Эприлинн Пайк - Sparnai

Gerai? Tas žodis nedavė Lorelei ramybės, regis, net galva plyšo nuo jo skambėjimo. Man iš nugaros auga didžiulė gėlė. Argi tai gali būti gerai?

Emocijos nerimo, kunkuliavo tarsi uraganas, ir staiga mergaitė prisiminė Deividą. Gal jis padėtų susivokti, kas vyksta. Juk turėtų būti mokslinis paaiškinimas. Draugas turi mikroskopą - tikrai gerą, bent jau taip gyrėsi. Galėtų apžiūrėti tą keistą gėlę. Ir pasakytų jai, kas tai yra. Ir net jei pasakytų, kad visiškai nieko negali paaiškinti, blogiau nei dabar tikrai nebūtų.

Vėl apvyniojusi gėlę skraiste, mergaitė nuskubėjo atgal į namus ir beveik atsimušė į tėtį, kuris ėjo į virtuvę.

- Tėti! - nustebusi šūktelėjo mergaitė, o ir šiaip jau įsiaudrinę nervai dar labiau įsitempė.

Tėtis pasilenkė ir pakštelėjo Lorelei j viršugalvį.

- Labas rytas, gražuole, - apkabino dukrą per pečius, o ši net sulaikiusi kvapą tikėjosi tik viena - kad tėtis nepajus po marškinėliais pūpsančių žiedlapių.

Tačiau ko jaudintis - tėtis vargu ar iš viso ką nors pastebi, iki išgeria kelis kavos puodelius.

- Ko toks ankstyvas? - drebančiu balsu pasiteiravo mergaitė.

Tėtis sudejavo.

- Turiu atidaryti parduotuvę. Madei reikėjo laisvos dienos.

- Aišku, - nerūpestingai mestelėjo Lorelė, bandydama apsimesti, kad toks įprastos dienotvarkės pakeitimas nėra blogas ženklas.

Tėtis jau buvo benuimąs ranką mergaitei nuo pečių, kai staiga stabtelėjęs ėmė uosti orą. Lorelė net nustėro.

- Skaniai kvepi. Turėtum dažniau kvėpintis tais kvepalais.

Padėrusiomis akimis Lorelė linktelėjo melsdamasi, kad

susivaldytų ir neištrūktų iš tėčio glėbio. Skubiai prišokusi prie telefono ragelio, čiupo jį ir nusinešė laiptais aukštyn.

Savo kambaryje dar ilgai spoksojo į telefoną, kol galop pirštai suspaudė Deivido telefono numerį. Jis pakėlė ragelį po pirmojo signalo.

- Klausau?

- Sveikas, - skubiai sumurmėjo mergaitė, vos įstengdama valdytis, kad nepadėtų ragelio.

- Lorelė! Sveika! Kas nutiko?

Sekundės virto ilga tyla.

- Lorele?

- Taip.

- Tu paskambinai man.

Vėl tyla.

- Ar galiu užeiti? - vėl murmtelėjo mergaitė.

- Na... žinoma. Kada?

- Gal galiu dabar?

ŠEŠTAS SKYRIUS

Po kelių minučių Lorelė jau buvo užrėmusi durų rankeną kėde. Pakėlusi palaidinę ištraukė vieną ilgą baltai žydrą ataugą iš po rožinės skaros. Sparnas atrodė nepažeistas - tysojo delne. Būtų galima beveik pamiršti, kad tas daiktas auga jai iš nugaros. Paėmusi mamos manikiūrines žirklutes Lorelė ėmė tyrinėti žiedlapio galą. Turbūt nereikėtų kirpti labai didelės skylės. Dar sykį nužvelgusi išsirinko mažą atplaišą pačiame pakraštyje.

Susigūžusi, priglaudė spindinčias žirkles, pasiruošė kirpti. Norėjo užsimerkti, bet bijojo, kad taip dar labiau susižeis. Tyliai skaičiavo. Vienas, du, trys!.. Oi, norėjau skaičiuoti iki penkių. Mintyse išvadinusi save ištižėle, dar sykį priglaudė žirkles. Vienas, du, trys, keturi, penki! Paspaudė žirkles, ir tos švariausiai nurėžė mažą gabale-

Iį žiedlapio. Atraiža nukrito ant lovatiesės. Aiktelėjusi mergaitė kelias sekundes šokinėjo, kol aprimo skausmas, o paskui pažvelgė j nukirptą gabaliuką. Kraujas nebėgo, tik ištryško lašas skaidraus skysčio. Lorelė rankšluosčiu nuvalė skyst}, o paskui vėl apvyniojo sparną skara. Atkirptą gabalėlį suvyniojo į nosinaitę ir rūpestingai įsidėjo į kišenę.

Stengdamasi atrodyti kuo natūraliau, nustrykčiojo laiptais žemyn. Praėjusi pro susėdusius pusryčiauti mamą ir tėtį, mergaitė pareiškė:

- Einu pas Deividą.

- Palauk, - sustabdė ją tėtis.

Lorelė sustojo, bet atgal negrįžo.

- Kaip tau skamba klausimas: „Ar galėčiau eiti pas Deividą?“

Mergaitė atsisuko, išspaudė šypseną.

- Ar galėčiau eiti pas Deividą?

Neatitraukdamas akių nuo laikraščio, tėtis pakėlė prie lūpų kavos puodelį.

- Žinoma, smagiai pabūk.

Lorelė prisivertė nepagreitinti žingsnio, numynė iki durų, tačiau vos tik jos užsidarė, skuoste nuskuodė prie dviračio, šoko ant jo ir pasileido keliu. Iki Deivido namų buvo vos keli kvartalai, tad greitai Lorelė jau statė dviratį prie draugo garažo. Sustojusi ant kilimėlio prie ryškiai raudonų lauko durų, paspaudė skambutj, kol dar nespėjo pabrukusi uodegą išdumti namų link. Išgirdusi žingsnius, mergaitė sulaikė kvėpavimą. Durys atsivėrė.

Tai buvo Deivido mama. Lorelė pabandė nuslėpti nuostabą - juk galų gale šeštadienis, ir Lorelė turėjo tikėtis, kad mama bus namuose. Tačiau šią moterį Lorelė matė tik antrą kartą gyvenime. Deivido mama vilkėjo dailią raudoną palaidinukę ir džinsus, o ilgi, beveik juodi palaidi plaukai bangomis vilnijo ant nugaros. Iš visų Lorelės kada nors matytų mamų, ši buvo mažiausiai panaši į mamą. Gerąja prasme.

- Kaip miela tave matyti, Lorele.

- Sveiki, - nervingai sumurmėjusi mergaitė liko stypsoti prie durų.

Laimė, iš už kampo pasirodė Deividas.

- Sveika, - plačiai šypsodamasis pasisveikino. - Eime vidun, - mostelėjo ranka į koridorių. - Lorelei reikia pagalbos, ruošime biologijos namų darbus, - paaiškino mamai. - Būsime mano kambaryje.

Deivido mama nusišypsojo vaikams.

- Ar ko nors norėtumėte? Kokio užkandžio?

Berniukas papurtė galvą.

- Tik ramybės. Užduotis gana sunki.

- Tada paliksiu judu vienus.

Tamsiai žalios durys į Deivido kambarį žiojėjo praviros. Rankos mostu jis pakvietė viešnią į vidų. Pasilenkęs paimti segtuvo su biologijos užrašais, nužvelgė koridorių ir įsitikinęs, kad netoliese nėra mamos, užtrenkė duris.

Lorelė spoksojo į atviras duris. Jau anksčiau buvo berniuko miegamajame, jis niekada neuždarydavo durų. Mergaitė pastebėjo, kad duryse net nėra spynos.

- Ar mama nesiklausys prie durų, kaip manai? - paklausė Lorelė ir vos pasakiusi pasijuto kvailai.

- Niekada, - atrėžė Deividas. - Užsitarnavau pasitikėjimą, nes ir pats niekada neklausiu, kodėl mamos meilužiai pasilieka iki ryto. Nesikišu į mamos reikalus, o ji - į manuosius.

Lorelė nusijuokė: atėjusi pas Deividą tarsi šiek tiek aprimo.

Deividas parodė jai sėstis ant lovos, o pats prisitraukė kėdę.

- Taigi, klausau, - tarė po kelių sekundžių.

Dabar arba niekada!

- Tiesą sakant, tikėjausi, kad galėtum kai ką patyrinėti mikroskopu.

- Mikroskopu? - aiškiai sumišo Deividas.

- Sakei, kad turi tikrai gerą.

- Aaa, tikrai, - greitai atsitokėjo berniukas.

Lorelė kyštelėjo ranką j kišenę ir išsitraukė nosinaitę.

- Gal galėtum pasakyti, kas tai ?

Deividas paėmė nosinę, išvyniojo ir sužiuro j mažą baltą atraižėlę.

- Atrodo kaip žiedlapio kraštelis.

Lorelė vos susivaldė neparodžiusi, kaip susijaudino.

- Gal galėtum pažiūrėti mikroskopu?

- Žinoma, - draugas nusisuko j ilgą stalą, nudėliotą įvairiausiais įrankiais - kai kuriuos Lorelė prisiminė mačiusi biologijos laboratorijoje. Bet tik kelis jų. Nutraukęs nuo žvilgančio juodo mikroskopo pilką uždangalą, Deividas paėmė vieną objektinį stiklelį iš dėžės, kur buvo daugybė stiklelių, atskirtų plonomis audinio skiautelėmis.

- Ar galiu atpjauti gabaliuką? - paklausė į mergaitę atsisukęs Deividas.

Prisiminusi, kaip vos prieš pusvalandį kirpo tą gabalėlį nuo savęs, Lorelė net suvirpėjo.

- Kiek tik reikia, visas tavo, - linktelėjo atsakydama į klausimą.

Atitirpęs plonytę juostelę Deividas uždėjo jį ant stiklelio, užlašino geltono skysčio ir uždengė dengiamuoju stikleliu. Padėjęs ruošinį po didinamuoju stiklu ir žiūrėdamas pro okuliarą ėmė ieškoti tinkamo didinimo. Lėtai slinko laikas - praėjo ištisos dešimt minučių. Berniukas keitė didinamuosius stiklus, sukiojo ruošinį įvairiais kampais. Galop atsilošė.