Эприлинн Пайк - Sparnai

- O man tavo plaukai gražūs, - nustebo Lorelė.

- Tai tik todėl, kad jie ne tavo. Turiu kasdien naudoti specialius šampūnus ir kondicionierius, kad galėčiau susišukuoti, - pasiguodė Celsė ir perbraukė ranka per tiesius lygius Lorelės plaukus. - Taviškiai tokie švelnūs. Kuo juos plauni?

- Oi, bet kuo.

- Hmmm, - Celsė darsyk palietė draugės plaukus. - Ar naudoji nenuplaunamą kondicionierių? Maniškiams toks tinka geriausiai.

Lorelė giliai atsiduso ir pratarė:

- Tiesą pasakius... nenaudoju nieko. Nuo bet kokio balzamo mano plaukai tampa riebūs, lyg taukuoti. O jei naudoju šampūną, tai plaukai labai, tikrai labai išsausėja, net nuo drėkinamojo.

- Tai tu visai neplauni galvos? - ši mintis Celsei buvo visai nesuvokiama.

- Labai gerai perplaunu vandeniu. Na, galva tikrai švari.

- Bet nenaudoji jokio šampūno?

Lorelė papurtė galvą ir jau nusiteikė išgirsti kritišką pastabą, bet Celsė tik sumurmėjo „tau pasisekė“ ir nusisukusi kibo valgyti.

Tą vakarą Lorelė ėmė tyrinėti plaukus. Ar juos reikia plauti? Bet plaukai atrodė kaip visada. Atsukusi nugarą į veidrodį mergaitė ėmė spaudyti ir maigyti gumbelį. Šeštadienio rytą atrodęs mažutis, per savaitgalį užaugo gana didelis.

- Prakeiktas pirmasis spuogas, - sumurmėjo savo atvaizdui veidrodyje.

Kitą rytą Lorelė pabudo nuo nestipraus peršėjimo tarp menčių. Bandydama nepasiduoti panikai mergaitė nuskubėjo į vonios kambarį ir atsigręžusi pasižiūrėjo į atvaizdą veidrodyje.

Gumbas buvo didesnis nei nykščio galas!

Ne, tai ne spuogas. Mergaitė atsargiai paspaudė jį ir visur, kur palietė pirštai, nusmelkė keistas dilgčiojimas. Apimta baimės ji prispaudė prie krūtinės naktinius ir nulėkė koridoriumi prie tėvų miegamojo. Jau kėlė ranką pasibelsti, tačiau prisivertė sustoti ir atsikvėpti.

Pažvelgusi j save staiga pasijuto kvailai. Ką ji sau mano? Stovi koridoriuje apsirengusi ne ką daugiau nei apatiniai. Susigėdusi pasitraukė nuo tėvų kambario durų ir nuspūdinusi j vonios kambarį užšovė duris kaip galėdama greičiau ir tyliau. Atsisukusi į veidrodį ėmė vėl tyrinėti gumbą. Sukiojosi, apžiūrinėjo jį įvairiais kampais, kol galop įtikino save, kad jis nė iš tolo nėra toks didelis, kaip buvo pasirodę.

Lorelė buvo pripratinta galvoti, kad žmogaus kūnas pats žino, kaip pasirūpinti savimi. Dauguma dalykų, jei nepradedi jų gydyti, praeina patys. Abu mergaitės tėvai taip elgdavosi. Jie niekada nėjo pas gydytojus, nevartojo antibiotikų.

- Tai tik didžiulis spuogas. Pats pranyks, - pareiškė Lorelė atvaizdui veidrodyje. Balsas skambėjo visai kaip mamos.

Pasiknisusi mamos stalčiuje, mergaitė rado tūbelę tepalo, kurį mama kasmet gamindavo. Dėdavo rozmarino, levandų, arbatmedžio aliejaus ir vienas Dievas težino ko dar, tačiau gydydavo juo visas ligas.

Tikrai nepakenks.

Lorelė pakabino pirštu salsvai kvepiančio tepalo ir ėmė trinti nugarą. Palietus gumbą peršėjo, o dar degino arbatmedžio aliejus, tad, užsitraukusi naktinius ant galvos, visai nebežinodama, ko griebtis, nukūrė j savo kambarį.

Apsirengti pasirinko laisvus sportinius marškinėlius nudribusiomis rankovėmis. Dauguma jos dėvimų palaidinukių vargu ar būtų parodžiusios gumbą, bet Lorelė nenorėjo nė truputėlio rizikuoti. Tas bjaurybė vargu ar galėjo užaugti dar didesnis, nes jau būtų buvęs milžiniškas, o kai taip nutiks, mergaitė nutarė verčiau slėpti jį po marškinėliais. Spuogas skaudžiai tvilkčojo kiekvieną kartą jį užkliudžius - prisilietus ilgiems plaukams, rengiantis marškinėlius ir, žinoma, kiekvieną kartą spaudant jį tarsi bandytų priminti sau, kad spuogas tikras. Kol nulipo laiptais žemyn, mergaitei atrodė, kad kiekvienas kūno nervas liečiasi prie to gumbo.

Baigiantis ketvirtadieniui Lorelei teko pripažinti, kad tas gumbas ant nugaros - kas tik nori, bet tikrai ne spuogas. Pastarąsias kelias dienas jis ne tik augo, bet, regis, didėjo vis greičiau. Tą rytą gumbas jau buvo sulig golfo kamuoliuku.

Lorelė nusileido j valgomąjį nusiteikusi papasakoti tėvams apie tą keistą gumbą. Giliau atsikvėpusi išsižiojo ir ketino viską iškloti.

Paskutinę sekundę apsigalvojo ir paprasčiausiai paprašė tėčio perduoti jai meliono kantalupos.

Po marškinėliais, kuriuos mergaitė vilkėjo paskutiniu metu, ir po palaidais plaukais gumbo kol kas niekas nepastebėjo, bet tai buvo tik laiko klausimas, ypač tada, jei jis dar augtų. „Jei, - vis kartojo sau Lorelė. - Jei jis augtų. Gal mamos gamintas tepalas padarė stebuklą.“

Mergaitė tepė gumbą jau tris dienas, bet neatrodė, kad tepalas bent kiek padėtų. Kita vertus, kažkas, augantis taip greitai ir toks didelis, negali būti pagydomas brūkštelėjus arbatmedžio aliejumi. Gal tai auglys. Lorelė neabejojo kažkada skaičiusi straipsnių apie auglius ant nugaros. Sunkiai atsiduso. Labai panašu, kad čia auglys.

- Ei! Ar girdi mane? - Lorelės mintis pertraukė Celsės balsas, tad mergaitė atsisuko į draugę.

-Ką?

Draugė nusikvatojo.

- Ne, tikrai negirdi. - Paskui tyliau pridūrė: - Ar gerai jautiesi? Buvai tikrai kažkur išplaukusi.

Lorelė pakėlė akis - kokią akimirką net negalėjo prisiminti, j kokią pamoką ėjo.

- Viskas gerai, - įsižeidusi sumurmėjo. - Tik užsigalvojau.

Celsė kelias sekundes tiriamai nužiūrinėjo jos veidą, o paskui nepatikliai kilstelėjo antakį.

- Na ir gerai.

Mergaites pasivijo Deividas, o kai nuo jų atsiskyrusi Celsė nuėjo į savo klasę, Lorelė paspartino žingsnį, kad aplenktų berniuką.

- Ei, Lore, kur gaisras ? Iki skambučio dar trys minutės.

- Nevadink manęs šitaip, - atšovė mergaitė ir tik tada sustojo.

Deividas užsičiaupė, nieko nebesakė, o tarp judviejų vis brovėsi, skubėjo mokiniai.

Lorelė svarstė, kaip atsiprašyti, bet ką ji galėjo pasakyti ? „Atsiprašau, Deividai, aš tik nervinuosi, nes man tikriausiai auglys.“ Užuot tai ištarusi, mergaitė burbtelėjo:

- Nemėgstu, kai prasivardžiuoja.

Deividas jau buvo spėjęs narsiai išsišiepti.

- Nežinojau. Atsiprašau. - Perbraukė pirštais plaukus. - Ar tu... - nebaigęs klausimo neryžtingai nutilo, regis, apsigalvojo. - Eime, palydėsiu iki klasės.

Žingsniuodama šalia Deivido Lorelė jautėsi nejaukiai. Priėjusi klasę mergaitė atsisuko j jį ir pamojavo.

- Iki pasimatymo.

- Lorele?

Mergaitė atsigręžė.

- Ką veiksi šeštadienį ?

Lorelė dvejojo. Tikėjosi, kad jiedu su Deividu kažką veiks kartu. Iki šio ryto pati mėgino rasti progą tarsi tarp kitko pasiteirauti. Bet dabar atrodė, kad tai ne visai gera mintis.

- Pagalvojau, kad galėtume su draugais surengti vakarėlį, gal net užsikurti laužą. Žinau puikią vietelę paplūdimyje. Celsė sakė, kad ateitų, gal dar Rajanas, Molė ir Džojus. Gali būti dar keli pažįstami.

Maistas, smėlis ir laužo dūmai. Nė vienas šių dalykų neviliojo.

- Jau šiek tiek šaltoka, tad maudytis nepavyks, bet... žinai, kaip nutinka. Kas nors ką nors įstumia. Smagu.

Blausi Lorelės šypsena visai pranyko. Negalėjo pakęsti ant savo kūno sūraus vandens. Net nusipraususi po dušu jusdavo druską, tarsi ši būtų galėjusi įsigerti į odos poras. Paskutinį kartą maudėsi vandenyne prieš kelerius metus - paskui kelias dienas jautėsi apsunkusi ir pavargusi. Be to, vilkėdama maudymosi kostiumėliu nebegalėtų nuslėpti gumbo, kad ir koks jis būtų.

Pagalvojusi, koks didelis tas bjaurybė užaugo per kelias dienas, mergaitė net nusipurtė. Negali eiti prie laužo, nors ir norėtų.

- Deividai, - išrėžė ji, - aš negaliu.

- Kodėl ne ?

Galėjo pasiteisinti, kad turi dirbti knygyne, nes pastarąsias kelias savaites kiekvieną šeštadienį praleisdavo nemažai laiko padėdama tėčiui, bet negalėjo prisiversti meluoti. Tik jau ne Deividui.