Эприлинн Пайк - Sparnai

Pradėjo priprasti ir prie Kreščento miesto. Jis, žinoma, buvo didesnis nei Orikas, tačiau erdvus, o pastatai ne aukštesni nei dviejų aukštų. Visur, net prieš bakalėjos krautuvėlę, žaliavo aukštos pušys ir plačialapiai medžiai. Vejas dengė tanki žalia žolė, o beveik visus pastatus apsiviję vijokliai skleidė žiedus.

Vieną rugsėjo penktadienį, po tądien paskutinės ispanų kalbos pamokos, jau eidama pro duris Lorelė kaktomuša susidūrė su Deividu.

- Atsiprašau, - sustabdė mergaitę šis, uždėjęs jai ranką ant peties.

- Viskas gerai, pati nežiūriu kur einu.

Lorelė pažvelgė Deividui į akis. Droviai nusišypsojo ir tik tada jai toptelėjo j galvą, kad stypso užtverusi berniukui kelią.

- Oi, atsiprašau, - sumurmėjo traukdamasi nuo durų.

- Tai... kad aš tik... tiesą sakant, tavęs ir ieškojau.

Berniukas, regis, nervinosi.

- Gerai, - Lorelė iškėlė knygą, - tik turiu pasidėti j spintelę daiktus.

Jiedu nuėjo prie Lorelės spintutės, į kurią įkišusi vadovėlį mergaitė klausiamai sužiuro į Deividą.

- Aš tik pagalvojau, gal norėtum šiandien po pietų su manimi pasivaikščioti ?

Lorelė šypsojosi, tačiau juto, kaip pilve sukirba jaudulys. Kol kas jųdviejų draugystė apsiribojo tik mokykla. Lorelė staiga suprato, kad dorai nė nenutuokia, ką Deividas mėgsta veikti, kai nepietauja ir nesimoko. Galimybė šitai sužinoti staiga pasirodė patraukli.

- Ką ketini veikti ?

- Už mano namų yra miškelis. Kadangi tu mėgsti būti lauke, pagalvojau, kad galėtume eiti pasivaikščioti. Ten yra toks tikrai šaunus medis, tad pamaniau, kad tau galbūt patiktų jį apžiūrėti. Na, tiesą sakant, du medžiai, bet... suprasi, kai pamatysi. Aišku, jei tik norėtum.

- Noriu.

-Tikrai?

- Žinoma, - nusišypsojo Lorelė.

- Puiku, - berniukas nužvelgė koridoriaus gale esančias galines duris. - Bus greičiau, jei išeisime pro galinį išėjimą.

Lorelė nusekė paskui Deividą per pilną vaikų koridorių, išėjo į gaivų rugsėjo orą. Saulė bandė prasiskverbti pro rūko šydą, buvo vėsoka ir drėgna. Pūtė vakaris vėjas, nešantis surstelėjusį vandenyno kvapą. Lorelė giliai kvėpavo mėgaudamasi rudenišku oru. Jiedu priėjo ramų sklypą maždaug už pusės mylios į pietus nuo Lorelės namų.

- Tai tu gyveni su mama, - pasiteiravo Deivido.

- Aha. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo devyneri. Mama atsiėmė mane iš mokyklos ir persikraustėme čionai.

- Kuo ji dirba?

- Vaistininke Medicine Shoppe vaistinėje.

- Oho, - nusijuokė Lorelė. - Keistas sutapimas.

- Kodėl?

- Mano mama - patyrusi natūropatė.

- Kas tai per dalykas?

- Natūropatu vadinamas tas, kuris visus vaistus gamina iš žolelių. Mama netgi pati augina kelių rūšių vaistažoles. Niekada nesu gavusi jokių vaistų, net paracetamolio.

Deividas įsistebeilijo į mergaitę.

- Tikriausiai juokauji!

- Nė kiek. Mama gamina gydomuosius mišinius, kuriuos vartojame vietoje vaistų.

- Maniškė išprotėtų. Ji mano, kad viską galima gydyti tabletėmis.

- O mano mama mano, kad gydytojai tik ir siekia pribaigti žmogų.

- Manau, jos abi turėtų ko pasimokyti viena iš kitos.

- Tikriausiai, - nusikvatojo Lorelė.

- Ar tavo mama niekada nesikreipia j gydytojus?

- Niekada.

- Tai gal ir pagimdė tave namuose?

- Mane įvaikino.

- Oi, tikrai? - Deividas kelias akimirkas patylėjo. - Ar žinai, kas tavo tikrieji tėvai ?

- Ne, - prunkštelėjo mergaitė.

- Kodėl juokiesi ?

Lorelė prikando lūpą.

- Ar pažadi nesijuokti ?

- Prisiekiu, - apsimestinai rimtai pakėlė ranką Deividas.

- Kažkas paliko mane krepšyje prie įtėvių namo durų.

- Negali būti! Tu jau čia visai mane mulkini. - Lorelė išpūtė akis. - Tai tu rimtai? - atsiduso Deividas.

- Taip, esu kūdikis, rastas krepšyje. Teisingiau, net ne kūdikis. Atrodžiau kaip trejų. Mama pasakojo, kad jiems atidarius duris spardžiausi ir bandžiau išsiropšti iš krepšio.

- Tai tu buvai jau paūgėjusi? Mokėjai kalbėti?

- Taip. Mama sakė, kad kalbėjau juokingu akcentu, kuris išsilaikė dar metus.

- Tai bent. Ir nežinojai, iš kur esi?

- Sako, kad žinojau tik vardą, nieko daugiau. Nei iš kur esu, nei kas nutiko, nieko panašaus.

- Keisčiausias pasaulyje dalykas, kokį tik kada girdė-

- Užvirė tikra košė dėl įstatymų. Kai tėvai nusprendė įsivaikinti mane, nusamdė privatų seklį, kad surastų mano gimdytojus ir visą kitą informaciją apie laikiną globą ir panašius dalykus. Kol visi nesklandumai išsisprendė, užtrukome dvejus metus.

- Ar gyvenai vaikų namuose ?

- Ne. Teisėjas, su kuriuo bendravo mano tėvai, buvo gana geranoriškas, tad viso proceso metu leido man gyventi su tėvais. Kiekvieną savaitę mus aplankydavo socialinė darbuotoja. Ir dar, iki man suėjo septyneri, jie neturėjo leidimo išsivežti mane iš valstijos.

- Nesąmonė. Ar kada susimąstei apie savo kilmę?

- Anksčiau - taip. Bet kai vis nerandi atsakymo, po kurio laiko liaujiesi galvoti, nes tai tik kelia nerimą.

- Jei būtų galimybė sužinoti, kas tavo tikroji motina, ar norėtum?

- Nežinau, - atsakė mergaitė kišdama rankas į kišenes. - Gal. Bet man patinka mano gyvenimas. Nesigailiu, kad patekau pas dabartinius mamą ir tėtį.

- Tai šaunu, - Deividas parodė į keliuką. - Eisime čia, - pažvelgė į dangų. - Regis, greitai lis. Pasidėkime kuprines ir gal dar spėsime apžiūrėti medį.

- Ar tai tavo namai? Labai gražūs.

Jiedu ėjo pro nediduką baltą namelį su ryškiai raudonomis durimis. Spalvingos gvaizdūnės vešėjo gėlių lysvėje, besidriekiančioje priešais namą.

- Kurgi ne, - sukdamas į taką namo link išdrožė Deividas. - Šią vasarą net dvi savaites praleidau su teptuku rankoje.

Numetę kuprines prie pagrindinio įėjimo vaikai patraukė į tvarkingą, paprastą virtuvę.

- Gal galėčiau kuo nors pavaišinti ? - žengdamas į virtuvę ir atidarydamas šaldytuvą paklausė Deividas. Ištraukęs skardinę gazuoto gėrimo nuo spintelės dar pagriebė dėžutę pyragaičių su įdaru Tivinkies.

Pamačiusi pyragėlius, Lorelė iš paskutiniųjų pasistengė susilaikyti nesuraukusi nosies. Apsižvalgė po virtuvę. Akys užkliuvo už dubens su vaisiais.

- Ar galėčiau pasivaišinti? - paklausė rodydama į šviežutėlę žalią kriaušę.

- Aha. Čiupk ir neškis, - berniukas iškėlė vandens butelį. - Vandens?

- Žinoma, - šyptelėjo Lorelė.

Prisikimšęs kišenes užkandžių, Deividas parodė į galines duris.

- Štai, čia.

Priėjęs prie išėjimo, jis atstūmė suveriamas duris.

Mergaitė išėjo j gerai prižiūrimą, tvora aptvertą vidinį kiemelį.

- Atrodo, čia nėra jokio išėjimo.

- Neįgudusiai akiai - galbūt, - nusijuokė Deividas.

Priėjęs prie šlakbetonio blokų tvoros, berniukas mikliai

liuoktelėjo, pasikabino ir prisitraukęs užsiropštė ant bloko viršaus. įsitaisęs pašaukė.

- Eikš, - ištiesė ranką, - padėsiu.

Lorelė nepatikliai nužvelgė jį, tačiau ranką ištiesė. Jiedu įveikė tvorą stebėtinai lengvai.

Medžiai buvo išsikeroję iki pat tvoros, tad vos stryktelėję žemyn jie atsidūrė miške, po kojomis plytėjo storas, minkštas nukritusių lapų kilimas. Tankus šakų sąžalynas slopino tolumoje riedančių automobilių ūžesį. Lorelė susižavėjusi žvalgėsi aplink.

- Gražu.

Įsisprendęs rankomis į šonus, Deividas dirstelėjo į mergaitę.

- Spėju, kad neblogai. Nesu didelis pasivaikščiojimų mėgėjas, bet čia randu daug skirtingų augalų, kuriuos galiu apžiūrinėti mikroskopu.