Эприлинн Пайк - Sparnai

Skiriama Kenny - tam, kuris man taip ir liko mįslė

PIRMAS SKRIUS

Nepaisydami niūrios Lorelės nuotaikos, mergaitės batai linksmai kaukšėjo. Jai žingsniuojant Delnorto mokyklos koridoriais mokiniai palydėdavo smalsiais žvilgsniais.

Dukart patikrinusi tvarkaraštį, Lorelė susirado biologijos kabinetą ir nuskuodė užsiimti vietos prie lango. Jei jau reikia būti patalpoje, norėjo bent jau stebėti, kas vyksta lauke. Po truputį rinkosi ir kiti bendraklasiai. Vienas berniukas eidamas į klasės priekį nusišypsojo Lorelei, tad ji pabandė taip pat išspausti kažką panašaus į šypseną. Tikėjosi, jog neatrodė taip, lyg vaipytųsi.

Aukštas, išdžiūvęs vyras, prisistatęs ponu Džeimsu, ėmė dalyti vadovėlius. Knygos pradžia atrodė visai įprasta - augalų ir gyvūnų klasifikacija, Lorelei tai nebuvo nauja, o paskui prasidėjo žmogaus anatomijos pagrindai. Maždaug ties aštuoniasdešimtu puslapiu vadovėlio tekstas jau atrodė panašus j užsienio kalbą. Mergaitė tyliai suniurzgė. Regis, semestras bus ilgas.

Ponui Džeimsui tikrinant mokinius pagal sąrašą, Lorelė atpažino kelis vardus, jau girdėtus per pirmąsias dvi tą rytą turėtas pamokas, tačiau ji suprato, kad praeis dar daug laiko, kol įsimins bent pusę tų vardų ir ją supančių veidų. Jautėsi tarsi pasiklydusi nepažįstamų žmonių jūroje.

Mergaitės mama tikino, kad visi iki vieno antrosios klasės gimnazistai jausis taip pat - juk, kad ir kaip žiūrėsi, jiems tai taip pat pirmoji diena mokykloje, tačiau kiti mokiniai neatrodė nei pasimetę, nei išsigandę. Galbūt praleidę kelerius metus mokykloje jie jau priprato jaustis išsigandę ir pasimetę.

Pastaruosius dešimt metų Lorelė buvo visiškai patenkinta mokydamasi namuose ir nematė jokio reikalo to atsisakyti. Tačiau tėvai, regis, pageidavo vienintelei dukrai užtikrinti tai, kas geriausia. Kai jai buvo penkeri, tai reiškė mokymąsi namuose, mažame miesteliuke. Akivaizdu, kad dabar, kai Lorelei jau penkiolika, geriausiu tapo mokymasis gimnazijoje ir ne tokiame mažulyčiame mietelyje.

Klasėje įsivyravo tyla, o Lorelė atsikvošėjo tik tada, kai mokytojas darsyk pakartojo jos vardą.

- Lorelė Siuvel?

- Esu, - skubiai atsiliepė mergaitė.

Lorelė spėjo pasijusti labai nesmagiai, nes prieš ištardamas kitą pavardę mokytojas Džeimsas tiriamai nužvelgė ją pro akinių rėmelių viršų.

Lengviau atsidususi - buvo net sulaikiusi kvėpavimą bandydama pritraukti kuo mažiau dėmesio - mergaitė išsiėmė sąsiuvinį.

Kol mokytojas aiškino semestro mokymosi planus, ji neatitraukdama žvilgsnio stebeilijo į berniuką, prieš pamoką pradžiuginusį ją šypsena. Vos susilaikė pati nešyptelėjusi, kai pastebėjo, kad klasės draugas taip pat vogčia žvilgčioja į ją.

Kai ponas Džeimsas paleido mokinius pietauti, Lorelė apsidžiaugusi įsimetė knygą į krepšį.

- Sveika.

Mergaitė pakėlė akis. Tas pats ją stebėjęs berniukas. Labiausiai krito į akis jo žvilgsnis. Skaisčiai mėlynos akys, kontrastuojančios su rusva oda. Vos banguoti šviesiai rudi ilgoki plaukai švelnia banga krito ant kaktos.

- Tu Lorelė, tiesa? - sušvito šilta, bet kasdieniška šypsena, subolavo labai tiesūs dantys. Tikriausiai nešiojo breketus, nejučia braukdama liežuviu per natūraliai tiesius savo dantis pagalvojo Lorelė.

- Aha, - balsas užstrigo kažkur gerklėje ir pasijutusi kvailai mergaitė kostelėjo.

- Aš - Deividas. Deividas Losonas. Aš... norėjau tik pasisveikinti. Ir gal dar pasveikinti atvykus į Kreščento miestą.

Lorelė išspaudė šypsenėlę.

- Ačiū, - sumurmėjo.

- Gal norėtum pietauti kartu su manimi ir mano draugais?

- Kur? - paklausė mergaitė.

- Kavinėje, - keistu žvilgsniu mergaitę nudelbė Deividas.

- Aaa, - nusivylusi numykė ši. Vaikinukas gal ir nieko sau, bet Lorelė jautėsi pavargusi nuo tūnojimo viduje. - Tiesą pasakius, ketinu susirasti kokią vietelę lauke. - Kiek patylėjusi pridūrė: - Bet vis tiek, ačiū, kad pakvietei.

- Lauke ir man patiktų. Palaikyti tau draugiją?

- Tikrai norėtum?

- Tikrai. Turiu kuprinėje pietus, tad esu pasirengęs. Be to, - mesdamas ant peties kuprinę pareiškė berniukas, - neturėtum pirmąją dieną mokykloje praleisti viena.

- Ačiū, - kiek padvejojusi tarstelėjo mergaitė. - Būtų labai miela.

Jiedu kartu išėjo į vidinį kiemą ir susirado ne per daug šlapią žolės lopinėlį. Patiesusi ant žemės striukę Lorelė atsisėdo, o Deividas stypsojo apsirengęs.

- Ar tau nešalta? - paklausė berniukas, įtariai nužvelgęs jos trumpus džinsus ir palaidinukę.

Išsispyrusi iš batelių Lorelė panardino kojų pirštus į tankią žolę.

- Nedažnai sušąlu - bent jau ne čia. Jei būtume kur nors, kur yra sniego, tada pasijusčiau nekaip. Toks oras man puikiausiai tinka, - nejaukiai nusišypsojo mergaitė. - Mama net juokauja, kad esu šaltakraujė.

- Tau gerai. Atsikrausčiau čia iš Los Andželo prieš penkerius metus ir vis dar nepripratau prie tokių orų.

- Bet juk nėra taip šalta.

- Tikrai, - šyptelėjęs pritarė Deividas, - bet nelabai šilta. Kai jau buvome pragyvenę visus metus, pasidomėjau, kokie čia orai - ar žinai, kad skirtumas tarp vidutinės temperatūros liepą ir gruodį yra tik keturiolika laipsnių? Štai kas blogiausia.

Kol Deividas kramtė sumuštinį, o Lorelė knaibė šakute salotas, abu tylėjo.

- Mama įdėjo man dar vieną keksą, - nutraukė tylą Deividas. - Gal norėtum? - ištiesė nuostabų mėlynu glajumi apteptą keksiuką. - Keptas namuose.

- Ačiū, nenoriu.

Deividas įtariai nužvelgė mergaitės salotas, paskui - keksą.

Supratusi, ką berniukas pagalvojo, Lorelė atsiduso. Ir kodėl visi tuojau pat padaro tokią pat išvadą? Juk ji ne- vienintelė pasaulyje, kuriai tikrai patinka daržovės. Lorelė nagu pabarškino per

Sprite

gėrimo skardinę.

- Dietos nesilaikau.

- Aš ir ne...

- Esu vegetarė, - pertraukė Deividą mergaitė. - Ir, tiesą pasakius, gana griežta.

- Tikrai?

Lorelė linktelėjo, nejaukiai sukikeno.

- Nedažnai susiduri su vegetarais, tiesa?

- Tai jau taip.

- Kada čia atsikraustėte? - kostelėjęs paklausė Deividas.

- Gegužės mėnesį. Daug dirbau pas tėtį. Jis turi knygyną miesto centre.

- Tikrai? - nustebo Deividas. - Buvau ten praeitą savaitę. Puikus knygynas. Bet tavęs nemačiau.

- Tai vis per mamą. Tampė mane po parduotuves - visą savaitę pirkome reikmenis mokyklai. Šie metai pirmieji, kai mokausi ne namuose, tad jai vis atrodo, kad man ko nors trūksta.

- Mokeisi namuose ?

- Aha. O šiemet tėvai privertė eiti į mokyklą.

- Na, labai džiaugiuosi, kad jie taip padarė, - išsišiepė berniukas. Kelias sekundes sėdėjo nudelbęs akis į sumuštinį, paskui paklausė: - Ar ilgiesi miesto, kur anksčiau gyvenai?

- Kartais, - švelniai šyptelėjo mergaitė. - Bet ir čia gražu. Orikas, miestas, kuriame gyvenau anksčiau, yra tikrai mažytis. Tik penki šimtai gyventojų.

- Oho, - sukikeno Deividas. - Los Andželas šiek tiek didesnis.

Užsikvatojusi mergaitė paspringo gėrimu.

Atrodė, kad Deividas norėtų dar kažko paklausti, bet nuskambėjus skambučiui berniukas tik nusišypsojo.

- Ar galėtume rytoj vėl valgyti kartu? - Kiek palaukęs dar pridūrė: - Gal su mano draugais?

Lorelė nė nesusimąsčiusi vos neatšovė „ne“, bet Deivido draugija jai patiko. Be to, bendravimas buvo dar viena priežastis, kodėl mergaitės mama reikalavo, kad ji mokytųsi mokykloje.

- Žinoma, - skubiai atsakė Lorelė, kol neprarado drąsos. - Būtų smagu.

- Nuostabu, - atsistojęs Deividas ištiesė mergaitei ranką. Padėjo jai atsistoti, dar minutėlę kreivai šypsojosi, paskui sumurmėjo: - Na, manau... dar susitiksime.