muzikaliai, maloniai, lyg būtų ne iš šio pasaulio. Artinosi prie mergaitės tarsi sklęstų oru, o veidas, į kurį pažvelgė, buvo nuostabaus grožio. Vyras tarsi švytėjo, žydros akys žvelgė švelniai, o aplink jas besidriekiančios raukšlelės buvo ne išvagojusios veidą voratinkliu, kaip ant Madės veido, o įsirėžusios tiksliai ir lygiai, tarsi būtų rūpestingai suklostytos. Vyras meiliai nusišypsojo Lorelei, ir paskutinių dvidešimt keturių valandų skausmas ištirpo.

- Tu buvai labai drąsi, - tarė Džeimisonas tuo pačiu saldžiu angelišku balsu. - Nemanėme, kad tavęs taip greitai prireiks. Bet niekada nebūna, kad viskas vyktų pagal planą, tiesa?

Mergaitė papurtė galvą ir atsisukusi dirstelėjo pro vartus, kur buvo matyti tik Tamenio viršugalvis.

- Ar jam... ar jis... pasveiks?

- Nesijaudink. Tamenis visada buvo stipresnis nei atrodo. Tu nė nenumanai. Mes juo gerai pasirūpinsime, - vyras uždėjo ranką mergaitei ant peties, paragino eiti nepažįstamu takeliu.

- Ar eisi su manimi?

Lorelė negalėjo atitraukti akių nuo vartų į Avaloną, bet nė negalvodama pratarė:

- Žinoma.

Tylėdami žingsniavo kelias minutes, paskui Džeimisonas pakvietė mergaitę prisėsti ant nuvirtusio stuobrio. Pats prisėdo šalia, jų pečiai beveik lietėsi.

- Papasakok apie trolius, - paprašė baltaplaukis. - Panašu, kad turėjote bėdų.

Lorelė linktelėjo ir papasakojo, koks apdairus ir drąsus buvo Tamenis. Kai ji nupasakojo, kaip Tamenis net ir pašautas atsisakė kalbėti, Džeimisono akys pagarbiai žybtelėjo. Neplanavo pasakoti apie save, bet nejučia leptelėjo ir apie tai, kaip laikė šautuvą ir negalėjo prisiversti nudėti pabaisos, kol gyvybei negrėsė pavojus. Net ir tada iššovė tarsi netyčia.

- Tai trolis paspruko? - visiškai nekaltindamas pasiteiravo fėjų vyresnysis.

Lorelė linktelėjo.

- Supranti, tai ne tavo kaltė. Tamenis - apmokytas sargybinis, labai rimtai žiūri j savo darbą. O tu - tu gimei gydyti, o ne žudyti. Manau, būčiau labai nusivylęs, jei būtum galėjusi nužudyti ką nors, netgi trolį.

- Bet dabar jis žino. Suprato, kas esu, - Džeimisonas linktelėjo.

- Ir žino, kur tu gyveni. Turi būti budri. Dėl tėvų ir savo pačios labui. Skiriu tave jų saugotoja. Tik tu žinai paslaptis, kurios gali išsaugoti jų gyvybes.

Lorelė prisiminė ligoninės lovoje gulintį tėtį - gali būti, kad kaip tik dabar jis išleidžia paskutinį atodūsį.

- Mano tėtis miršta, o po kelių dienų liksime tik mudvi su mama. Negaliu būti tokia, kokia tikitės mane būsiant, - drebančiu balsu prisipažino mergaitė. Užsidengusi veidą delnais mergaitė pasidavė nevilčiai.

Fėjų senolio rankos tuojau pat apglėbė mergaitę, priglaudė, o jos veidas paniro į vyro rūbą lyg į minkščiausias plunksnas.

- Nepamiršk, kad esi viena mūsų, - sušnibždėjo mergaitei j ausį. - Esame čia, kad padėtume tau kuo tik galėdami. Naudotis mūsų pagalba turi visas teises - tai tavo palikimas. - Kyštelėjęs ranką j drabužio klostes, Džeimisonas ištraukė nediduką tviskantį buteliuką, pilną tamsiai mėlyno skysčio. - Nelaimės atvejui, - paaiškino duodamas. - Tai labai retas eliksyras, kurį seniai seniai pagamino viena rudens fėja. Dabar labai retai gaminame vaistus, kurie galėtų pagydyti žmones, bet dabar tau jų reikia, o gal prireiks ir ateityje. Dviejų lašų į burną turėtų pakakti.

Lorelei tiesiant rankas prie mažučio buteliuko, jos drebėjo. Džeimisonas padėjo jai ant delno buteliuką, uždengė jį savuoju delnu.

- Saugok kaip savo akį, - perspėjo. - Nežinau, ar yra dar viena rudens fėja, pakankamai stipri, kad pagamintų panašų vaistą. Bent jau kol kas.