Эприлинн Пайк - Sparnai

Lorelė žvelgė jam pavymui. Švarkas ir laisvi džinsai atrodė beveik taip, kaip ir visų kitų, tačiau užtikrinta eisena išskyrė berniuką iš minios. Mergaitė pavydėjo to savimi pasitikinčio žmogaus žingsniavimo.

Gal, kada nors...

Trinktelėjusi kuprinę ant stalo, Lorelė sunkiai sudribo ant taburetės. Jos mama, Sara, pakėlė akis nuo minkomos duonos.

- Kaip sekėsi mokykloje?

- Užkniso.

Mamos rankos taip ir sustingo.

- Lorele, kaip kalbi.

- Tai, kad tikrai užkniso. Nėra tinkamesnio žodžio.

- Turėtum kiek luktelėti, mergyt.

- Visi spokso j mane, lyg būčiau kokia išsigimėlė.

- Spokso, nes esi naujokė.

- Atrodau kitaip nei visi.

- Nejaugi norėtum atrodyti taip pat?

Lorelė demonstratyviai užvertė akis aukštyn, bet teko pripažinti, kad mama čia teisi. Taip, ji mokėsi namuose ir gal šiek tiek palepinta, bet pati gerai žinojo, kad atrodo visai kaip modeliai žurnalų viršeliuose ir televizijoje.

Ir jai tai patiko.

Brendimas Lorelei nepridarė didelių rūpesčių. Beveik perregimos baltos odos neišmušė spuogais, o šviesūs plaukai nesiriebalavo. Ji buvo mažutė, liauna penkiolikmetė dailiu ovaliu veideliu ir šviesiai žaliomis akimis. Mergaitė visada buvo liekna, bet ne per daug liesa, o per pastaruosius kelerius metus kūnas įgavo kiek apvalesnes formas. Turėjo ilgas, grakščias kojas ir vaikščiojo tarsi šokėja, nors niekada nebuvo mokiusis šokti.

- Norėjau pasakyti, kad aš apsirengusi kitaip nei visi.

- Galėjai apsirengti taip pat, jei tik norėjai.

- Taip, bet kad visos mergaitės avi tuos gremėzdiškus storapadžius batus, siaurus džinsus ir vienus ant kito susi- velka kokius trejus marškinėlius.

- Na ir?..

- Nemėgstu aptemptų drabužių. Spaudžia, nejaukiai jaučiuosi. Ir iš viso, kam gali patikti avėti tuos storapadžius batus? Feee.

- Tai ir vilkėk, kas tau patinka. Jei tavo drabužiai atbaido galbūt drauges, tai jos ir nėra draugės, kokių tu norėtum.

Labai jau motiniškas patarimas. Mielas, nuoširdus ir visiškai nenaudingas.

- Ten siaubingai triukšminga.

Mama metė minkiusi duoną ir nubraukė nuo veido plaukus - ant antakio taip ir liko miltuota drūžė.

- Širdele, juk nesitikėjai, kad mokykloje bus tylu, kaip pas mudvi namuose. Būk protinga.

- Aš ir esu protinga. Nekalbu apie savaime suprantamą triukšmą, bet visi laksto kaip išprotėjusios beždžionės. Staugia, kaukia ir cypia iš visos gerklės. Ir dar tranko spintelių dureles.

Mama įsisprendė rankomis į šonus.

- Gal dar kas nors negerai?

- Taip. Koridoriuose tamsu.

- Ten netamsu, - šiek tiek pakeltu tonu atsiliepė mama. - Praeitą savaitę apėjau visą mokyklą - koridorių sienos baltos.

- Bet nėra jokių langų, tik tos baisios dienos šviesos lempos. Skleidžia tokią blausią šviesą, kad beveik visai neapšviečia koridorių. Juose tiesiog... tamsu. Pasiilgau O riko.

Mergaitės mama pradėjo dalyti tešlą kepaliukais.

- Zinai, ką pasakysiu? Gal šiandien nutiko kas nors gera?

Lorelė nuslinko prie šaldytuvo.

- Ne, - mama viena ranka užtvėrė jai kelią. - Pirma kas nors gera.

- Na... Sutikau mielą vaikinuką, - atrėžė mergaitė apeidama mamos ranką ir griebdama gėrimo skardinę. - Deividą... Deividą ar kažkaip panašiai.

Dabar jau atėjo mamos eilė užversti akis.

- Na, žinoma. Persikeliame j kitą miestą, užrašau tave j naują mokyklą ir pirmasis žmogus, ant kurio metiesi, vaikinas.

- Nieko panašaus.

- Erzinuosi.

Lorelė tyliai stovėjo ir klausėsi, kaip į stalą vis tekšteli tešla.

- Mama?

-Ką?

Lorelė giliai atsiduso.

- Ar man tikrai reikia eiti j mokyklą?

- Lorele, mes apie tai jau kalbėjomės, - trindama pirštais smilkinius murmėjo mama.

- Bet...

- Ne. Daugiau dėl šito nesiginčysime, - mama palinko virš stalo, veidą prikišo visai prie pat dukters. - Nemanau, kad esu pajėgi toliau tave mokyti. Metas į mokyklą.

- Galėtum užsakyti vieną tų namų mokymo programų. Mačiau internete, - skubiai išbėrė Lorelė neleisdama mamai net prasižioti.

- Ir kiek tai kainuoja? - pakėlusi vieną antakį tyliai paklausė mama.

Mergaitė tylėjo.

- Paklausyk, - patylėjusi prabilo mama, - kol mūsų namai Orike neparduoti, neturime atliekamų pinigų. Pati žinai šitai.

Nunarinusi galvą Lorelė žvelgė į stalą.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios šeima persikraustė į Kreščento miestą, buvo ta, kad tėtis Vašingtono gatvėje nusipirko knygyną. Kiek anksčiau, tais metais važiuodamas per šį miestą jis pastebėjo ant bankrutavusio knygyno vitrinos iškabą, kad pastatas parduodamas. Lorelė prisiminė girdėjusi tėvus ištisas savaites aptarinėjant, ką jie galėtų padaryti, kad nusipirktų tą knygyną - nuo pat vedybų abu apie tai svajojo, bet vis neužtekdavo pinigų.

Paskui, baigiantis balandžiui, vyrukas, vardu Džeremajas Barnis, atėjo pas Lorelės tėvą su pasiūlymu, nes susidomėjo jo namu Orike. Tėtis namo grįžo vos ne šokinėdamas iš džiaugsmo. O paskui viskas klojosi taip greitai, kad Lorelė vos prisimena, kas nutiko pirmiausia. Jos tėvai praleido kelias dienas Brukingso banke, ir gegužės pradžioje knygynas jau priklausė jiems, o šeima kraustėsi iš mažo namelio Orike į dar mažesnį Kreščento mieste.

Tačiau slinko mėnesiai, o reikalai su Barniu vis dar nebuvo baigti. O kol nebaigti, pinigų trūko, tėvas po darbo ilgiausiai užtrukdavo knygyne, ir Lorelei teko kulniuoti į mokyklą.

Mama uždėjo šiltą, raminantį delną ant Lorelės rankos.

- Lorele, be to, kad mokymasis namuose kainuoja, turi išmokti susidoroti su naujovėmis. Tau tai bus tik į naudą. Kitąmet galėsi mokytis sustiprinto mokymo klasėse ir įstoti į kokį nors klubą ar komandą. Koledžo reklaminiuose bukletuose apie juos rašoma labai gražiai.

- Žinau, bet...

- Aš esu mama, - šypsena šiek tiek sušvelnino griežtą toną, - ir aš sakau „mokykla“.

Susikūprinusi Lorelė brūžino pirštu glaistu užpildytas siūles ant plytelėmis kloto stalviršio.

Mama pašovė į orkaitę kepaliukus, nustatė laikmatį - laikrodis ėmė garsiai tiksėti.

- Mama, ar turime tavo konservuotų persikų? Išalkau.

Mama sužiuro į dukrą.

- Tu alkana?

Vengdama žiūrėti mamai į akis Lorelė perbraukė pirštu per aprasojusią gėrimo skardinę.

- Išalkau po pietų. Per paskutinę pamoką.

Mama pabandė nesureikšminti šio reikalo, bet abi žinojo, kad tai neįprasta. Mergaitės tėvai jau seniai nedavė jai ramybės dėl netikusių valgymo įpročių. Lorelė valgydavo tik tam, kad įtiktų tėvams, bet pati nejuto, kad jai reikėtų valgyti, maistas jos nė kiek nedžiugino.

Štai kodėl mama galop sutiko prigrūsti pilną šaldytuvą

Sprite

gėrimo. Ji vis bambėjo dėl dar neviešinamos gazuotų gėrimų žalos, tačiau nieko negalėjo pasakyti prieš skardinėje esančias 140 kalorijų. Tai visu 140 kalorijų daugiau nei turi vanduo. Taigi Lorelė gaus daugiau energijos, net jei tas maistas menkavertis.

Mama nukurnėjo į podėlį paimti persikų stiklainio - gal baiminosi, kad dukra apsigalvos. Keistas jausmas Lorelės skrandyje prasidėjo per paskutiniąją ispanų kalbos pamoką, likus gal dvidešimčiai minučių iki skambučio. Pakeliui namo alkis šiek tiek aprimo, bet visai nepraėjo.

- Štai, - pareiškė mama statydama stiklainį priešais mergaitę. Paskui nusisuko palikdama ją ramybėje. Lorelė sužiuro į vaisius. Mama konservavo juos gana apdairiai - vienas persikas pusei ar maždaug pusei puodelio sulčių.

Mergaitė valgė persiką mažais kąsneliais ir spoksojo mamai į nugarą - laukė, kol ši atsisukusi žvilgtelės. Tačiau mama susikaupusi plovė indus ir nė kartelio neatsisuko. Vis tiek Lorelė jautėsi, lyg būtų pralaimėjusi įsivaizduojamą kovą, tad baigusi valgyti patyliukais pasiėmė nuo stalo